I love Sicily, arba…

Į Palermo stotį atvykome apie 22 valandą. Kaip viskas buvo sava ir miela... Net stotyje ant kartono patogiai įsitaisę elgetos... Jolanta dar pajuokavo, kad čia yra puikus pavyzdys, kas mūsų laukia oro uoste... Che, pratintis reikia
Užsukam į McDonaldą. Pigiausias būdas prikimšti savo skrandį, kad naktį, miegant ant kartono, nežadintų... Pasiimame maistą su savimi – oro uoste suvalgysim...

Laukiame autobuso. Kažkaip vėluoja... Ir sėdime stotelėje vieninteliai. Nejauku. Pro šalį pravažiuoja mašina. Sustoja. Vyras atidaro langą ir sako – Palermo airport? Lipkit! Bet mes nesutinkam.

Dabar gal pusvalandį kalbamės apie tai, koks keistas jausmas mumyse gyvena... Juk atrodo, kad Palerme buvome visai neseniai, na, gal prieš porą dienų... O iš tiesų mes čia nebuvome lygiai dvi savaites. Mielai čia nebūtume ir dar ilgiau, bet didelė lėktuvo bilietų datos keitimo kaina mus čia parginė atgal...

***

Autobusas, vežantis į oro uostą, absoliučiai tuščias. Sumokame po 5,30 euro ir sėdamės kur tik norim. Visas autobusas – MŪSŲ!!!
Paskutinį kartą grožimės naktiniu Palermo miestu. Keista jį tokį matyti naktį. Ramus, žmonių beveik nėra... Ir festivalio nė kvapo Vis dar netikime, kad mūsų atostogos baigtos.

Į oro uostą atvykstame apie 23:30. Įeiname vidun ir apsidžiaugiame pamatę, jog yra laisvų suoliukų Tuoj pat juos ir užsiimame. Parduotuvės užsidarinėja... Viskas pamažu rimsta. Vis viliamės, kad mūsų iš čia neišvarys ir oro uostas nakčiai uždarytas nebus.

Eidamas į tualetą ir eskalatoriumi kildamas aukštyn pamatau, kad antrame aukšte yra suoliukų rojus... Vienas po palme netgi laisvas. Be to, čia yra daugiau miegančių žmonių... Visi šnabždasi, netrukdo kitiems miegoti. Nemokama nakvynė prieš skrydį Įsitaisome ir mes. Lagaminai po galva arba prie rankos, kuprinė ant pilvo apkabinta, McDonaldo maistas virškinamas, ir mes vienas kitam sakome LABANAKT....

[Liepos 28, PIRMADIENIS, šešioliktoji kelionės diena, 4:45]

Metas keltis. Jau prasideda registracija į mūsų skrydį. Leidžiamės į pirmą aukštą ir priduodame savo lagaminus. Paprašom vietų kairėje ir lėktuvo priekyje, kad niekas netrukdytų ir vaikai necypautų visiškai po nosim...

Grįžtame prie savo suoliukų. Išsivalom dantis, apsiprausiam, kaip ir paprastą rytą Naktis buvo keista. Karšta, o tas šalia pastoviai veikiantis eskalatorius mane nervino... Daugybė žmonių vis keistėsi ant suoliukų. Vis žiūrėdavo į mus. Bet mums nė motais...

***

Praeiname detektorius, kontrolę ir patenkame į visiškai tuščią laukimo salę. Stebim žmones, intensyviai bandančius atgauti savo įmestus pinigus į neveikiantį pustuštį užkandžių aparatą...

Stebimės, kodėl netgi trys skrydžiai į Milaną vos penkių minučių skirtumu. Prasideda laipinimas. Jis, tiesa, šiek tiek užtrunka, nes iš pradžių turi būti įlaipintas neįgalus žmogus, prijungtas prie visokių aparačiukų ir vos vos judantis...

Kiek vėluodami, kylame iš Palermo oro uosto ir sakome IKI PASIMATYMO, SICILIJA!!!







Pusantros valandos skrydžio, kurio metu beveik visą laiką arba miegojau, arba valgiau lėktuve patiektus užkandžius bei gėrimus, arba fotografavau vaizdą pro langą....

8:25 ryto jau leidžiamės Milano oro uoste. Vaizdas kardinaliai pasikeičia... Miškai, viskas žalia... Ech, pasiilgom viso šito jau.



Dabar turime lygiai 5 valandas tupėjimui ir šmirinėjimui Milano oro uoste. Nuobodu. Bet reikia džiaugtis paskutinėmis valandomis Italijoje. Milano oro uoste nėra nė vienos rūkymo vietos, o tai reiškia, kad nėra nė vieno išėjimo į kokį nors balkonėlį ar terasą grynu oru pakvėpuoti....

„Alitalia“ avialinijų ofise mums pasako, jog antro įlaipinimo kupono Milanas-Vilnius mes negausime, jo reiks reikalauti jau prieš pat įlaipinimą. Tai yra, sėdėsim ten, kur dar bus likę laisvų vietų.... Neeee, mums tas netinka

Nešdinamės iš Milano oro uosto į lauką. Informacijoje dirbanti ponia pasakė, kad savo įlaipinimo kuponą galėsime gauti 2 valandas prieš skrydį, iš naujo užsiregistruodami skrydžiui normaliame check-in‘e. Tą ir darom...

Bet kolkas turime pora valandų sėdėjimui lauke. Milano oro uoste turiu susitikti su Paulina – mergina, su kuria mes susitikome skrisdami pirmyn. Rašau jai žinutę. Gaunu atsakymą, jog čia ji pasirodys po keliolikos minučių. Ta proga laukiame jos autobusų stotelėje, kur ji ir turi atvažiuoti iš Milano centro.

Taigi, kelionė namo buvo šiek tiek varginanti. Laukėm Paulinos kaip kokio išganymo, kad turėtume su kuo pasidalinti savo įspūdžiais ir išsipasakoti LIETUVIŠKAI. Taip pasiilgę buvom lietuviškai kalbančių žmonių... Per tas dvi savaites viskas galvoje taip susimaišaliojo, kad net nežinojau, su kuo kokia kalba pradėti kalbėti...

***

Skrydis iš Milano į Vilnių mane matyt labiausiai ir iškankino... Pradedant tuo, jog užsiregistravę Milano oro uoste ir priėję detektorius išvydome kilometrinę žmonių "gyvatę" (vėliau reikėjo labai skubėti, kad lauktuvių nusipirktume "Lemoncello" - typical Sicilian drink ) ir baigiant tuo, kad sulipus į lėktuvą buvo pasakyta, jog dar mažiausiai 40 minučių turėsime jame prasėdėti, nes pavėlavome išskristi mums skirtu laiku, taigi, dabar lauksime, kol atsiras laisva minutė pakilimo take...

Patiko stovykla Paulinai. Daug nuotykių patyrė, eidama iš vieno apsilankymo klube Bet čia jau ji gal pati papasakos, aš neviešinsiu Tik sakė, kad labai vadovai skūpi buvo.... Ir kad visi atsisveikino be verksmų, gražiai, palinkėdami vienas kitam laimingo gyvenimo....

Rašau tetai SMS žinutę, kad vėluosim. Ji mus turėjo pasiimti. Liepiau stebėti informaciją internete - kada pakilsim, tada bus paskelbtas mūsų nusileidimo laikas. Vėliau bandžiau nusnausti. Taip norėjos su Paulina dar pabendraut, bet nuovargis daro savo.... Šalia sėdėjusi Paulina turėjo visą laiką spoksoti į langą, nes Rino mat bandė nusnaust Bet tas sekėsi nelabai gerai.

Visų pirma, tai nekenčiu vieno Flylal lėktuvo, katras mums ir pasitaikė - sėdynės beveik visiškai nenusileidžia, na, gal centimetrą, tad esi priverstas visą laiką sėdėti stačia galva gal aš jau ir išlepau, bet taip kankinęsis lėktuve niekad nebuvau - miegot noris, oras lėktuve sausas labai labai, dar stiuardesės žadina dėl kažko, ko jau nebepamenu.....

***

Vilniuje nusileidome apie 18 valandą vakaro. Teta sako, kad šiandien - viena iš karščiausių dienų... Išeinam į lauką ir ... brrrrrrrrr kaip sušalom Sunkoka buvo priprasti prie Lietuvos "šalčių" , todėl sekančią dieną abudu susirgom...

Šiaip ar taip, šią vasarą "apturėjome" savo pačią nuostabiausią kelionę, ir kaži ar gali būti nuostabesnė. Jau po penkių minučių Lietuvoje mes vėl norėjome grįžti ir porą savaičių negalėjome susitaikyti su tuo, jog jau viskas baigėsi....

Visiems rekomenduoju išbandyti tokias darbo stovyklas. Manau, kad ir taip jau joms padariau nemažą reklamą, bet joms reklamos ir reikia - populiarinkit Lietuvą, supažindinkite su šalies ypatumais užsieniečius ir leiskite jiems žinoti, kad jie visada laukiami čia - MŪSŲ GIMTINĖJE.....

[Rugpjūčio 4-oji, lygiai savaitė po grįžimo iš Sicilijos]

- Labas, Rino. Čia Anna. Mano telefonas baigia nudusti, todėl klausyk įdėmiai... Atskrendu 23:00 iš Milano į Vilnių, būsiu labai labai dėkinga, jei aprodytum naktinį Vilnių... Viskas, Čiao!!!

Dar liepos 29-ąją pas mus iš Vokietijos atskrido Rūta ir apsistojo mano namuose. Man palaikydama kompaniją, su ger nuotaika ir entuziazmu, važiavo į oro uostą pasitikti baltarusės Annos.

***

Vos įlėkus į oro uostą, išvydome minią žmonių ir daugybę žurnalistų. Jaunių krepšininkų komanda atskrido, laimėjusi kažką, ko nežinojom, būdami ne Lietuvoje... Paplojom, parėkavom "LIETUVA" ir toliau laukėme Annos. Nusileidžia lėktuvas iš Milano ir už keliolikos minučių pro atvykimo vartus įsliūkina mažutė beveik dvidešimt vienerių metų mergina iš Baltarusijos

Įdegusi vos ne labiau, nei aš, iš karto mane pastebi ir sako - kaipgi galiu nepažint lietuviškojo italo (aš buvau visas baisiai nuskrudęs) Apsikabinam, supažindinu su Rūta ir einame į automobilį. Rūtos tėtis sutiko mus pavežioti po Vilnių ir vėliau nuvežti mus į namus.

Važiuojam, dalinamės įspūdžiais, protarpiais žvelgiant pro langą į žymias Vilniaus miesto vietas.

Rino: - Čia Onos bažnyčia...
Anna:- O, čia Annos bažnyčia, ji buvo pastatyta tada ir tada, joje įvyko tas ir tas?
Rino: - Em..... nežinau

***

Ir nuo to momento pasijaučiau visišku nevėkšla Užsieniu domiuos, keliauju, o apie Vilnių nieko, apart lankytinų vietų ir bažnyčių pavadinimų, nežinau..... Važiuojame šalia Aušros vartų. Annai viskas įdomu, viskas gražu, viskas miela ir taip toliau. Bet...... Rūtos tėtis staigiai susinervina ir sustoja. Vidury nakties kažkur neapšviestoj gatvėj.... Che. Menki juokai - mus sustabdė POLICIJA.

Prieina policininkas ir prašo įsėsti į patrulių automobilį - neva ten jis paaiškins, ką blogai Rūtos tėtis padarė.... Man baisu, o Annai įdomu - vos atskrido Lietuvon, iš karto reikalai su Policija

Tačiau viskas baigėsi gerai. Policininkai tik paaiškino, ko toje sankryžoje negalima buvo daryti, ir neprašė sumokėti baudos. Jėga. Po policijos sustabdymo Anna jau nebenori jokio Vilniaus matyt, o tik greičiau pas mane į namus nuvažiuot ir pradėti pasakoti įspūdžius iš paskutinių dienų stovykloje

***

Visų pirma, tai kaip padėką, atvykus į mano namus, gavau Lemoncello butelį, du DVD apie Etnos ugnikalnį, kuriuos visiems stovyklautojams padovanojo Piero senelis, ir 2 DVD su visų stovyklautojų nuotraukomis iš jų fotoaparatų... Miela. Užkandame šiek tiek , peržiūrime nuotraukas ir pradedame kalbėtis.....

[Visa tiesa apie STOVYKLĄ....]

Rino (vėliau - R): - Taigi, Anna, kaip sekėsi stovykloje visą likusį laiką, kai mūsų jau nebebuvo?
Anna (vėliau - A): - Iš pradžių sekėsi blogai. Atsisveikinome su Jumis ir išvažiavome į Etnos ugnikalnį. Kai kas vis dar ašarojosi minibuse, o aš sau tyliai džiaugiaus, galvojau, kad dar pasimatysim - juk Minskas nuo Vilniaus ne taip jau ir toli..... Bet nenukrypkim nuo temos. Pasakysiu tik viena - į ugnikalnį arba prie ugnikalnio mes nepatekome, nes buvo sekmadienis ir viskas buvo UŽDARYTA.... Todėl daug nepraradot, kad nevažiavot kartu su mumis į Etną...

Pamatę, kad viskas uždaryta ir niekas neveikia, vis vien bandėm atrodyti labai linksmi ir energingi



Visą dieną prasimalėme Katanijoje, bet ten irgi buvo viskas , absoliučiai viskas uždaryta.... Netgi prakeiktos interneto kavinės, į kurias taip norėjome papulti...

R: - O kas vyko sekančiomis dienomis? Ar buvo kažkas tokio nesvietiškai gero ir linksmo, ko nebuvo iki tol?

A: - Buvo, oi buvo.... Piero mums padarė staigmeną. Sumanė jis mus nuvežti į savo namus Brucoli miestelyje, ir surengti didelį balių - supažindinti mus visus su savo namais, tėvais, giminėmis ir draugu barmenu, pripažintu pačiu geriausiu barmenu tame regione.... Visko nepripasakosiu, bet gėrėm MOJITO (mochito) kokteilius, valgėm picą, bendravome su Piero tėvais ir močiute, bei stebėjome, kaip pamažu, pamažu, labai pamažu susiporuoja Nataša su Mladenu.....
















(dešinėje sėdi naujoji porelė - Mladenas, o ant jo kelių - Nataša )

R: - O kaip dėl lažybų??? Laimėtos jos, ar ne???
A: - O va šito nežinau... Hehe, lai tai lieka paslaptimi iki... kitų metų....
R: - Kodėl iki kitų???
A: - Oi, prasitariau.... Tai papasakosiu viską iš pradžių - buvo taip, kad Piero močiutė mums prasitarė apie stovyklos tęsinį kitąmet... Ji sakė, kad labai nori patobulinti savo anglų kalbą ir su mumis sukalbėti.. Dar sakė, kad šiemet negalėjome atlikti tyrinėjimų, tad kitąmet, visi susitikę toje pačioje stovykloje Villasmundo mieste, mes tai padarysim

Ta proga su Anna susidaužėme sulčių taurėmis ir tyliai vylėmės, jog viskas taip ir bus.....

R: - Na, o kas šiaip gero vyko tarp Veros ir Antoine?
A: - Jie.... Susituokė. Piero juos sutuokė. Va taip va paprastai, pasipuošė abudu ir susituokė mokykloje, mūsų akivaizdoj

(aš tuo tarpu likau be žodžių.. taip ir nesupratau, realiai jie buvo sutuokti ar tik juokais...)



A: - Visas likusias stovyklos dienas net nenorėjom galvoti, kas dėsis, kai atsisveikinti teks visiems. Todėl šias mintis bandėm nuvyt į šalį įvairiais darbais. Pavyzdžiui, minibuso plovimu



A: - Po Jūsų išvykimo mes taip ir nebedirbom daugiau Buvom susiorganizavę dar vieną ekskursiją po apylinkes Petraro archeologinės vietovės, taip pat vieną dieną važiavome į darbą tik pavaidinti, jog dirbame, nes suvažiavo pilna žurnalistų ir ėmė iš mūsų interviu







A: - Ir galiausiai - topų topas. Vera su Nataša nusprendė išgražinti savo vaikinus truputį... Jie tapo tikrom "gražuolėm"...



***

Su Anna praplepėjome iki penkių ryto - iki to laiko, kai mums jau buvo metas važiuoti į stotį - traukiniu ji važiuos į Minską. Tempiu jos didelį prigrūstą lagaminą į troleibusą, iš jo - į stotį, o ten mes dar turime šiek tiek laiko pagerti kavos. Paskutinės minutės kartu. Rytoj Anna - dvidešimt vienerių metų mergina. Galės eiti į Kazino

Rugsėjį ji išskrenda į Portugaliją - ten mokysis ir gyvens metus. Baisingai džiaugiasi jai suteiktu šansu ten mokytis... Ir sako, kad mes dar tikrai visi turime susitikti - juk per tas dvi savaites taaaaip susibendravome, taaaaip vienas kitą spėjom pažint (žinoma, blogųjų savybių kolkas nespėjom įžvelgt...)....

Annos traukinys atvyko. Įsodinu ją vidun, mudu apsikabinam ir atsisveikinam vienas kitam prižadėdami, jog arba aš pas ją į Minską, arba ji pas mane į Vilnių atvyks, bet mes būtinai susimatysim......

Lik sveikas, paskutinis stovyklos drauge... Sulig šia diena prasideda įprastas gyvenimas Lietuvoje, bandant priprasti prie vakarų be vyno, be didelės kompanijos ir juoko, linksmybių bei nuostabiausių žmonių , kuriuos tik esu sutikęs.......

***



Pabaiga.....

Skaiciau skaiciau Makaliau ir taip man viskas viduj verda kaip vel noriu keliaut:D Pati pries menesi is Italijos gryzau irgis ten nerealiu zmoniu sustikau..tai skaiciau tavo pasakojima...nuejau apsirengiau, i batus ir isvariau i ta organizacija cia Kaune:D Deja pasake kad tos kur visus metus tai ilgam siuncia o kur vasarai tai pavasari ziuretis...Tai nzn kaip cia bus bet isejau issisiepus ir pasakiau kad uzsuksiu tad pa juos veliau...va kaip ikvepei, kad net is namu islekiau paskaicius:D

Aš sūnui daviau perskaityt, tai užsidegę, gaila sako kad dar nors 15metu nėra. Bet užtat turi tikslą geriau mokint anglų kalbą

Aš ateinančią vasarą norėčiau, tai jau beveik planuoju, panašiai paatostogaut, bet pradedu sukt galvą, kaip prasisukt tarp egzaminų, rezultatų laukimo, atestatų teikimo, ir dokumentų dėl stojimo tvarkymo.

Makaliau, jei ne paslaptis, su kiek mani mani apsisukai?

Na as ne Makalius bet i sita klausima atsakyt galiu pacioje Sicilijoje su savimi turejau 260 euru ir man ju pilnai uzteko,neskaitant to,kad 60euru sumokejau uz viesbuti,kuriame teko gyventi dvi dienas,nezinau,ar man pasirode,ar ne,bet kainos Sicilijoje nesikandzioja na,o kadangi buvome is Legambiente tai labai daznai gaudavom nuolaidu,arba kai ka organizacija
apmokedavo,pavyzdziui poilsi papludimyje viska susumavus(lektuvo bilietus,kuriuos geriau butu uzsisakyt keliais menesi
ais is anksto,pinigus pasiimtus i kelione,mokesti uz stovykla,draudima ir visokius niekniekius)kelione kainavo 3000lt manau,kad tai tikrai nera daug,kaip uz poilsi Sicilijoje p.s Tikrai linkiu tau susirast tinkama stovykla,pasiimt su savimi koki/a drauge/a ir islekt paatostogaut ispudziai nepakartojami,manau,kad tikrai nesigailesi!

Na va, Jolanta viską ir atsakė Tik man kažkaip pigiau išėjo - aš ėmiau mažiau eurų ir mažiau apsipirkinėjau iki kelionės 2000 lt man pakako....


Ša, gana čia visiems siūlyt stovyklas, o tai jaučiu, kad mes patys paskui liksim ant ledo Kai tokia konkurencija susidarys, visi užgrius tą Deinetą O mes liksim be nieko - juk šiemet iš anksto negalėsim planuot....egzaminai juk....

Na bet nieko tokio, užtat būsim pilnamečiai (tiksliau, aš irgi tapsiu pilnamečiu) Ir galėsim kur norėsim keliaut

Trumpos naujienos tiems, kas sekė mūsų stovyklos gyvenimą

*Vera su Antoine tikrai yra "fall in love" Vienas pas kitą skraido, o Antoine jau mokosi rusų kalbos

*Ketvirtadienį Anna vėl svečiavosi Vilniuje. Bet neilgam - tik porai valandų. Vos spėjo iš traukinių stoties į oro uostą nuvažiuot ir spėt į skrydį Paryžiun, kur vėliau persėdo į lėktuvą, kylantį Portugalijon.... Anna apsigyvens Portugalijoje metams ir jau esame užkviesti į svečius

*Tarp Patri ir Piero viskas baigta
Pasirodo, Jis turi kitą panelę Sicilijoje, o su Patri tik šiaip pasismagino ir dar Barseloną aplankė
Dabar mane Jolanta įkalbinėja kitą vasarą skristi ne pas Piero į stovyklą, o pas Patri į Barseloną pasisvečiuoti......

*Romana atšoko vestuves. Bet ne savo...

*Vera ir Nataša jau pranešė, jog pas jas Rusijoje sniegas spėjo nutirpt

*Julie net neturi laiko prisėsti prie kompiuterio, nes visa užsivertusi darbais. Tiesa, pamiršau kur ji dirba, tačiau prisimenu, kad kažką labai įdomaus

*O iš Won Jun jokių žinių.... Absoliučiai. Nei atrašo, nei ką.... Dingo kaip į vandenį, o gal.... O gal "fall in love" su Shinhwa ???