I love Sicily, arba…

Visas reginys su muzika ir ugnimi tęsiasi gal pusvalandį. Iš dangaus krenta šiukšlės, sudegęs popierius ir kitos nesąmonės. Mano veidas visas juodas, kitų irgi Bet žiūrėti ir varvint akis yra gražu. Nors jas jau ir beprotiškai griaužia, pakentėti verta.

Šventei pasibaigus ir renginį vainikavus trims patrankos šūviams, lipame per tvorą atgal ir su visa minia grūdamės siauromis gatvelėmis link viešbučio, nors..... Net nežinome, kurioje jis pusėje. Atsisveikiname su vokiečiu be vardo bei vokiečių ruse Nataša, ir tryse žygiuojame toliau.

***

Pastebėjau, kad austrė Victoria labai jau mėgsta bendrauti su nepažįstamais žmonėmis Pakeliui ji pasilabina su dreduotu vaikinu ir klausia kelio iki stoties. Šis kelio nepasako, tik liepia sekti paskui jį - neva visas jaunimas dabar eina į ypatingą miesto vietą, skirtą jaunimui. Ten visi sėdi ligi ryto, gurkšnoja alų, klausosi muzikos ir rengia pasirodymus. Mums tuoj pat pasiūloma prie viso jaunimo prisijungti.

Kaip manot, ką pasakė austrė? Ji tuoj pat sutiko. O mes.... Mums ryt anksti keltis... Mes nenorim niekur sėdėti, mes tik norim nusigauti iki savo lovų. Tuomet dreduotasis vaikinas (neatsimenu vardo, nors tu ką) visvien patarė eiti paskui jaunimo minią - stotis, šalia kurios įsikūręs mūsų viešbutis, bus visai šalia.

O mes ir sekam. Einam, bendraujam, jis, pasirodo, žino, kur yra Lituania!!!!!!! Didelis jam pliusas nuo mūsų. Kai pasiekėm didelę pievą su muzika, šokiais, alaus "punktais" bei sėdinčia jaunimo minia, atėjo metas atsisveikinti su austre Victoria, su kuria praleidome visą vakarą. Apsikeitėme kontaktais (elektroniniu paštu), pažadėjome vienas kitam apsikeisti nuotraukomis iš renginio ir apsikabinę bei atsisveikinę, pajudėjome kas sau - mes stoties ieškot, o Victoria - su italų kompanija...

***

Dreduoto vaikino nuorodos, kaip pasiekti stotį, paryčiui atrodė nelabai suprantamos. Trečia valanda ryto. Mes kažkur tarp Palermo stoties ir tos stebuklingosios jaunimo pasisėdėjimo vietos.... Keli žmonių užklausimai, kaip rasti stotį, ir mes jau esame netoli savo viešbučio. Žmonių begalybė, gatvės užgrūstos amžinais automobilių kamščiais, pusė keturių ryto, švinta, o mes tenorime dušo ir savo lovų...... Juk miegoti liko visiškai nebedaug.

[Liepos 15, 3-ioji kelionės diena]

Negaliu sakyti, kad atsikėliau neišsimiegojęs. Vis dėlto 3 valandos miego nėra taip jau ir mažai Prieš akis mūsų laukia ilga kelionė į kitą Sicilijos galą, kurios metu turėsim tiek mokėti susikalbėti su italais, tiek susigaudyti autobusų keitime. Dušas, itališki pusryčiai ir raktų nuo kambario atidavimas.... Didelis didelis ačiū už galimybę pagyventi šiame kukliame, bet jaukiame ir mielame "Citrinos namų" viešbutyje.



Tempiamės lagaminus žemyn. Nors dar tik pusė devynių ryto, miestas jau seniai prabudęs. Antai vienoje gatvės pusėje vyras "rėkaujasi" su kitoj pusėj stovinčia moterimi. Visokių kinietiškų nesąmonių pardavėjai su mumis maloniai sveikinasi ir kviečia apžiūrėti jų prekes. O mes neturime laiko.

"SAIS Autolinee" bilietų pardavimo centre perkamės du bilietus iki Catania miesto. Vieno bilieto kaina 13,20 euro. Jei perki pirmyn ir atgal, kaina - 21,10 euro, bet nepirkome, nes ką gali žinoti, kaip pasisuks tavo keliai.....
Taigi, dedame savo lagaminus į bagažo vietą, sėdamės į autobusą ir mintimis jau gyvename ne Palerme, o kelionėje skersai per visą Siciliją.....





Kelionė iki Catania oro uosto truko 2 valandas ir 40 minučių. Nusprendėme išlipti oro uoste, nes savo stovyklos informaciniame lape radome nurodymus, kaip nusigauti iki kito miesto būtent iš oro uosto. Taigi, lipam. Lauke vis dar apsiniaukę, stiprus vėjas ir vėsoka. Keista.....

Kol Jolanta oro uosto tualete persirenginėja šiltesniais drabužiais, aš stebiu, kaip fantastiškai beprotiškai greitai keičiasi oras Iš oro uosto į autobusų stotelę einame jau visiškame karštyje be jokio vėjelio ir debesėlio. Sumąstėm, kad kol Jolanta būna su džinsais (taip, beje, buvo ir Palerme), tol saulė šviečia. Su džinsais ji ir liko, nes bijojom, kad vėl apsiniauks.

***

Dabartinis mūsų kelionės planas - nusigauti iki miestelio Augusta ir paprašyti vairuotojo, kad sustotų prie Palazzo di Vetro (stiklo namų).
Dar prieš kelionę SM narės miciettos paprašiau, kad išverstų prašymą sustoti prie stiklo namų. Išvertė. Ir ačiū jai labai!!!

Tą vertimą aš didelėm raidėm atsispausdinau ir sumokėjęs 3,60 euro už bilietą iki Augustos, daviau perskaityti prašymą. Vairuotojas tuoj pat linktelėjo galva, o mes autobuse vis mąstėm, kokie gi žmonės susirinks prie tų paslaptingųjų stiklo namų - prie mūsų susitikimo taško, nuo kurio iki stovyklos mus nuveš vadovas.







40 minučių ir mums vairuotojas jau šaukia, kad čia yra Palazzo di Vetro . Kartu išlipa ir dar viena jauna mergina, mano galvoj iškart sukasi mintys - ar ji į mūsų stovyklą važiuoja, ar ne? Kas jau laukia prie Palazzo di Vetro???

***

O prie Stiklo Namų po palme jau sėdi du vaikinai su didžiulėmis kuprinėmis. Mergina, išlipusi kartu su mumis, taip pat sustojo ties mūsų susitikimo tašku ir išsitraukė........ Stovyklos informacinį lapelį Viskas - galvoju - pirmieji žmonės, su kuriais praleisiu dvi savaites.

Netrukus susižvalgėm su ta mergina, aš paklausiau, ar į WORKCAMP ji važiuoja, o ji tik linktelėjo galva, nusišypsojo ir priėjo pažindintis

- Labas, aš Romana.
- Labas, aš Rimvydas.
- Kas?
- Rimvydas.
- ?
- Rim-vy-das.
- A, gerai, Rimintass, ok, supratau
- O aš Jolanta.
- Malonu, Jodanda, aš Romana

Pirmoji mergina - Romana iš Čekijos Respublikos. Jai 22 metai, gyvena Podrubice mieste, tačiau šiuo metu studijuoja Prahoje.



***

Pamatę, jog pradėjome pažindintis, iš po palmės atsliūkina ir du vaikinai iš Prancūzijos, kurie išgirdę mūsų visų vardus net nesistengė jų įsiminti, tiesiog pasisveikino ir tiek.

Pirmasis - Antoine (Otuanas) iš Prancūzijos, Paryžiaus. Jam 20 metų, būsimasis gydytojas, bet rūko nesvietiškai daug. Jo pavardė lengvai įsimenama - Cazanova



Antrasis - Simon (Saimonas). Iš ne Paryžiaus Studijuoja kažką su ekonomika. Jam taip pat 20 metų.

Vos spėjam pasisveikint, iš už kažkokio kampo atbėga dar du vaikinai. Iškart puola sveikintis

Pirmasis - Ivan iš Serbijos. Jam 25 metai, bet atrodo jaunesnis už mane. Studijuoja fiziką ir vis burba, kad jo šalyje nieko gero neįmanoma pasiekti.



Antrasis - Mladen, irgi serbas. Abu iš Belgrado. Mladenui 24 metai. Studijuoja kažką su matematika. Abu vaikinai susipažino, kai atsidūrė viename universiteto bendrabučio kambaryje. Į stovyklą 50 valandų važiavo traukiniais, nes laisvu nuo mokslų metu dirba traukinių stotyje, todėl gauna milžiniškas nuolaidas kelionėms po Europą.



Na gerai, ir mes

Rimvydas. Nick name, kurio pastoviai prašo visi po to, kai pasakau savo ilgąjį vardą - Rimvis. 17 metų, į šią stovyklą patekęs per visišką klaidą, nes joje gali būti tik pilnamečiai Šiuo metu vis dar mokosi, baigė 11 klasių ir bandys pėdint į 12.

Deja, tiek Rimvydas, tiek Rimvis buvo patys sudėtingiausi žodžiai, kokie tik gali būti, taigi, visi mane vadino Rino.



Jolanta. 18 metų. Gyvena ir mokosi Lietuvoje, baigė 11 klasių ir ruošiasi baigti vidurinę mokykloje. Kur pasuks jos keliai toliau? Nežinia. Stovykloje Jolanta niekas ištarti taip pat negalėjo, taigi, jos vardas staiga pasikeitė į Jolanda.

Vos spėjom pradėt bendraut (iš kur esi, ką veiki gyvenime - beprasmiški klausimai, kurių po kelių minučių jau nebeprisimeni, kaip ir vardų.... ), atvažiavo mūsų stovyklos lyderis. Nužvelgęs mūsų kompaniją (buvome septyniese), paskui žvilgtelėjęs į savo automobilį (tilptų maksimum 4 žmonės), išsprogdino akis, susinepatogino ir priėjo sveikintis

Piero. 24 metai. Gyvena Katanijoje, čia pat ir studijuoja kalbas. Stovyklos vadovo darbas yra jo pirmasis darbas, nors jo kortelėje užrašyta "unemployed" (bedarbis). Gyvena viengungišką gyvenimą ir mano, kad šeimyniniam gyvenimui jis yra visiškai nesubrendęs.

Mėgstamiausi jo žodžiai yra This Fu**ing sh*t ir Brilliant , beigi See you in a bit .



***

Piero, toks didis džentelmenas, pasakė, kad į automobilį pirmos lipa merginos. Taigi, Jolanta su Romana jau sukrovė savo lagaminus ir sėdo vidun. Liko dar dvi laisvos vietos, kurias užėmė Antoine ir Simon iš Prancūzijos. Piero pažadėjo greitai grįžti ir pasiimti likusiųjų - Rino, Mladen ir Ivan.

Sėdim po palme, serbai pasakoja apie savo kelionę iki Sicilijos, o aš pasakoju apie vakarykštę fiestą Palerme. Gal už 5 minučių prie mūsų privažiuoja mažytis automobiliukas. Iš jo išlipa Giusi - stovyklos organizacijos Legambiente darbuotoja, mums padėsianti maisto ruošime.

Džiusi iškart pasako, kad visai neuspranta Ingliš, bet tik truputį Doič Vokiškai ji pasako, kad pakeliui dar turėsime pasiimti vieną "berniuką" iš traukinių stoties. Džiusi mus nuveš iki mokyklos, kurioje mes gyvensime.



***

Važiuojame į traukinių stotį. Pakeliui ji bando mūsų paklausti, ar mes alkani:

- A jū engry? Oi....no engry...no nono.... Čium čium? Niamu niamu?

Supratom. Pasakėm, kad nelabai, nors išbadėję visi kaip reikalas. Taigi, privažiuojame Augusta traukinių stotį. Ten mūsų jau laukia pilietis iš Pietų Korėjos.



Won Jun. Gyvena Seule, Pietų Korėjoje. 27 metai, šiuo metu studijuoja kažką su finansais, ruošiasi būti buisnessmenu . Išgirdęs mūsų vardus (Rim-vy-das, Mla-den ir I-van) jis gal 10 minučių negalėjo sutramdyti juoko, o jo vardą išgirdę mes, taip mandagiau palinksėjom galvom ir užsičiaupėm....

Tokioj smagioj kompanijoj riedam į Villasmundo - miestelį, kuriame gyvena 4000 žmonių ir kuriame 2 savaites gyvensime mes. Visiškai ramus ir jaukus miestelis. Pro jį važiavome siestos metu, taigi - nulis žmonių lauke.

***

[Mokykla]



Tik įvažiavus į mokyklą, kurioje gyvensime, tyliai pasakiau VAUUUUUU. Nesitikėjau, kad mokykla bus nauja. Nesitikėjau, kad kieme augs palmės ir viskas bus nepriekaištingai tvarkinga. Išvis nesitikėjau nieko gero, bet dabar......



Bet dabar, padėjus daiktus mokyklos koridoriuje, ekskursija po ją. "Taigi, kairėje - vaikinų tualetas, dešinėje - merginų. Kairėje - merginų kambarys, dešinėje - vaikinų. Kairėje - merginų dušai, dešinėje - vaikinų. ( ) Taip pat čia rasite ir sporto salę, pavėsinę lauke, grilių, virtuvę bei valgomąjį. Dar - mini sodelį mokyklos viduryje beigi... SKAMBUTĮĮĮĮ "





Radome netgi ir sudedamas lovas. Yahoo, nereiks miegoti ant grindų. Ir užvalkalai yra, ir kelios pagalvės (kurios atiteko merginoms) beigi rankšluosčiai. Beveik viešbutis, tik gal šiek tiek geriau.....



***

Vos pasidėję daiktus , išsirinkę lovas beigi jas susitvarkę, einame į valgomąjį. Pietauti!!!!!!!!! Tris dienas normalaus maisto nevalgius, stovyklos organizatorių paruošti ryžiai su daržovėmis bei tunu buvo tiesiog pasaka.

Stovykloje jau buvo atvykęs ir dar vienas dalyvis-organizatorius-padėjėjas - Joseph.



Joseph'ui 58 metai, gyvena Prancūzijoje, bet gimė Italijoje. Rašytojas-dailininkas-prancūzų kalbos mokytojas. Piešia be galo be krašto gražius piešinius, rašo detektyvus ir visuomet visur padeda.

Dar viena stovyklos vadovė mūsų laukė prie pietų stalo. Corina - gyvena Villasmundo bei dirba pradinių klasių mokytoja. Tai viskas, ką mes apie ją žinojome...



***

Po pietų turėjome laisvo laiko, kurio metu.... Aš, Ivan, Mladen, Jolanta ir Romana suėjom į merginų kambarį ir bendravom. Apie viską - mokslus, keliones, šalis, kuriose gyvenam, kaip pasakyti tą ar aną kita kalba ir panašiai. Tuo tarpu, prancūzai Antoine ir Simon bendravo su rašytoju Joseph, kuris grojo gitara ir kalbėjo.

Sekantis naujųjų draugų atvežimas - 17:30, laiko iki tol dar yra marios. Mūsų stovyklos vadovui paskambina viena mergina iš Korėjos, sako, kad oro uoste pamiršo savo lagaminą, tai dabar jai tenka grįžti atgal..... Bet pažada, jog dar šiandien atvyks į stovyklą.

Į mūsų plepesius įsiterpia Piero ir klausia, ko reikia parvežti iš parduotuvės. Aš iškart stoju rėkiu, kad man reikia dantų pastos, nes pamiršau ją viešbutyj... Piero pasiūlo važiuoti kartu, o aš ir neatsisakau....

***

Pakeliui iš sporto salės paėmę kelis kamuolius pripūtimui, einame link mašinos. Neužsiveda automobilis. Piero tarsteli, kad reikia pakrauti akumuliatorių ir liepia šiektiek palaukti. Ateina Džiusi - mergina, kuri mus atvežė iki mokyklos. Automobilinių reikalų imasi ji Tuoj pat pakrauna Piero akumuliatorių ir mes pajudame link parduotuvės.

Šitaip ir prasideda mūsų bendravimas - pamažu, po vieną, po kelis jis pradeda mūsų klausinėti, kad geriau pažintų. Važiuojam į degalinę pripūsti kamuolių. Vėliau Piero užsimano kavos, tai einame į barą. Nuperkam Antoine prašytų cigarečių ir geriam kavą. "Ice coffee for my new friend, please" - tokią frazę Piero mestelėjo barmenui.

Už kavą nereikėjo mokėt. Piero sakė, kad kitą kartą aš jam turėsiu "statyt" alaus Važiuojam į Marketą. Cha cha cha, siesta, viskas uždaryta, nė vienas marketas nedirba... Piero pažada pastos nupirkti vėliau.

Taip ir slinko laikas. Pažindinomės, bendravom, Piero vis važinėjo mūsų apipirkinėt, atvežė man dantų pastą. Likau skolingas jam dar vieną butelį alaus... Atėjo metas sekančiam susitikimo prie "Stiklo namų" laikui. Piero išvyksta pažiūrėti, ar kasnors jau laukia.

***

Vis dėlto kažkas laukė. Atvažiavo dvi merginos, bet Piero tuoj pat išvažiavo atgal, nes kitos dvi merginos atvažiavo vos 5 minutes pavėlavusios.



Pirmoji - Julie. 29 metai. Gyvena Canadoje, Quebecke. Quebeckas yra prancūzų dalis Kanadoje, tad ji ne per geriausiai kalba angliškai, užtat labai laisvai - prancūziškai. Studijuoja kažką su rekreacija, turizmu bei socialiniu darbu.



Antroji - Patritia. Bet prašo ją vadinti tiesiog Patri. 21 metai, gyvena Ispanijoje (tačiau visada sako, jog Katalonijoje), Barselonoje. Visą laiką atrodo mieguista, pavargusi bei apsnūdusi, tačiau niekada nepamiršta pasidažyti ir atrodyti puikiai

***

Mano vardo ir vėl niekas negali ištarti. Piero mane su visais supažindina kaip Rino, o ir aš jau pradedu pratintis prie savo naujo vardo
Po kelių minučių visi draugiškai einame gaminti vakarienės. Mūsų laukia ant laužo kepta vištiena su salotomis, vaisiai, vynas vynas vynas....

Kartu su Piero atvažiuoja ir dar dvi merginos....



Vera. 21 metų mergina iš Rusijos, Nižnij Novgorodo. Kažką studijuoja, bet tai buvo visiškai nesvarbu



Nataša. 22 metai, irgi iš Rusijos, irgi iš Nižnij Novgorodo, irgi kažką studijuoja, irgi ne tai buvo svarbiausia

***

- Sveiki, ką čia darot? Aš Vera.
- O aš Nataša. Čia kas nors rusiškai supranta?

Mes su Jolanta iškart - Mes suprantam Apsidžiaugė baisiausiai rusės ir pradėjo bendrauti su mumis. Ši stovykla - jų antroji stovykla, jos kątik grįžo iš pirmosios, kuri vyko žemyninėje Italijoje. Palyginti su buvusia stovykla, čia joms - rojus. Iš viso Italijoje merginos praleis 2 mėnesius ir pabūvos 4 stovyklose. Likusios dvi bus netoli Palermo.

Mūsų stovykla buvo ekologinė-archeologinė. Taigi, visi privalėjome rūšiuoti šiukšles. Buvo trys konteineriai - maisto atliekos, popierius ir plastikas. Stikliniai buteliai buvo dedami į šoną po stalu, kiek pamenu, juos galima priduot ir gaut didelę nuolaidą naujam buteliui.

Belaukiant vakarienės, visi aprodėm rusėms mokyklą, jos išsirinko sau lovas, perstumdė kitų lovas, kaip norėjo, kad joms būtų geriau Ai, patiko man jos. Tik truputį reikėjo apsiprasti prie jų juokelių bei keiksmažodžių lavinos
Vera išsitraukė iš lagamino Rusijos vėliavą ir pakabino ją garbingiausioje vietoje - ant lentos, kurioje buvo rašoma frazė "I love you" visomis kalbomis. Tą vėliavą rusės pasisavino oro uoste iš futbolo sirgalių, kaip tik tą dieną visi sirgaliai skrido į Vieną palaikyti Rusijos komandos.

Piero užėjo, nutraukė mūsų pokalbį ir pasakė, jog važiuoja parsivežti dar vienos stovyklos gyventojos - merginos iš Pietų Korėjos. Won Jun jau ploja rankomis, kad turės su kuo sava kalba pakalbėti.

***

Kadangi kalba su Vera ir Nataša užsivedė apie buvusią stovyklą, jos tiesiog negalėjo tverti savo kailyje, kaip norėjo papasakoti apie ankstesnėje stovykloje buvusias korėjietes Taigi, jos mums sudarė kažkokį korėjiečių merginų įvaizdį ir mes jau buvom nusistatę mintyse, kokio žmogaus tuojau sulauksime su Piero

- Jos visą laiką miegojo. Skirtumas tarp Italijos ir Korėjos 7 valandos, todėl dienom jos miegojo, o naktim rašinėjo savo dienoraščius. Visą kelionės laiką vien dienoraščius rašė. Viską aprašė. Mane, Verą, mokyklą nuo grindų iki lubų, vazonus su gėlėm ir batų numerius. Į darbą 40 laipsnių karštyje jos eidavo apsimūturiavusios galvas, burnas, nosis, su džinsais, ilgarankoviais megztiniais ir uždarais batais. Viskuo spėja pasirūpint ir apsisaugot - telefonas užrakintas, rankinukas su spyna, lagaminas su trim spynom, dienoraštis su penkiom...... Pastoviai šypsosi ir nieko nesupranta, ką joms sakai....... Neduok Dieve užmina kam nors ant kojos, tai pusę dienos atsiprašinėja...

***

Ir kaip Jūs manot, ko po tokio pasakojimo apie korėjietes mes dar galėjome tikėtis? Štai pro duris įeina ji.

- What is your name?
- M?
- What IS YOUR Namee..
- My name is Shinhwa Jang and I am from South Korea



Vadinome ją tiesiog Šinua. Jai 21 metai, būsimoji pradinukų mokytoja. Beprotiškai drovi, bet tik pirmąsias dienas. Užbėgsiu už akių - Vera su Nataša pasakė, kad ši korėjietė yra daug geresnė už ankstesnėje stovykloje buvusias. Tiesa, Šinua miega arba rašo dienoraštį vos tik pasitaikius progai, taip kad šito nepaneigsi...

Vakaras prabėgo sėdint pavėsinėje rateliu ir plepant, geriant vyną, valgant vaisius... Miegoti ėjome gal tik 1 valandą nakties, nes sekančią dieną nereikėjo eiti į darbą Aptarėme rytdienos planus ir.... Buona Notte, ragazzi


Paplūdimio "malonumai" , nauja stovyklos dalyvė bei žygis po Villasmundo mišką - ketvirtąją kelionės dieną.

www.deineta.lt

[Liepos 16, ketvirtoji kelionės diena]

Kad vakar buvo ganėtinai pasivėlinta eiti miegoti, visi suprato po to, kai Piero, prieš miegą pasakęs miegoti kiek norim ir esą jis jokiu mokyklos skambučiu mūsų nežadins, savo pažado neištęsėjo.
Ropoti iš lovų visiems šlapiems nuo prakaito (dundukai, nenusižiūrėjom nuo merginų – jos miegojo su atidarytom durim į lauką, o mes... o mes išsigandom serbų papasakotų nuotykių su gyvatėmis netoliese ) teko apie vidurdienį. Kol visi susiskirstė paeiliui, kas po ko eina į dušą (tada mes visi dar buvom malonūs ir paslaugūs beigi mandagūs ), kol visi išsimaudė, į mūsų stovyklą atžygiavo naujoji narė –



Anna. 20-21 metai (visiems pastoviai sakydavo skirtingai ir tik vėliau supratau, kodėl – už kelių dienų jos gimtadienis, tad ji save laiko jau nebe 20-mete, o 21-erių metų mergina ). Vegetarė. Studijuoja kažką nelabai įsimintino, gyvena Baltarusijoje, Minske. Universitete mokosi portugalų kalbos, tai kažkodėl susikalbėjo su Barseloniete-Katalone Patritia.

Kai pirmą kartą ją pamačiau, mintyse apsidžiaugiau – pagaliau, pagaliau ne aš pats jauniausias stovykloje Mano didžiam nusivylimui, aš už mane jaunesnių nebėr. Ne esmė, kad Anna tikrai „netraukia“ 21 metų... Bet nebėr.

***

- Ei, vaikyčiai, būkit pasiruošę, nes važiavimas į paplūdimį jau ant nosies
- Piero Piero, būk gerutis, ir nuvežk ledų vaikučiams

Pusryčiams buvo Nutella su skrudinta duona, kavos stikliukas beigi sultys, vaisiai. Pratinamės prie itališkų pusryčių, kaip sakant. Pirmą Nutellos buteliuką pribaigus nesvietiškai greitai, sekančioms dienoms Piero mums priperka tris stiklainius po 1 kg Nutellos

Ruošiamės į paplūdimį. Pirmą kartą per 4 dienas Sicilijoje išsimaudysiu jūroje, ot tai pasiekimas Nepamenu jau net, kurioje. Tirėnų ar Jonijos (nors visos jūros man vienodos ir vadinu jas Viduržemio jūra... ) , bet išsimaudysiu. Visiems užsiprašius ir Piero sutikus, pakeliui užvažiuosime į žvejų kaimelį Brucoli – suvalgyti po „Granita di Limone“ – kaip mūsų stovyklos vadovas sako – Typical Sicilian Ice-cream.

Anna į paplūdimį važiuoti nenori. Jai papasakojus apie savo kelionę, jos vietoje nevažiuočiau ir aš – baltarusė iš Vilniaus atskrido į Romą ir manė, kad nusipirks skrydį iki Katanijos arba greituoju traukiniu atvažiuos iki Sicilijos per kelias valandas. Jos norai beigi ketinimai subliuško vos pažiūrėjus į traukinio bilietų kainas bei bilietų skrydžiams lėktuvu nebūvimą..... Tad mergina sėdo į autobusą Roma – Katanija ir visą naktį beigi rytą dardėjo Italijos keliais. Dabar ji tenori ramiai išsimiegoti, o paplūdimys tai ką – jis gali ir palaukti....

***

Mes gerbiam savo stovyklos vadovą ir už tai, kad, kaip pats sako, jis yra „LAZY MAN“ (tinginys). Todėl, pasak jo, tiek į paplūdimį (14 km), tiek į darbą (3 km), tiek į autobusų stotelę (4 km) mes važinėsime minibusu O minibuse tik 8 sėdynės. Ką daryt?

Piero tai ne problema. Kadangi mūsų yra 18 (stovyklos dalyviai+vadovai), o stovyklai įsibėgėjus mūsų vis daugėjo (stovyklos dalyviai+vadovai+vadovo draugai), 12 žmonių susigrūdo į minibusą, o likusieji 5 (Anna miegojo) važiavo kartu su Džiusi, automobiliu.



Susigrūdę į transporto priemones, dainuodami "We are all in the yellow Submarin" ( ), riedame Sicilijos keliais beigi keliukais, leidžiamės nuo kalno beigi vėl kylam į jį, klausomės Piero paskaitos apie Villasmundo (vienas iš įdomiausių faktų - internetas šiame miestelyje veikia vos 3 metus, dėl to yra žvėriškai lėtas ir pastoviai dingsta) ir ne už ilgo pasiekiame Brucoli žvejų miestelį.

Piero draugo draugo draugų kavinukėje sėdam ratu ir mėginam įveikti "typical" Sicilijos ledus. Valgom juos kartu su "Brijoš" duonelėmis. Piero vis giriasi, kad čia yra tikro studento pusryčiai - granita su brijoš...



Už viską tereikėjo sumokėti 2 eurus. Prie viso to mes dar galėjome stebėti nuostabų reginį, kaip Piero su kiekvienu vyru triskart pasibučiuoja. Gerai, pirmą dieną tai buvo neįprasta. Šiektiek. O vėliau tai tapo visiška kadienybe - matyti tokį reginį visur - gatvėje, automobilyje, mokykloje ar paplūdimyje...

Riedame link paplūdimio:

Jokio smėliuko paplūdimyje. Tik vos vos jo pabarstyta ant akmenų. Bet tai kam jis mums reikalingas.... Prilenda paskui visur pilna smėlio, gerai bus išsimaudyt ir uolose - Kad jį kur velnias, būčiau žinojęs, kas įvyks, nebūčiau taip manęs net savo mintyse




(reklamavau Kretą Sicilijoj )

Visi pasitiesiam rankšluosčius, išsitepam saulės kremais ir bandom degintis. Saulė svilina nesvietiškai, tai daugiau nei pusė mūsų slėpėsi po medžiais, pavėsyje.
Bangos irgi buvo baisingai didelės, daužėsi į uolas kaip reikiant, bet joms aprimus, pirmieji drąsuoliai bėgo į vandenį. Vera užsimanė nusifotografuoti prie uolos jūroje, jų fotoaparatas sugedo po paskutinio pasilinksminimo su italais diskotekoje (vienas iš jų netyčia numetė fotoaparatą ant grindų), tai į pagalbą fotografuojant buo pasitelkta Jolanta.



Taigi, rusaitė sėdasi ant uolų, o Jolanta ją visaip fotografuoja, kol...... didelė banga neparbloškia jos žemėn, netrenkia į uolas ir.... Vera iš jūros išlipa visa kraujuota. Alkūnės, delnai, keliai, šlaunys - visur apibrozdinta. Bet argi čia problema? Vera visvien nori gražios nuotraukos, ir, pasirodžiusi visiems savo "pasiekimus", lipa atgal į vandenį. Vėl banga, vėl Vera parblokšta, vėl išlipa apsikraujavusi. Bet nuotrauka yra. Bent tai gerai....

***

Jūrai aprimus ir visiems sumąsčius eiti maudytis, per uolas, akmenis bei jūros ežius žygiuojame vandenin. Kas eina basi, o kas - su šlepetėm (tarp jų ir aš). Maudomės, plaukiojam, bendrauju su korėjiete, kuri vos ne vos išdrįso eiti vandenin. Vandens temperatūra pasakiška, visiems šilta ir net nesinori išlipti... Išskyrus ispanei Patri. Jai taip nesvietiškai šalta, kad ji visiškai nenori maudytis. Sakė, čia viena iš vėsiausių dienų Sicilijoj (ji Sicilijoje jau ilgą laiką - atostogavo čia su tėvais, o dabar atvyko į šią stovyklą).

Shinhwa įsidrąsina visa įlįsti į vandenį, bet..... Tuoj pat iš jo šoka lauk. Antroji auka... Į dešinį petį atsitrenkė medūza....



***

Viskas, man maudynių jau gana. Tai trenkimasis į olas, tai medūza, tai............ tai Romana šlubuojanti pareina. Užmynė ant jūros ežio... Ech. Bet visi gyvi, nors ir su spygliais kojoje. Džiusi sako, kad mokykloje turi kremo, kuris per naktį ištraukia visus spyglius iš pėdos, ir baigiasi visos problemos. Taip pat ji sako, kad tai yra gera pamoka tiems, kas į jūrą lenda basi



Maudynėms jau gana. Atėjo laikas, kaip Piero sako, anoniminių alkoholikų klubo susirinkimui Kiekvieno stovyklos nario prisistatymas. Susėdom/sustojom/sutūpėm ratuku ir po kiekvieno prisistatymo visi plojam, o žmonės į mus vis žiūri ir žiūri

Pristatymo metu skambėjo tos pačios frazės, kurias jau paminėjau aprašydamas kiekvieną stovyklos narį, tad čia nesikartosiu. Tiesa, Vera visų (ir vaikinų, ir merginų) klausinėjo savo TOPinio klausimo:

- Have you boyfriend?

O visi atsakinėjo:

- Not in Italy