I love Sicily, arba…

Artėjo metas grįžti namo, nes visi žvėriškai išalko. Dušas, šaldytuvo durelių varstymas ir pietų gaminimas draugiškai. Buvo surengtas trumpas susirinkimas, kurio metu reikėjo išrinkti budinčiuosius rytdienai beigi sudaryti budinčiųjų grafiką, taisykles ir panašiai.

[Budintieji]

Budintieji savo budėjimo dieną neina į darbą.
Ruošia pusryčius, plauna indus po jų.
Kai visi išvyksta į darbą, budintieji privalo išplauti valgomąjį, mokyklos koridoriaus dalelę, tualetus, dušus, virtuvę ir miegamuosius.
Po tvarkymosi, apie 11 valandą reikia pradėti gaminti pietus, kad grįžusiems iš darbo nereikėtų ilgai laukti. Maisto ruošimas, stalo dengimas, indų po pietų plovimas....
Vakarienės gaminimas, vėlgi visko tvarkymas ir valgomojo šlavimas - visa tai yra budinčiųjų pareiga. Už tai jie vieną dieną gali neiti į darbą

Taigi, mokyklos lentoje buvo nubraižyta lentelė, į kurią tuoj pat visi ir užsirašė. Lentelė žaibiškai buvo užpildyta po pirmosios darbo dienos Vera su Nataša mums iškart patarė rašytis kuo daugiau kartų budėjimui, nes budėjimas yra lengvas dalykas palyginus su kelių valandų darbu saulėje...

Kadangi vienas iš prašymų pildant lentelę buvo tai, kad vienos dienos budintieji negali būti iš tos pačios šalies, o Vera su Nataša tam griežtai prieštaravo beigi joms buvo padarytos išimtys, suskubau griebti Anną ir maniau, jog tikrai gerai sutarsime budėjime (o ir susišnekėti galėsime net 2 kalbom - rusiškai ir angliškai). Anna sutiko, taigi, mudu ir užsirašėme budėjimui kartu.



[Kas buvo toliau?]

O toliau buvo taip, kaip ir visada. Pietūs, po pietų - siesta. Siestos metu daugelis miegodavo, kai kurie degindavosi, skaitydavo knygą arba bendraudavo, žaisdavo kortomis.

Retkarčiais buvo varstomas šaldytuvas, nes laikas tarp pietų ir vakarienės buvo tikrai didelis (pietūs apie 15 h , vakarienė - 21-22, kartais 23 valandą). Bet nieko geresnio, apart vyno, šaldytuve nebuvo

Siestos metu Piero važiuoja į vienintelį Villasmundo miestelyje vidurdienį dirbantį marketą. Nerealus marketas. Pasakai, jog esi iš Legambiente, ir nereikia mokėti pinigų. Bet čia gal tik Piero tokį stebuklą gali daryt

Kartu su Piero jam padėti važiuoju ir aš, Anna bei Ivan. Anna vegetarė, tai jau pradeda ieškotis maisto mūsų budėjimo dienai – nori pagaminti kažką išskirtinio ir be mėsos. Paklausus Piero, ar čia įmanoma rasti Sojos, jis tik garsiai nusijuokė ir pasakė – „žmonės, čia gi Sicilija... „Mini Super Marketas“, o ne europinis prekybos centras “.

Blogos sąlygos vegetarams, oi blogos. Apsipirkę, su 10 litrų vyno, pėdiname į Piero automobilį. Jau pradedame įsijausti į sicilietišką gyvenimą, tad sustojimas prie baro mūsų visiškai nenustebino Aha, aš Piero skolingas jau tris butelius alaus, nes jis ir vėl vaišina, ir vėl už mus moka.... Stovim vidury gatvės, gurkšnojam alų ir plepam apie viską, kas pasitaiko ant liežuvio. Kuo daugiau alaus, tuo daugiau ant to liežuvio visko pasitaiko....

***

Gal po dviejų valandų grįžus į mokyklą, visi išpūstom akim klausia, kur meees taaaiiip ilgaaaai buvom..... Bet mes tik mostelim ranka ir atšaunam:

- Mes į sicilietišką gyvenimą įsisukom truputį

Visi draugiškai ruošiame vakarienę. Pasta su mėsa. Kolkas pasta – išskirtinis patiekalas, juk savo gimtinėse retai kada valgom jį..... Bet paskui... Stovyklai įsibėgėjus... Pasta taaaaip įgrįso, kad iki šiol negaliu į ją žiūrėti.

***

Po vakarienės visi norintys gali leistis į pažintinę kelionę „Su Piero – upės link!“. Norinčiųjų atsirado nemažai, vaikščiojom po negyvenamas vieteles, pažindinomės su gamta ir su kitų šalių kultūra, papročiais....
Piero buvo mūsų gidas, kuris kiekvieną medelį apipasakodavo, apčiupinėdavo beigi kas 5 minutes atsiprašinėdavo dėl sąvartynų ir.... ir dėl to, kad jis nežino, kur ta upė iš tiesų yra

Pažindinamės su vietine fauna:



Piero (su akiniais nuo saulės) pasakoja, koks gėris yra šitas medis



O šis medis iš tiesų yra gėris, nes iš jo gaminami kamščiai vynams



Toliau pažindinamės.....





Matosi jūra:

Romana su savo pilna spyglių pėda irgi vaikščioja kartu su mumis. Velnių jai atrašė Piero, kad kankina save, aš irgi atrašiau velnių, nors gavęs spyglį kojon vistiek eičiau kartu su visais pasivaikščiot....

Sustojam pailsėt:





Julie vis bando įkalbint Piero eit ieškot upės. O Piero, vis nutylėdamas, kad jis yra "LAZY MAN", bando nubaidyt tą upės ieškojimo mintį tokiais sakiniais:

- Aš galiu Jus visus nuvest prie tos upės, bet ten žinokit yra ne viena upė, o slėnis, ir iš dviejų pusių - upės. Tai Jūs tik galite įsivaizduoti, kiek ten knibžda gyvačiųųųų

- ???

- Eime eime, kas ten norėjot į tą upę... Ten ir plaukiojančių vandeny yra gyvačių, vieną kartą pasigavau tokią ir namo parsinešiau, galėsim ir mes parsinešt....

***

Kaip Jūs manot, ar dar po tokių žodžių kas nors norėjo eit prie upės? Won Jun sakė niekada nemiegos su atdarom durim mūsų kambary (jis miega prie pat jų) , nes vis tikina, kad tikrai įsliūkins gyvatė. O dar kai Mladen su Ivan papasakojo savo nuotykius su gyvatėm prie Palazzo di Vetro (susitikimo vietos pirmąją stovyklos dieną), tai Won Jun išvis nuprotėjo



Ėjom ėjom ir pamatėm kažkokius keistus vaisius. Net Piero nieko apie juos nežinojo.





Atsiveria vaizdas į Etnos ugnikalnį:



Grįžtame namo, nepamatę upės

Ale žiūriu, padariau kaip kokį realybės šou, kur kiekvienas išsirenka savo favoritą Nu ką aš galiu pasakyt apie Saimoną. Nebent praplėsti info apie jį, nes kažkaip per mažai aprašiau...

Saimonas, 20 metų. Iš ne Paryžiaus. Studijuoja kažką su ekonomika. Meta rūkyt, bet tai padaryti jam vis kas nors sutrukdo… Labai save prisižiūri, buvo bene dažniausiai skalbiantis savo drabužius vaikinas.
Visur mėgsta vaikščioti vienas, pastoviai kažkur nuklysta, o mes visi šoke jo ieškom. Anglų kalbos tarimas labai labai neaiškus, užtat groja gitara Red Hot Chilli Peppersus ir labiau mėgsta vyną, nei alų.....

Dabar jau geriau

Prancūzai ir kanadietė jį šaukė Simoonnn, o mes - Saimon Į abu vardus atsiliepdavo, jei tik nebuvo kažkur pabėgęs vienas

Užtat aš niekaip prie Rino negalėjau priprasti, nu niekaip... Šaukdavo mane, rėkdavo, nors tu ką, nu neatsiliepdavau Bet visa tai išėjo į gera - po kelių dienų mano vardas buvo įsimintas

O Rino, jeigu ką, tai raganosis, išvertus į LT kalbą

Nepamatėm upės, susibraižėm kojas į Sicilijos augaliją beigi viską, kas išdžiuvę, tačiau ši kelionė turėjo būti pirmas žingsnis link visų stovyklos dalyvių „glaudesnio“ (ar kaip čia išsireiškus, kad paskui nebūčiau neteisingai suprastas) bendravimo... Taip ir buvo.
Grįžtant namo visi tik ir kalbėjom apie tai, kaip, kiekvienam po stovyklos sugrįžus į savo gimtinę, BŪTINAI reikės apsikeisti nuotraukomis.

Džiusi ištepa Romanai koją stebuklingu kremu ir liepia visą naktį išmiegojus, ryte nusiimti tvarstį ir pažiūrėti į stebuklą. Čekė pažada taip ir padaryti.



***

[Kaip praėjo mūsų vakaras?]

Paprastai. Atsistojo, ėmė ir praėjo 5 litrai vyno ir vienas nekasdienis gėrimas. Kiekvieną vakarą šitaip. Visi susėdam rateliu lauke aplink stalą, gurkšnojam vyną, šį vakarą – dar ir Lemoncello (Piero topinė frazė – typical Sicilian drink ), aš burbu kažką apie tai, kad Lemoncello būtinai, būtinai būtinai reikės parsivežti namo, nes tai yra tiesiog pasakiško skonio gėrimassss.....

Ir tuoj pat nuskamba dar viena Piero topinė frazė:

- I am LAZY MAN (aš esu tinginys...) , todėl rytoj mes ir vėl nedirbsim...

[Kokius veiksmus darė stovyklos dalyviai?]

Mladen ta proga susisuko cigaretę, Piero po savo išsakytos frazės dar pagalvojo, ar tikrai buvo verta taip sakyti, bet jau buvo per vėlu Visi džiaugėsi, išskyrus vienintelę Anną – ji piktinasi, kodėl mes sėdim, bendraujam, poilsiaujam, visur važinėjam, bet esam WORKCAMP (darbo stovykloje).....

Į Annos pasipiktinimus nelabai kas kreipė dėmesį, o ir ji, paragavusi Lemoncello, truputuką apsiramino, taigi... Suplanavę, ką veiksime rytojaus dieną ( važiuosime į kažkokį „rojų“ netoli Sirakūzų), pamažėl pėdiname savo lovų link....

[Liepos 17-oji, penktoji kelionės diena, ketvirtadienis]

Šįkart atsikelti reikėjo šiektiek anksčiau, nes į pagalbą – nuvežti mus visus į tą „rojų“ – Piero pasitelkė du draugus, kurie jau 8 ryto mūsų lauks prie mokyklos. Mladen iškart pradeda visiems siūlyti įsigyti sicilietišką laikrodį, nes 8 valanda ryto pagal sicilietiškąjį bus maždaug...... 9:40.... Piero bando viską neigti ir sako, jog visi jo draugai yra beveik punktualūs – neva visai kitokie, nei likę siciliečiai....

***

Kaip bebūtų „keista“, Mladen buvo teisus. Apie 10 valandą ryto atsivelka Piero draugai ir kviečia pas save į automobilius. Julie su Romana šiandien budi, tad jų reikėjo šiektiek palaukti, kol bus suplauti indai bei iššluotos grindys....
Uždarant mokyklos vartus, pas Piero atvažiuoja archeologinės vietovės, kurioje dirbsime, direktorius, ir pasako, jog šiandien vakare mums bus surengta konferencija apie tą vietą, kurioje mes dirbsime.



Aš sėduosi į Piero vairuojamą minibusą. Pakeliui išgirstame keistą garsą per garsiakalbį.

- Ledų automobilis atvažiavo.....

Ir iš tiesų - tuntas vaikų, vos išgirdę atvažiavusį automobilį, lekia jo link. Absoliučiai tuščios Villasmundo miestelio gatvės prisipildo, o laimingasis "ledų dėdė" su cigarete burnoj ir ledų vafliukais rankose eina dirbti savo darbo...



***

Iki Piero išgirtojo rojaus važiuoti ilgai neteko ir už pusvalandžio mes pasiekėme automobilių stovėjimo aikštelę.

- Šiandien lankysimės "Neapolis Siracusa" archeologinėje vietovėje su graikų amfiteatru ir "rojumi". Bilieto kaina suaugusiems 8 eurai, jaunimui nuo 18 iki 25 metų - 4 eurai, o mūsų jauniausiajam Rino nesvietiškai pasisekė - įėjimas nepilnamečiams nemokamas

Gera būti septyniolikmečiu. Jau beveik pilnametis, bet vis dar gali naudotis proga į muziejus patekti nemokamai. Visi tapšnoja man per petį ir sako - džiaukis, kol gali. O aš ir džiaugiuos. Tik kad nebedaug jau liko tuo džiaugtis....

Mladen laiko apelsinmedį, kad nenugriūtų, kol Piero su savo draugais nueina į barą išgerti kavos (a ko čia skubėt, vaikai, juk visa diena prieš akis ).



***

Į rankas įgaunu įėjimo bilietėlį, kuriame parašyta kaina - 0,00 EUR.
Džiugi žinia ta, kad tokiai didelei mūsų grupei gausime nemokamą gidą. Liūdna žinia ta, kad gidas yra prancūzas....

Bandžiau nufotografuoti mūsų "gidus", bet kaipgi be rusės Natašos įmanoma išsiverst Iš kairės: mėlynais atraitotais marškiniais - mūsų gidas, už jo - Piero draugas Eindželas, su pilka maikute - Piero, viską, ką sako gidas, išverčiantis į anglų kalbą. Rudais marškinėliais šalia Piero - dar vienas jo draugas, deja, niekas jo vardo neprisimena. Tamsiaplaukė moteris dešinėje - mūsų lyderė Korina, o stambiu planu šmėkštelėjusi mergina - rusė Nataša.

Apie tą vietą, kurioje buvome, nieko negalėčiau papasakoti, nes buvo taip karšta, kad nieko negirdėjau, tik su Nataša ir vera plepėjom, paskui fotografavomės visur ir ieškojom vandens

Tai vietoj manęs gali pakalbėti keli vaizdeliai.....

Kaitroje, vis ieškodami pavėsio ir klausydamiesi visiškai neįdomaus gido pasakojimo (klausydamiesi vien dėl to, kad jis visa tai pasakoja labai užsidegęs, o Piero labai stengiasi viską išversti), vaikščiojame po įvairias olas..

- Štai čia, šiame iškilime, buvo akmens amžiaus lova...... O čia, šiame įdubime, kur stovi Piero, buvo akmens amžiaus.... tualetas


***


Vera su Nataša puola fotografuotis prie akmens amžiaus lovų beigi tualetų, o man pavyskta nupyškinti turistų dar neužgultą graikų amfiteatrą...





Viena bendra nuotrauka prie jo (visų narių fotoaparatų nuotraukos surašytos į 7GB "sveriantį" DVD diską, kuris šiuo metu yra pakeliui pas mane - baltarusė Anna, skrisdama iš Italijos, pirmadienį jį man atveš) ir gidas pažada mus nuvestį į rojų - ten, kur iš tiesų jokio rojaus nėra, bet visiems turistams, valandą (taip, Savūne, be kepurių ) išbuvusiems saulės kaitroje, bet koks pavėsis yra roooojus.... Net žingsnis paspartėjo, kai išgirdome žodį PAVĖSIS.

***

Taigi, kelias minutes besileisdami laipteliais žemyn, patenkame į didelį žaliuojantį sodą:

Po kelių minučių įeiname į didžiulę olą, kurioje.... kurioje, pasak gido, mūsų laukia didžiulė staigmena ir dovana nuo jo.



Kol staigmenos nėr, Vera su Nataša, aišku, prašo jas nupyškint:



***

Mūsų prancūziškai kalbantis gidas visų turistų, esančių oloje, prašo užsičiaupt ir tylėt bei kažko laukt. Per kelias minutes jis apibėga visą olos teritoriją ir visi pamažu nutyla. Prašoma net nesišnibždėti ir nejudėti, nes betkoks garsas gali "numušti" jo....... GIEDOJIMĄ.

Tai, ką išgirdome, buvo nepakartojama.... Mūsų gidas atsistojo veidu į sieną, užsidengė rankomis burną ir pradėjo giedoti nuostabaus grožio giesmę. Giesmė buvo taip gerai girdima, nors jis buvo taaaaaip toli.... Visi išsprogdinę akis, ištempę ausis ir plačiomis šypsenomis klauso, o jam nustojus giedoti, plojimų lavina ir susižavėjimo šūksniai vos nesusprogdino mano ausų būgnelių

Va taip va. Nuo to laiko turim patį geriausią gidą šiame muziejuje. Mladen viską nufilmavo, tad aš labai tikiuosi, kad kitą savaitę galėsiu įkelti video ir patys savom akim beigi ausim įsitikinsite, dėl ko mūsų gidas buvo vertas gausybės plojimų.





Po gido pasirodymo oloje, prie mūsų grupelės prisijungė vis daugiau ir daugiau visai svetimų žmonių, o mes iš jų pradėjome rinkti arbatpinigius

Mūsų ekskursija jau ėjo į pabaigą ir paskutinis mūsų lankomas objektas buvo dar vienas iki šiol išlikęs ir žmonių nesuniokotas graikų amfiteatras:



Pasakome gidui didelį ačiū, iš visų surinktus arbatpinigius Piero pakeičia dešimties eurų kupiūra ir bando kaip padėką duoti gidui (berods jo vardas buvo irgi Joseph).

- Piero, drauge mano, niekas manęs iki šiol nepapirko, nepapirksi ir tu - kaip dainavau aš oloj, taip ir dainuosiu, ir niekas manęs neužčiaups su savo eurais

Ir nepaėmė. Atsisveikinam su mūsų giesmininku ir patraukiame automobilių bei minibuso link.



***

Papietavus jau pradedame priprasti, jog prasideda SIESTA. Toks stebuklingas laikas, kurio metu kasdien vis daugiau ir daugiau žmonių "išlūžta" savo lovose beigi praparpia iki pat vakarienės. Parpiu ir aš. Bet neilgai.

***

Pavėsinėje, prie stalo vyksta kažkas įdomaus. Argi galima kažką įdomaus praleisti miegant??? Ne. Todėl jungiuosi prie Julie, Romanos ir Piero draugės Serenos beigi Mladeno, kuris čiumpa mano fotoaparatą "funkcijoms išsinagrinėti" , o aš pats stebiu nematytą kortų žaidimą, kurio tikslas - surinkti pilną laivo komandą su kuo mažiau nelegalių keleivių...







Julie nelabai pavargusi, todėl pusvalandį žaidimo taisykles atpyškinusi Romanai, tą patį pyškina ir man. Žaisti pasidaro be galo įdomu, susirenka nemažai žiūrovų, kurie visiškai nesupranta, kas čia vyksta, yra užsimiegoję ir jaučiasi ne čia papuolę, bet mes žaidžiam ir vargo nematom