QUOTE(Suomi @ 2012 02 02, 19:35)
Tai va. Betgi visuomet atsiras pamoralizuojanciu, kas geriausia vaikui, kaip musu valstybe nesugeba pasirupinti savo pilieciais, ir t.t. Sedim visos su vaikais iki mokyklos ir bus geriausia, ar ne? 
Iki universiteto:) Juk, kai išeina į pirmą klasę, tai išvis daug pirežiūros reikia. Jeigu rimtai, tai manau, kad ši tema -- kaip derinti vaiko auginimą ir kitas pareigas arba savirealizacijos siekius -- labai jautri ir receptų čia negali būti. Todėl labai nesinorėtų kategoriškų pasisakymų. Mano patirtis auginant pirmąjį ir antrąjį labai skirtinga. Su pirmuoju sėdėjau iki dvejų metų ir raudodama išleidau į darželį (stigo pinigų ir giminė spaudė eiti dirbti -- o jis labai pamėgo tą įstaigą iškart ir iki šiol geru žodžiu mini). Neturėjau nei giminių kurie galėtų padėti vaiką prižiūrėti, nei pinigų auklei, nei pagalbos iš vyro, dirbusio iki vėlaus vakaro, nei, tiesą sakant, noro palikti metinuką, be galo prisirišusį, nuolat žindantį -- nei mielo darbo, į kurį būčiau norėjusi grįžti. Antrąjį ėmiau palikinėti valandinei auklei septynių mėnesių, nes labai norėjosi nors trupučio intelektualinės veiklos. Turėjau kur ir ką dirbti. Ir turėjau už ką auklę samdyti...O sklandžiai suderinti vaikų auginimo ir savirealizacijos man nepavyksta. Visvien pirmenybė -- vaikų interesai ir visvien tokia pirmenybė labai riboja darbinę veiklą.
