prie visko priprantama
Įmanoma, bet labai sunku. Matau jaunas šeimas, kur vyrai užsienyje, o žmonos čia, tai niekada nenorėčiau atsidurti jų vietoj. Tolsta jie vienas nuo kito, nebesusikalba... 
Manau, kad įmanoma.
Mums dabar buvo toks laikotarpis, kai reikėjo pabūti atskirai, bet viskas ok, gal dėl to, kad neilgai truko tas išsiskyrimas. Pusantro mėnesio aš namie, vyras - Švedijoje. Bet viską ištvėrėm
Neduok Dieve, jei reiktų kęsti taip kokius metus, ar pusmetį, va tada, kaip gali būti, neaišku.. 
Bet duok Dieve stiprybės tiems, kurie tai kenčia ir iškenčia
Mums dabar buvo toks laikotarpis, kai reikėjo pabūti atskirai, bet viskas ok, gal dėl to, kad neilgai truko tas išsiskyrimas. Pusantro mėnesio aš namie, vyras - Švedijoje. Bet viską ištvėrėm
Neduok Dieve, jei reiktų kęsti taip kokius metus, ar pusmetį, va tada, kaip gali būti, neaišku.. Bet duok Dieve stiprybės tiems, kurie tai kenčia ir iškenčia
Manau, kad imanoma tam tikra, ne per daug ilga laika 
paskui visgi prasideda zala santykiams
paskui visgi prasideda zala santykiams
Mums teko metus laiko būti atskirai, atstumas 100 km, tačiau visi savaitgaliai kartu.
Santykiams nepakenkė. Bet jeigu taip reiktų kokius trejus.... Na nežinau. Savo akim mačiau kaip dėl to griuvo šeima, dėl trejų metų atskirai.
Santykiams nepakenkė. Bet jeigu taip reiktų kokius trejus.... Na nežinau. Savo akim mačiau kaip dėl to griuvo šeima, dėl trejų metų atskirai.
Aš irgi manau, kad įmanoma, bet neilgam.
Įmanoma, bet žiauriai sunku. Nebent tokie santykiai per atstumą neilgam, ir tada jau būni kartu.
Gyvenom pora metu atskirai,MB uzsienyje as LT,problemu del to nekildavo,nes MB daznai bent savaitei grizdavo,plius kai pasitiki zmogumi,myli ji istveri bet kokius gyvenimo isbandymus
Is tikruju kol to nepatiri niekada negali zinoti kaip jausies draugaudama per atstuma.. Gerai,kad bent kazkiek uz save gali atsakyti, bet uz kita zmogu neimanoma.
Mano atveju, 3 menesiu laikina draugyste per atstuma paliko dideli pedsaka, jau 5 menesiai kai visa jovala palikta del atstumo reik tvarkyt ir galvoju,kada visgi gris ramybe.
Taigi, kol draugavom per atstuma viskas atrode lyg ir ok, susirasydavom e-mailu kas keleta dienu, as buvau ta kuri del ispudziu ir patirties gyvenime isvaziavo, jis liko. Man buvo lengviau nes as gyvenau kitoki gyvenima, salia buvo keli artimi zmones kartu isvaziave, neturejau laiko net galvot apie kazka, o jam buvo sunkiau is pradziu, po to susirado nauju draugu, pradejo tusintis ir t.t Nieko blogo... bet kaip grizau, jau jis buvo tapes pats sau nepriklausomas katinas
Nepakesdavo mano zaibuojancio zvilgsnio jei man kas nepatikdavo, net jei tyledavau, pagrinde ir prasidejo,kad po tokio zvilgsnio priesiskai i mane pradejo ziuret, sunkiai prisileido ir t.t Paskui papasakojo,kad jam virtualus bendravimas vos laseli atstojo realaus bendravimo, o man tai visai normalus pakaitalas buvo. Manau cia buvo didziausia beda, nes manes jo gyvenime visai nebuvo ta laika, tik kazkokie laiskai, kurie jiem mazai ka reiske.
Beje kai grizau pradejau kurpt mum ateities planus, jam tai pasirode idomu, tikrai abu norejom pakeist gyvenima, isvaziuot, gyvent kitaip, idomiai... bet paskui vel kazkokie uzsisklendimai.. Zodziu, dabar tiesiog stengiuos but gera drauge, idomi pasnekove, meiluze, apie sirdies reikalus visai kiek praktika parode dabar nereikia kalbet, nes priveda ne prie ko, tyliu, zaibus is akiu laidau i kita puse, nes noriu,kad viskas butu gerai. Nezinau kaip bus.
Esme,kad niekada negalvojau,kad taip viskas gali nutikt, pries savo stulbinama kelione buvau susikoncentravus ties kitais reikalais, net pasekmes nerupejo, bet ta kelione pasibaige, reikia grizti i realu gyvenima,o jame noris ramybes.
Daugiau nedrisciau draugaut per astuma, nebeliktu nieko. Is anksto nieko zinoti negali.
Mano atveju, 3 menesiu laikina draugyste per atstuma paliko dideli pedsaka, jau 5 menesiai kai visa jovala palikta del atstumo reik tvarkyt ir galvoju,kada visgi gris ramybe.
Taigi, kol draugavom per atstuma viskas atrode lyg ir ok, susirasydavom e-mailu kas keleta dienu, as buvau ta kuri del ispudziu ir patirties gyvenime isvaziavo, jis liko. Man buvo lengviau nes as gyvenau kitoki gyvenima, salia buvo keli artimi zmones kartu isvaziave, neturejau laiko net galvot apie kazka, o jam buvo sunkiau is pradziu, po to susirado nauju draugu, pradejo tusintis ir t.t Nieko blogo... bet kaip grizau, jau jis buvo tapes pats sau nepriklausomas katinas
Nepakesdavo mano zaibuojancio zvilgsnio jei man kas nepatikdavo, net jei tyledavau, pagrinde ir prasidejo,kad po tokio zvilgsnio priesiskai i mane pradejo ziuret, sunkiai prisileido ir t.t Paskui papasakojo,kad jam virtualus bendravimas vos laseli atstojo realaus bendravimo, o man tai visai normalus pakaitalas buvo. Manau cia buvo didziausia beda, nes manes jo gyvenime visai nebuvo ta laika, tik kazkokie laiskai, kurie jiem mazai ka reiske.Beje kai grizau pradejau kurpt mum ateities planus, jam tai pasirode idomu, tikrai abu norejom pakeist gyvenima, isvaziuot, gyvent kitaip, idomiai... bet paskui vel kazkokie uzsisklendimai.. Zodziu, dabar tiesiog stengiuos but gera drauge, idomi pasnekove, meiluze, apie sirdies reikalus visai kiek praktika parode dabar nereikia kalbet, nes priveda ne prie ko, tyliu, zaibus is akiu laidau i kita puse, nes noriu,kad viskas butu gerai. Nezinau kaip bus.
Esme,kad niekada negalvojau,kad taip viskas gali nutikt, pries savo stulbinama kelione buvau susikoncentravus ties kitais reikalais, net pasekmes nerupejo, bet ta kelione pasibaige, reikia grizti i realu gyvenima,o jame noris ramybes.
Daugiau nedrisciau draugaut per astuma, nebeliktu nieko. Is anksto nieko zinoti negali.
