Kaip atsisakėt čiulptuko...

oi..labai sunkiai mes su dukra įveikėm šį etapą......labai jau ji to tučio norėjo....bet dabar jau nebemiega su juo...bet jeit ik pamato broliuko tute..tai vis dar reikia......

pažįstama psichologė patarė neatiminėti per prievarta ir neslėpti,nuo vaiko tutės, nes tai yra didziulė trauma mažiukui. niekada patiems nesiūlyti, bet padėti matomoj vietoj, kad vaikas bet kada galėtu pasiimti kada jam reikės. atsisveikinti su tute reikia palaipsniui. as laikausi tokios taktikos ir nustebau , nes mano burbulas 1m 4mėn. kartais jau numeta kur ir pamiršta. būna kad visa diena be tutes pravaikšto, o būna, kad ir užmiega be jos, nors nuo gimimo ją burnytėj laikė. manau, kai vaikas žino,kad bet kada ras tute, lengvai ją ir paleidžia, o kai yra atimama per prievarta ir paslepiama, tai vaikas ir nepaleidžia, nes bijo, kad nesuras, kai jam labai prireiks

Man buvo atvirksciai su tetuku. Jis sakydavo "nevirkdyk vaiko, negaliu klausyti" ir atejes atiduodavo soske vaikui. Ir nueidavo mano vargas perniek. Tai teko gudrauti. Vasara vakarai sviesus, o tetukas aistringas zvejys grizdavo jau prietemoj, tai kolei jis grizdavo as kariaudavau su mazyliu ir ugdziau savo kantrybe, kokias 3 dienas ir viskas. Supdavau ant ranku atsisedus, kad jam ne taip skaudu del tiutes butu.
Labai geras vaistas - lopsine arba pasaka be galo. Nustoja verkti ir klauso. Siaip mamoms reikia dar persilauzti, nes vis galvoji "va duociau tiute ir per 5 min uzmigtu". Pamatysit, po kiek laiko net apie tai nepagalvosit.
Sekmes, ir sveikinimai Indriuskei uz ryzta

O mums buvo taip:
Grįžau vieną vakarą iš komandiruotės, o auklė sako, kad neberanda "tutuko". Ai, galvoju, paieškosiu pati Dukrai buvo 2,5m ir su tute ji tik miegodavo
Nu nėra, nors nusišauk O kur dabar 9 vakaro kitą gausi? Ir sukuriau pasaką jai, kad tutukas pabėgo pas mažesnius vaikučius, nes tu jau didelė megaitė. Ji labai atidžiai išklausė, bandė lyg ir lūpą patempti, bet matyt persigalvojo.
O kitą dieną ji pati visiems papasakojo apie didijį pabėgimą ir tą tutę užmiršo.
Vėliau aš ją radau, bet jau nebedaviau...

o mano sunui 2 metuku dar nebuvo kai pats nebenorejo tiutes as irgi buvau girdejus kad kazkaip negalima traumuot vaiko,kad pats turi atprasti,tai visada jam i lovyte ant pagalves padedavau,o paskui atejo toks laikas kai pats ar pamirsdavo,ar nebenoredavo ir jos nebeimdavo

O kokio amziaus buvo?

Mes tai nezinau, dabar savaite sirgo, tai ziuriu diena nakti tiute dantyse, ir vaiksto apsimiegojes visas. Blogiausia, kad prigrasinam auklei, kad tutes neduotu, bet sako, jis manes praso, ir duoda jam. Taip ir tusosi kiauras dienas su guma dantyse neisivaizduoju kaip atpratint...

Pritariu
Jau ir mes bandom dalintis čiulptuku- tai žaisliniam šuniukui duodam, tai paukščiukams jo reikia. Svarbiausia, kad vaikas po truputį įprastų kažkam ją duoti, o ateity- ir atiduoti... Ir vis primenu, kad sūnytis jau didelis
( jam 1m.5 mėn.).
Čiulptuko tikrai nereikėtų atimti, kai vaikutis serga. Jam ir taip sunku, o čia dar ir įprastą daiktelį praranda- papildomas stresas. Labiau pavyks susitarti su mažyliu, kai jis geros nuotaikos ir sveikatos

aš taip pat pritariu kad nereikia per prievartą atimti. manajam labai reikalinga pasidarė kai aš nebedavau krūtinės. ir visada padedu ant stalo kai jam labai reikia kad pasiektų

Mazius kol kas su ciulptuku, bet tik nakciai, viena pametem o kitas jau toks sukramtytas,kad baisu, bet vis jo reikia.......... Nors jau pasakiau daugiau ciulptuku nieks nepirks gana. Nors viena abejone turiu del pirstuku ciulpimo, nes kartais pastebiu kad ciulptuko trukumas kartais bandomas malsinti pirsciuko ciulpimu. Tada pamastau gal geriau ciulptukas negu pirstukas Dilema....

Mes čiulptuką naudojame kaip saugiklį. Paskutinis atvejis- sūnelis rado lauke ir į burną įsikišo boružę Apie rastus akmenukus tyliu...
Turbūt geriau rinktis mažesnę blogybę

Na, odontologai rekomenduoja nuo nuo žindukų atpratinti, kai tik išdygsta pirmieji dantys...(t.y. maždaug nuo pusės metų), bet man tokios rekomendacijos atrodo kiek sadistiškos - juk dygstant dantims vaikas ir taip ištisai grūda viską į burną, kankinasi, sunkiai užmiega; o čiulptukas vistiek pasitarnauja kaip papildomas "ramintojas" ...
Tiesa, mes laikėmės taisyklės dienos metu tiūtės neduoti (na, nebent extra atvejais, kai kitais būdais rėkiančio vaiko nepavyksta nuraminti) - tik guldant miegoti. O kai lialiui buvo beveik pusantrų metų - atpratinom nuo to kamštuko be didelio vargo: iš pradžių nebeduodavom per dienos miegą (na, bet leisdavom vaikui labiau "pavargti", guldydavom truputį vėliau nei įprasta, ir prieš miegą vaiką tekdavo pasūpuoti ant rankų, kol apsnūsdavo), o po savaitės pabandėm nebeduoti ir nakčiai - ir pavyko! Žinoma, tas kainavo papildomų pastangų: kurį laiką vaikutį migdydavau ant rankų, su ilgiausiom lopšinėm, sūpavimais liūliavimais, bet tas truko gal pora savaičių (ir tuo metu atsibudęs naktį jis dar bandydavo ieškoti ir prašyti lovoje savo "amamamos") - vėliau užmigdavo lovytėje be didelių ceremonijų... Na, prisimenu, kad kurį laiką dar bandydavo čiulpti antklodės kampelį, bet aš jį atkakliai ištraukdavau, tai pernelyg neprotestavo (turbūt nebuvo taip skanu kaip tiūtė... ). Ir, beje, turiu pastebėti, kad mūsų vaikas - tikrai ne iš ramiųjų (kur ten - rėksnys kaip reta), ir mūsų naktys ilgą laiką buvo "garsesnės" už kitų dienas... , bet, atpratintas nuo čiulptuko, ir tėvelius "šokdina" gerokai mažiau. Vat.
O dėl piršto čiulpimo - nepastebėjau, kad čiulptų pirštukus miegodamas, o šiaip, dienos metu aš švelniai, bet atkakliai primindavau, kad ištrauktų pirštuką iš burnos, kai taip atsitikdavo. Tai tas irgi pasitaiko vis rečiau (tiesa, jam dabar jau 2 m., neseniai kalėsi paskutiniai krūminiai dantys, tai vėl buvo "atsinaujinęs" visa ko kišimas burnytėn, betgi jau baigėsi...)

mes savo ciulptuko atsisakem,kai mazajam buvo 1.7m.atejo daruge ir jai atidavem,nes paaiskinom kad teta turi maza leliuka ir jis verkia.pirma savaite buvo sunkiau,nakti atsibudes prasydavo,bet as pasakydavau kad pas leliuka jo ciulptukas.sunki tik pirma savaitele