Pogimdyvinė depresija?

Aš buvau pradėjus į depresiją smarkiai grimzti. Mažiukė neėmė krūties visiškai.Dvi savaites mes abi vargom.Vaikas klykdavo prie papų,aš iš paskos bliaudavau.Dingo apetitas,nes nebežinojau ką valgyt.Žiauriai skaudėjo "ten" esančią siūlę.Trūko miego.Pradėjau užsipuolinėt MB.Vienžo tas dvi savaites buvo nerealus chaosas.Galėjau jau kaukti.Nakties nelaukdavau,nes baisu buvo,ką kaimynai pagalvos,kad aš vaiką klykdau.Nebeturėjau jėgų net pieno nusitraukinėt.Kad ir kaip bebūtų,pradėjau duot mišinuką ir gyvenimas prašviesėjo.Teko susiimti,pradėjau stengtis ramiau į viską reaguot.Suėmiau save į rankas,pagėriau raminančių žolelių ir atsistojau ant kojų.Bet buvo sunkoka

man ai kazkaip labai verkt visada norisi, nors siaip bemieges naktys negasdina..nors ir pavargstu naktim keltis..

kai gime dukryte, as nesupratau, kad man depresija. vaikas gerai miegojo, bet as vis jausdavau nuovargi, pykti vaikui, vyrui. sunku buvo susitaikyti, kad "zeme sukasi" jau ne apie mane pacia. kol karta viena medike man apie tai delikaciai neuzsimine. kad atsigauciau, man uzteko vienai be vaikelio pamiegoti nakti. visa nakti budinejau, ieskojau vaikelio lovyteje. tada ir supratau kur "zemes asis"

Savojo atvejo "depresija" nepavadinciau, bet pogimdyvinis liudesys buvo... Gimdymas praejo puikiai, vyras buvo salia, mergyte sveika grazi, sekesi maitinti krutimi ir viskas atrode puiku, kol negrizome namo. Na tiksliau visko pradzia buvo pries pat isvaziuojant is ligonines... Labai norejau namo ir kai pagaliau mumis isleido sirdyje jauciau didziausia palaima, jauciausi didvyre, kad padovanojau pasauliui stebukla..atrodo turejo ziedlapiais snikti ir choras giedoti, o zmones sustoje stebeti su pasigerejimu mane iseinancia su dukrele ant ranku... Bet sesutes lauke, kad tik greiciau atlaisvinciau palata..koridorius kuriuo isnesiau savaja dukrele buvo tamsus ir niurus, zmoniu veidai paniure kitos gimdyves perkreiptos skausmo veidais. Atrode, jog grizimas namo, turi vykti idealiai, o lauke buvo karsta, visur kamsciai..visi grudasi, nespeja. kai parvykome namo mergyte miegojo ramiai lovyteje...o man buvo taip bloga..galvojau kas bus kai ji nubus? ka as darysiu kai ji prades verkti? kas jei nesuprasiu ko ji nori? vyras pamate kad man blogai ir uzteko paklausti "kas tau yra?" pasipyle asaros, drebejo rankos, jauciau akmeni slegiant man krutine. Norejau kad ateitu koks nors zmogus..nesvarbu kas.. bet kad kas nors labiau patyres uz mane butu salia. Jau buvo veloka, mano tevai kaime. Tad bandziau skambinti visiem is eiles.
Kita diena jau buvo kur kas geriau.. o trecia jau ir visai gerai..kol neatvaziavo anyta..ir tada vel prasidejo viskas is naujo..

Tai va: zodzio depresija ir po siai dienai nevartoju. Bet po euforinio nestumo mano emocine busena pasikeite 360 laipsniu kampu, jei ne daugiau. Netiketas Cezaris, sunkus maitinimas, moralsikai dar sunkiau buvo pereiti prie misinuko. Vis verkiau ir verkiau, ko gyvenime is vis nebuna. Nutraukus maitinima krutimu...atsikvepaiu ir pradejau dziaugtis pasikeitusia gyvenimo situacija. Vel tapau besisypsanti mama. Nuotaikos pradeo kisti apie 7-8 men, kai pajutau "4sienu" sindroma ir nereikalinguma visuomenei, aplinkai. Ai, ji juk augina..
Laukiuos antro. Zinia buvo netiketa. Praktiniai apmastymai ateiciai. Tas 4 sienu sindromas prasisklaide, bet...kai pagalvoji, kad taip bus 3 metus dar...susimastai...Is kitos puse: tik 3 metai intensyvaus buvimo su vaikasi. Paskui visai kitas gyvenimas tiek jiems, tiek mamai...

Sveikos as tai saves nesuprantu, nuotaika keiciasi kas kokias 5 minutes, tai as laiminga, tai jau niekam neruoiu ir nereikalinga baisu kosmaras kazkos, ant vyro issilieju, bijaun kad ir mjam kentrybes neuzteks su mano nuotaikom nieko negaliu padaryti, galvoju gal kokius raminamuosius pagert siaip vaikas gan ramus bet nezinau, saves neatpazystu

Aš vaikučio laukiau labai ilgai, buvo du persileidimai ir galų gale džiaugsmas laukiuosi. Nėštumas kaip kažkuri rašė - euforija, gimdymas ir bemiegės naktys ligoninėje irgi kažkaip plaukiojant padebesiais praėjo.
Giržom namo, vaikas verkia, nemoka krūties paimti, prisiryja oro fontanu atpylinėja, vakarais klykia nes diegliai anksti prasidėjo. Viskas baisu, abu su vyru paklaikę, bet tvirti. Nei mamos nei anytos nepriėmėm, nenorėjom, kad kištųsi, vadovautų ir dar labiau nervintų. Atrodo pradėjom jau susitvarkyti pamažu, aš greičiau apsipratau su savo nauja būsena, MB sunkiau sekėsi, jis visą mėn. naktim negalėjo miegoti jei dukrytė tik suniurna.
Atrodė, kad viskas gerai, bet jaučiau kaip mano jėgos senka, emocijos kaip audros debesys, nežinia kas darosi, prasidėjo įtampa su MB, aš prie kiekvienos smulkmenos kabinausi atrodė dėl nieko. Buvo momentas, kad net jaučiausi kalta dėl to, kad turim leliuką ir gyvenimas pasikeitė. Ne aš tikrai nesigailėjau, bet bijojau, kad MB nesigailėtų dėl to kaip pasikeitė gyvenimas. Bliaudavau ištisai pati nežinojau dėl ko. Bet keletą kartų pasikalbėjom su MB, kad jis mane palaiko ir nors ir sunku džiaugiasi šeimos pagausėjimu. Pamažu apsiraminau ir aš,aišku būdavo dar vis žliumbimo priepuolių, bet vis rečiau. Kaip sako pirmosios 40 dienų labai sunkios, paskui viskas tik lengvyn. Dabar kai rašau, tai atrodo kaip sapnas, kad to ir nebuvo. Apsipratom su nauju gyvenimu, atrodo, kad taip visada ir buvo. Turbūt normalu išgyventi pogimdyvinę depresiją, nes organizmas taip diktuoja, hormonai, nuovargis, didelė atsakomybė, o pirmą kartą dar nežinomybė ir baimė duoda savo.
Atrodo, kad jei atsukčiau laiką atgal visai kitaip reaguočiau, bet turbūt tik taip atrodo

Dėl raminamųjų, gėriau melisos arbatėlę, sedativ arba valerijonus. Geriau nusiraminti su žolelėmis, tai ir vaikutis ramesnis, būti paklaikusiai ir nervuotai. Dar man padėdavo ilgas maudymasis po dušu (nes vonioje negalėjau dėl siūlių), atsigaudavau ir kaip nauja vėl būdavau nenervuota mama

As kol kas dar tikrai naujai iskepta mamyte, bet nuotaiku pokyciai pas mane irgi nemazi ... ypac paastreja kai sunelio neina nuramintii ir uzmigdyti naktimis, o pacios akys tiesiog merkiasi... tada visas pyktis ir nepasitenkinimas isliejamas ant vyro... nors jis tikrai gerietis pas mane ir laaabai daug padeda - ypac kai nereikia 10 kart per diena man keisti pampiu, nes tai jo apsiimtas darbas
prie viso sito dar prisideda ir tas, kad as gyvenu ne LT... praejusios sventes buvo pirmosios, kai sventeme cia, o ne LT... liudna buvo jau nuo tada... pasiilgstu savo seimynos ir noriu kuo greiciau parodyti savo aukseli jiems

Taciau kol kas neleidziu isisaknyti liudnoms emocijoms ir numigus valandziuke sugebu atsiprasyti savo vyro, o jis savo ruoztu visuomet mane ramina, giria ir skatina, jog esu labai gera mama, zmona ir drauge... tuomet vel norisi skraidyti ir tiketi, kad viskas greitu laiku susitvarkys ir mes ismoksime buti seima!

Praejo jau 3.5men.po gimdymo,atrodo viskas gerai,turbut todel,kad turiu supratinga vyra,gera vaika,kuris miega naktimis ir megstama uzsiemima. Labai palaikau mamas,kurioms sunku,nepasiduokit

Na, mano atveji gal ir butu galima pavadinti pogimvynine depresija. Kaip ir kai kurioms is jusu, nesiseke maitinti, mazulis nemokejo kruties paimt, o gal as nemokejau paduot, alkano vaiko verksmas ir negalejimas jo pamaitint, ypac kai pienas tekejo upeliais, kele baime, nepasitikejima savimi ir jausma, kad esu bloga mama. Del netinkamo apziojimo, "nuvalge" spenelius baisiausiai, tad kiekvienas prisilietimas, bendant pamaitint, baigdavoso asaru pakalnemis, tiek sunelio, tiek mano. Naktiniai verksmai, kuriuos diegliai kele, ir negalejimas padet, tik supti ir supti, siurpiausia. Vyras grizdavo velai, skambindavau jam ir verkdavau, kad nebegaliu, kad nieko nespeju. jauciausi bejege. Praradau apetita, tik pagalvojus apie maista pykindavo. tad nevalgymas, nervai, nuovargis, miego stoka kele tik dar didesne sumaisty manyje, nepasitikejima. atsikelus nakti prie vaiko, mane taip purtydavo saltis, kad net dantim kalendavau. nervai dare savo.Bet veliau, isigijus pientrauki ir misinuko, gyvnimas prasviesejo, labai padejo atvaziavusi mama. tad motinyste megautis pradejau gal po gero menesio. tik...
mamytes, jei sunku, nelaikykit to savyje, pasipasakokit kam nors, zinokit, kad palaikymas ir zinojimas, kad esi ne viena, labai padeda geriau jaustis.

trim vaikiukam tai jau labai daug demesio reikia...o kaip vyresni maziuke prieme?

Papildyta:


tai gal padetu tiesiog istrukimas is namu? paliktum vyrui keliom valandom, isgertum su drauge kavos, nueitum i kirpykla ar tiesiog pasidaryt manikiura. tokios mazytes malonios smulkmenos prablasko

Tikriausiai man pasiseke, bet su pogimdyvine depresija nesusiduriau.