Pogimdyvinė depresija?

sveikos mamytės, as esu studentė ir rašau darbą apie nuotaikas, emocinę būseną po gimdymo. Būčiau labai dėkinga jei užpildytumėt anketa biggrin.gif gali pildyti visos gimdžiusios prieš pusę metų bigsmile.gif ją rasit http://www.apklausa....m=17020&lang=0"
Papildyta:
sveikos mamytės, as esu studentė ir rašau darbą apie emocinę būseną po gimdymo, depresiją. Būčiau labai dėkinga jei užpildytumėt anketa biggrin.gif gali pildyti visos gimdžiusios prieš pusę metų bigsmile.gif ją rasit http://www.apklausa....m=17020&lang=0"
didelis dėkui

uzjauciu mamytes kurios taip kencia,pagimdziau keturis du buvo pametinukai, ,antroji turejo problemu su pilvuku ,bet niekada nesijauciau blogai gal kad salia buvo mylintis demesingas vyras.O istikruju tai reiktu iseiti ir atsipalaiduoti kartas nuo karto, nes suirzus mamyte salia vaikucio jam kelia nerima ir vyras turbut nesijaucia laimingas salia suirzusios zmonos

Kai supranti, jog priezastis tos dipresijos gludi hormonu veiklos pasekoje, tai pasidaro lengviau.Butina nepamirst jog viskas praeis.Nors pati asaras liejau be sustojimo.

Sveikos mamytes. Turiu nuostabia dukrele, apie kuria ilgai ilgai svajojau. Vaikelis planuotas ir labai lauktas.... Dabat mums beveik 3 savaites....Mano savijauta tragiska...Verkiu istisai, net negaliu pasakyti kodel. Vyras pasieme atostogas darbe, man padeda kiek gali. Tik va kai jam reikia kur isvaziuoti, puolu i asaras, kad liksiu viena. Be proto bijau pasilikti viena su vaiku...bijau kad nesusitvarkysiu su ja, kad negalesiu jos nuraminti, kai ji prades verkti...nebesuprantu kas man darosi, nuo kiekvieno jos kruptelejimo, kai ji miega ar suzirzia man sirdis kulnuose atsiduria...nesamone kazkokia tai...Taip laukiu kol sitas laikotarpis bent kiek praeis, nes sunku tai tragiskai. Kas svarbiausia visa nuotaika manau vaikeliui persiduoda...
Kartais kantrybes netenku, kai ji verkia...toks piktumas uzeina, bet tada vel ant saves pykti pradedu, kad kaip as galiu pykti ant vaikelio, kad jis verkia...ir vel puolu i asaras nuo tokiu minciu...Kazkoks uzburtas ratas, nebezinau ka daryti, kaip pasijusti geriau, kaip nustoti verkti, kaip nebijoti likti su ja vienai namuose...

sveikos mamytės, as esu studentė ir rašau darbą apie emocinę būseną po gimdymo, depresiją. Būčiau labai dėkinga jei užpildytumėt anketa biggrin.gif gali pildyti visos gimdžiusios prieš pusę metų bigsmile.gif ją rasit http://www.apklausa....m=17020&lang=0"
didelis dėkui thumbup.gif

Aš irgi panašiai jaučiausi kai gimė mano pirmoji dukrelė. Dabar jau turime trečią stebuklėlį ir į viską visai kitaip reaguoju. Su pirmu vaiku net į lauką bijodabau išeiti viena. Vis kamuodavo mintys, o jeigu pradės verkti, o jeigu norės valgyti ir pan. Kviesdavausi drauges į svečius, mamą. Ir su vyro, gerų draugių pagalba, kurios mane dažnai lankė ir padėjo, man viskas kuo puikiausiai susitvarkė. Po to jau drąsiai likdavau viena, eidavau į lauką, laukdavome tėvelio grįžtančio iš darbo. Bet reikėjo laiko ir kantrybės.

Laikykites! Asaringas periodas po gimdymo - normalu, vis tie hormonai, plius gyvenimas juk aukstyn kojom apsivercia. Man ypac po nemigo naktu visokios depresingos mintys galvoje sukasi, kaip uzburtas ratas. Tada ir kantrybes nebelieka. Tokiais atvejais man padeda tiesiog pamiegoti: atiduodi vaikuti teciui plius buteliuka pieno ir nors kelioms valandoms nuluzti.
Gal kas gali uzsukti i svecius, kai tetis isvaziuoja?
Kai visai nebelieka kantrybes vaikuciui verkiant ir niekas negali jos perimti, saugiausia paguldyti loveleje ir iseiti i tolimiausia patalpa keliom minutem, gal salto vandens isgerti, gal i vesu dusa isokti, na, bet kas gaivinancio. Arba jei imanoma - i vezimeli ir iseiti pasivaikscioti.
Jei "asaringas periodas" uzsitesia, nebelieka nieko dziuginancio, sunku beuzmigti etc reiktu ir del pogimdymines depresijos pasitikrinti ( Anglijoje vizituojancios seseles su mamom klausimynus del to pildo).

manau isvengti depresijos padeda artimieji. mano vyras nuolat budavo kartu, keldavosi, rupindavosi mazyle, as iseidavau per diena nors valandai kur nors pasivauikscioti su draugem susitikti. buvimas su kitais padeda prasiblaskyti
ir nereikia stengtis buti tobula.. geriau skirti demesi vaikuciui ir sau paciai, o ne tvarkyt kambaeius, daryt vagyt ir pan..

sveikutes,mamytes, labai gaila bet ir as sedziu asaru pakalnej kai gime draugei dukra, net verkiaiu is laimes, galvojau kai susilauksiu savo tai isvis 9 danguje busiu, net nuo minties kaip ja pirma kart pamatysiu graudinausi.o kai istikruju ja pamaciau, nepajutau nieko net pati isigandau, sesele sako ko nesidziaugi? o as prisikamavus guliu ir galvoju cia dar ne galas kanciu.
nestumo metu gyvenom pas vyro mociute,tai viskas buvo paduota, ir padaryta. pripratau prie tokio gyvenimo, o dabar,kai turim dukryte isejom kitur gyvent, ir uzgriuvo mane darbu ruosa, o dar vaikas. nuo pirmos dienos jauciau vidini nerima,nuolat , kaip baisu nepasitiket savo jegom. verkiu ir verkiu.bijau visko, nieko nespeju, net i lauka iseit 15 min ner kada. maitint nesiseka, buna kai uzeina jai nemiga tai ilgam, ir daryk jai ka nori, ji vis nerami , verkia, o as verkiu is paskos, kai pamastau kad perima ji visas emocijas tai dar labiau susinervinu nes nurimt nemoku.tos bemieges naktys... kokia kancia kai esu miegale. pirmas 7 paras galima sakyt nemiegojau isvis. buna nakti maitinu ir buteliukas is ranku krenta, ir taip tikiuosi kad poto ji ais miegot, bet deje, nevisada.sako daryk ta, daryk ana, o ka istikruju -neaisku ka. as net nenoriu nieko daryti, nenoriu kad mane kankintu tas nerimas, ta didziule atsakomybe. veda is proto. kai ji miega tai isgirdus koki garsa net siurpas pereina per kuna,negi vel nemiega mum dar tik 14 dienele, kiek dar visko pries akis, nekenciu pati saves uz viska, kad tokia esu pirmas 2 paras vyras kartu nemiegojo, tai taip gera galima pakalbet,pasiguost, o poto baigesi, pradejo miegot, o dabar dar i darba islekia jau tai isvis nesitikiu nuo minties kad liksiu viena be jo stogas vaziuoja, kaip istvert? sako keisk vieta, iseik kur, bet kazin ar man tai pades, karta isejau pasivaiksciot, tai gryzus jauciausi taip pat . kita kart net mintys tokios kyla kad galeciau net atiduoti ja, kraupu bet... kaip suprast ko jai reikia, ko ji verkia,

patarciau susiimt i rankas ir kaskart, kai kyla blogu minciu mintyse sau daug kartu letai pasakyt VISKAS YRA GERAI, VISKAS YRA LABAI GERAI...IR VISKAS BUS DAR GERIAU...pradzia visada buna sunki, kai nera i ka atsiremti, kas nuramina ir taikliai pataria. Bet visad po blogo ateina geras...nuramink save, zinok, kad po biski vis geriau pradesi pazinti savo dukryte, jos poreikius, jos oziukus ir tada i bet koki jos verkima galesi ziureti ramiau, o dukryte tai matydama ( savo mama ramia ir pasitikincia)taip pat jausis ramesne ir saugesne. Vaikai tikrai jaucia mamu nuotaikas...ir jei mums blogai leliukas neateis ir nepaguos musu, o atsakys mums tuo paciu tad tiesiog neverta yra verkti ir nervintis kai mazoji verkia, nes bus tik dar blogiau!o i laukuti patarciau eiti ir kuo dazniau ir kuo ilgiau, tada ir vaikas geriau pamiega, o mama gali ar zurnala vaiksciodama skaityti ( as taip visada darau ) ar su draugem susitikt. Svarbiausia neuzsidaryti namuose, toj rutinoj. Geriau mesk viska ir eikit i laukuti. SEKMES

Labas mamyte Kaip as tave suprantu.....man visiskai tos pacios nuotaikos Mano ukrytei kita savaite bus menesiukas bet ta baime, tas nerimas, bijojimas likti vienai su vaiku islike iki siol...Viska ka paasei apie save, viiskai identiska ir man...po siai dienai ir as verkiu, net nezinau del ko...kai vaikas isiklykia, tai atrodo pati isprotesiu...kai nuraminti nesigauna Pilvo diegliai pas mus, uz tai ji ir rekia pastoviai...pati nieko nevalgau, bet visviena viskas bogai...atrodo kad maniskei isvis miego nereikia...ir as taip pat krpcioju nuo kiekvieno jos sukriuksejimo...mintys irgi visokios i galva lenda...baisios...pykstu ant saves juodai...bet ka galiu pasakyti, kuo toliau tuo viskas labai po truputi i savo vietas stojasi...kai tik is ligonines ja parsiveziau, kazkaip negaliu pasakyti net ka jauciau, tikrai ne begaline meile ar kazka panasaus...tik baime ir isgasti...bet dabar tikrai galiu pasakyti, kai ziuriu i savo stebukla tai asaros akyse kaupiasi is laimes, kad tokia nuostabia dukrele turiu...negaliu i ja atsiziureti...aisku buna labai sunkiu akimirku, tai tada man padeda isejimas i kita kambari...pabliaunu uzsidariusi, apsiraminu ir palengveja
Galiu tik vien pasakyti, viskas pasikeis...ir tik i geraj puse...pamatysi. Atsiras tie jausmai tas dziagsmas ir palaima, tikrai...reikia tik truputelio laiko Jei bus labai tau sunku parsyk, pasiguosime abi