Ir dukra labai nerami buvo... Tai musu pediatre, tokia seno kirpimo moteriske (na, apie ja atskira kalba:) liepe man pusvalandi pries maitinima nemenka kieki valerijono tinkturos isgert - atseit, vaikas ramesnis bus. Vaiko tai nepaveike, bet man po dvieju savaiciu "dzin" pasidare - kazkaip paprasciau viskas atrode - ir rekimas, ir nemiegojimas... Atvejis, aisku kurioziskas, kai dabar pagalvoju, bet gal tiek ir truko? Siaip pritariu visoms mamytems - paistengt nors kiek atitrukt, issikovot teise pamiegoti, nusispjaut i idealia tvarka ir i tvarka apskritai, nes jei pati "pabirsi", tai kas tavyje tvarka ives? na, dar stengtis daug bendrauti, kad ir su mumis internetu!
Nebusiu originali - ir man tas "dziaugsmas" teko - atrode jog gyvenimas baigesi Ir dukra labai nerami buvo... Tai musu pediatre, tokia seno kirpimo moteriske (na, apie ja atskira kalba:) liepe man pusvalandi pries maitinima nemenka kieki valerijono tinkturos isgert - atseit, vaikas ramesnis bus. Vaiko tai nepaveike, bet man po dvieju savaiciu "dzin" pasidare - kazkaip paprasciau viskas atrode - ir rekimas, ir nemiegojimas... Atvejis, aisku kurioziskas, kai dabar pagalvoju, bet gal tiek ir truko? Siaip pritariu visoms mamytems - paistengt nors kiek atitrukt, issikovot teise pamiegoti, nusispjaut i idealia tvarka ir i tvarka apskritai, nes jei pati "pabirsi", tai kas tavyje tvarka ives? na, dar stengtis daug bendrauti, kad ir su mumis internetu!
Ir dukra labai nerami buvo... Tai musu pediatre, tokia seno kirpimo moteriske (na, apie ja atskira kalba:) liepe man pusvalandi pries maitinima nemenka kieki valerijono tinkturos isgert - atseit, vaikas ramesnis bus. Vaiko tai nepaveike, bet man po dvieju savaiciu "dzin" pasidare - kazkaip paprasciau viskas atrode - ir rekimas, ir nemiegojimas... Atvejis, aisku kurioziskas, kai dabar pagalvoju, bet gal tiek ir truko? Siaip pritariu visoms mamytems - paistengt nors kiek atitrukt, issikovot teise pamiegoti, nusispjaut i idealia tvarka ir i tvarka apskritai, nes jei pati "pabirsi", tai kas tavyje tvarka ives? na, dar stengtis daug bendrauti, kad ir su mumis internetu!
QUOTE(evelidu @ 2005 12 23, 12:59)
Dar kai laukiausi,visada buvau tvirtai įsitikinusi,kad man taip neatsitiks.Bet dabar supratau,kad labai klydau,nes šiuo metu jaučiu tą patį 
Dar kai gimė mažylė jaučiausi labai gerai, gerai atrodžiau, svoris labai sumažėjo, neturėjau laiko galvoti kažko negero, buvo palaikimas iš vyro pusės. O šiuo metu jaučiuosi siaubingai , išvargau nuo bujties, nuo sėdėjimo namie. Vyras jaučiasi išvarges nuo darbų, parėjęs namo gulasi miegot, kartais pasišnekam,bet tas pokalbis paskutiniu metu baigiasi barniais 
Buvau išlėkus iš namų, nusikirpau ,perėjau per parduotuves truputuką pasidarė lengviau, bet neilgam Kol vėl nesusipykom su vyru 
Tėvai jau pastebėjo,kad man kažkas darosi, AČIŪ Mamai,ji visada palaiko,išklauso,pataria.
Kiekvieną dieną stengdavausi palaikyti tvarką, veliau nustojau tai daryti kiekvieną dieną, bet pastebėjau ,kad tai dar labiau slegia.
Tikiuosi tai greit praeis
Dar kai gimė mažylė jaučiausi labai gerai, gerai atrodžiau, svoris labai sumažėjo, neturėjau laiko galvoti kažko negero, buvo palaikimas iš vyro pusės. O šiuo metu jaučiuosi siaubingai , išvargau nuo bujties, nuo sėdėjimo namie. Vyras jaučiasi išvarges nuo darbų, parėjęs namo gulasi miegot, kartais pasišnekam,bet tas pokalbis paskutiniu metu baigiasi barniais Buvau išlėkus iš namų, nusikirpau ,perėjau per parduotuves truputuką pasidarė lengviau, bet neilgam
Kol vėl nesusipykom su vyru Tėvai jau pastebėjo,kad man kažkas darosi, AČIŪ Mamai,ji visada palaiko,išklauso,pataria.
Kiekvieną dieną stengdavausi palaikyti tvarką, veliau nustojau tai daryti kiekvieną dieną, bet pastebėjau ,kad tai dar labiau slegia.
Tikiuosi tai greit praeis
Manau,kad kaltininkė mano savijautos yra kažkokia bjauri BAIMĖ
kuri atsirado po gimdymo.Vat "sėdi " manyje ji ir nežinau kaip išvaryti
parašysiu ir aš apie save. Maniau, kad man tos depresijos nebuvo, bet kai paskaičiau vis gi buvo užėjusi. dėl kiekvieno menkniekio norėdavosi verkti, viskas atsibodo,kasdien vis tas pats, o dar bemiegės naktys. Tai gi aš nusprendžiau eiti mokytis vairuot, tai man labai padėjo, buvo proga išeiti iš namų, pabendraut su kitais žmonėmis, aš tiesiog laukdavau kada man bus vairavimo pamoka.
O dabar jau viskas tik geryn, išmokau vairuot, vaikeliui jau tuoj 7 mėn. jau greit
reiks ieskot darbo. Tiesiog reikia išlaukt tą periodą ir kuo toliau tuo lengviau vaikelis bus guvesnis, pradės šypsotis,sėdėt ir pačiai bus idomiau su juo būti.
Tai gi visoms linkiu sėkmės.
Buvo ir man toks dalykas. Nuėjau pas psichiatrę, išrašė serotonino, pagėriau pusę metų- ir sveika. Kai dukrą pagimdžiau, baimė buvo, ar šis "malonumas" nepasikartos, bet nepasikartojo.
Manyčiau, į šią ligą reikia ramiai žiūrėti, kaip į bet kokią ligą. Ilgai nelaukti ir kreiptis į specialistus.
Manyčiau, į šią ligą reikia ramiai žiūrėti, kaip į bet kokią ligą. Ilgai nelaukti ir kreiptis į specialistus.
QUOTE(vaižgantė @ 2006 01 05, 20:08)
Buvo ir man toks dalykas. Nuėjau pas psichiatrę, išrašė serotonino, pagėriau pusę metų- ir sveika. Kai dukrą pagimdžiau, baimė buvo, ar šis "malonumas" nepasikartos, bet nepasikartojo.
Manyčiau, į šią ligą reikia ramiai žiūrėti, kaip į bet kokią ligą. Ilgai nelaukti ir kreiptis į specialistus.
Manyčiau, į šią ligą reikia ramiai žiūrėti, kaip į bet kokią ligą. Ilgai nelaukti ir kreiptis į specialistus.
Turbūt ne seratonino, o antidepresanto, veikiančio seratonino apykaitą
priemoniu pradejau imtis dar nieko cia neperskaicius,matyt tada nesulaukiau jusu atsakymu ir tik dabar pamaciau,kad cia nemazai atsakyta ir patarta.ACIU.
pirmiausia pakalbejau su vyru,isveze mus su dukryte pas mano tevus savaitelei,per ta laika pasigrazinau,atnaujinau garderoba, vyro pasiilgau...
o jau buvo "uzknises".tada supratau,kad be jo but tikrai nenoriu,jis musu irgi pasiilgo,tai irgi suteike dziausmo.negaliu sakyt,kad viskas jau esu sveika,bet reikalai gereja.mano vyras uz tai,kad prasiblaskyciau,kad ka nuveikciau ir pamiegot leidzia rytais,nakti esam viena komanda del to rupesciu labai nesudaro.kai rimciau pagalvoji tai skustis labai nera kuom,bet kartais uztenka kokio sudniekio,kad suknistu nuotaika,na bet turiu palaikyma,uz tai ir JUMS ACIU 
pirmiausia pakalbejau su vyru,isveze mus su dukryte pas mano tevus savaitelei,per ta laika pasigrazinau,atnaujinau garderoba, vyro pasiilgau...
o jau buvo "uzknises".tada supratau,kad be jo but tikrai nenoriu,jis musu irgi pasiilgo,tai irgi suteike dziausmo.negaliu sakyt,kad viskas jau esu sveika,bet reikalai gereja.mano vyras uz tai,kad prasiblaskyciau,kad ka nuveikciau ir pamiegot leidzia rytais,nakti esam viena komanda del to rupesciu labai nesudaro.kai rimciau pagalvoji tai skustis labai nera kuom,bet kartais uztenka kokio sudniekio,kad suknistu nuotaika,na bet turiu palaikyma,uz tai ir JUMS ACIU
QUOTE(pincius @ 2006 01 07, 16:19)
priemoniu pradejau imtis dar nieko cia neperskaicius,matyt tada nesulaukiau jusu atsakymu ir tik dabar pamaciau,kad cia nemazai atsakyta ir patarta.ACIU.
pirmiausia pakalbejau su vyru,isveze mus su dukryte pas mano tevus savaitelei,per ta laika pasigrazinau,atnaujinau garderoba, vyro pasiilgau... o jau buvo "uzknises".tada supratau,kad be jo but tikrai nenoriu,jis musu irgi pasiilgo,tai irgi suteike dziausmo.negaliu sakyt,kad viskas jau esu sveika,bet reikalai gereja.mano vyras uz tai,kad prasiblaskyciau,kad ka nuveikciau ir pamiegot leidzia rytais,nakti esam viena komanda del to rupesciu labai nesudaro.kai rimciau pagalvoji tai skustis labai nera kuom,bet kartais uztenka kokio sudniekio,kad suknistu nuotaika,na bet turiu palaikyma,uz tai ir JUMS ACIU
pirmiausia pakalbejau su vyru,isveze mus su dukryte pas mano tevus savaitelei,per ta laika pasigrazinau,atnaujinau garderoba, vyro pasiilgau...
o jau buvo "uzknises".tada supratau,kad be jo but tikrai nenoriu,jis musu irgi pasiilgo,tai irgi suteike dziausmo.negaliu sakyt,kad viskas jau esu sveika,bet reikalai gereja.mano vyras uz tai,kad prasiblaskyciau,kad ka nuveikciau ir pamiegot leidzia rytais,nakti esam viena komanda del to rupesciu labai nesudaro.kai rimciau pagalvoji tai skustis labai nera kuom,bet kartais uztenka kokio sudniekio,kad suknistu nuotaika,na bet turiu palaikyma,uz tai ir JUMS ACIU Na o man nebuvo su kuo kalbeti... vyras y darba ir as visas dienas ir naktis su verkianciu vaiku... ir pati verkdavau... vyras dirbo daug, nes musu menesio pajamos tik 500 lt.tada buvo... prisimenu ta laika kaip baisiausia kosmara... ir zinau ka pati blogai dariau, bet tik gaila kad per velai supratau....
Ir man panašiai buvo: vyras vis darbe ir darbe (dėl tos pačios priežasties - kišenėje vėjai švilpavo), o aš viena su rėkiančiu vaiku. Anyta gyveno toli, o su mama buvome baisiai susibarusios. Mažė buvo baisiai nerami, iki pusantro mėnesio negalėjau iš rankų paleisti nei dieną, nei naktį, iškart rėkė nesavu balsu. Kai ėjau, atsiprašau, į tualetą, visas namas girdėjo, kad vaiką baisingai skriaudžia, kad pavalgyčiau laukiau vyro - jis turtelį nešiojo, aš gaminau valgį (ir ilsėjausi nuo vaiko nešiojimo ), o kad pati pamiegočiau, turėjau dukterį ant savęs pasiguldyti, kitaip niekaip. Tai būdavo tokių momentų, kai palikdavau ją lovelėje, pati atsitupdavau ant grindų susiėmusi už galvos ir svarstydama, ar man jau iš balkono šokti, ar dar palaukti, ir abi bliovėm. Paskui, kai ji paaugo, pasidarė lengviau (ji naktimis miegoti pati, be manęs, pradėjo 
). Bet... išvažiavome nuomotis butą į vietovę, kur nieko nepažinojau... Vyras tai darbe, jam tai kas, o aš - viena su vaiku ir dar aukštai, su vėžimu nusileist sunku... Ir apskritai. Aš buvau pratusi prie tokio gyvenimo ritmo, kai rekia lėkti, skubėti, mokytis, laikyti egzaminus - studentė buvau, o dėl nėštumo komplikacijų turėjau išeiti į akademines atostogas... Ir likau uždaryta tarp keturių sienų 
Galutinai išsigydžiau grįžusi iš atostogų. Kai pirmą dieną į paskaitas važiavau, visi į manę kaip į girtą žiūrėjo - ėjau ir žydėjau iš laimės... Laiminga važiavau į paskaitas, laiminga iš jų grįžau išsiilgusi dukrytės...
Kai laukiausi sūnaus, labai bijojau, kad vėl užeis depresija. Todėl net neišėjau į dekretines atostogas. Darbe sutiko man leisti dirbti namie, ir grįžusi iš gimdymo namų grįžau prie įprasto gyvenimo, ir dar studijuoti įstojau. Ir - JOKIOS DEPRESIJOS. Dabar ji jau ir neužeis, tai sulėtinu tempą
- išeinu į atostogas.
Manau, dėl pogimdyminės depresijos kaltos mes pačios. Kai norime vaikelio, įsivaizduojame, koks nuostabus bus mūsų gyvenimas su mažyliu, kaip visas pasaulis nušvis vaivorykštės spalvomis, ir mes būsime laimingos-laimingos, glausime prie savęs besišypsančius mažylius. O kai vaikelis gimsta susiduriame su realybe, ir ta realybė visai ne tokia, kokią įsivaizdavome.
), o kad pati pamiegočiau, turėjau dukterį ant savęs pasiguldyti, kitaip niekaip. Tai būdavo tokių momentų, kai palikdavau ją lovelėje, pati atsitupdavau ant grindų susiėmusi už galvos ir svarstydama, ar man jau iš balkono šokti, ar dar palaukti, ir abi bliovėm. Paskui, kai ji paaugo, pasidarė lengviau (ji naktimis miegoti pati, be manęs, pradėjo ). Bet... išvažiavome nuomotis butą į vietovę, kur nieko nepažinojau... Vyras tai darbe, jam tai kas, o aš - viena su vaiku ir dar aukštai, su vėžimu nusileist sunku... Ir apskritai. Aš buvau pratusi prie tokio gyvenimo ritmo, kai rekia lėkti, skubėti, mokytis, laikyti egzaminus - studentė buvau, o dėl nėštumo komplikacijų turėjau išeiti į akademines atostogas... Ir likau uždaryta tarp keturių sienų Galutinai išsigydžiau grįžusi iš atostogų. Kai pirmą dieną į paskaitas važiavau, visi į manę kaip į girtą žiūrėjo - ėjau ir žydėjau iš laimės... Laiminga važiavau į paskaitas, laiminga iš jų grįžau išsiilgusi dukrytės...
Kai laukiausi sūnaus, labai bijojau, kad vėl užeis depresija. Todėl net neišėjau į dekretines atostogas. Darbe sutiko man leisti dirbti namie, ir grįžusi iš gimdymo namų grįžau prie įprasto gyvenimo, ir dar studijuoti įstojau. Ir - JOKIOS DEPRESIJOS. Dabar ji jau ir neužeis, tai sulėtinu tempą
- išeinu į atostogas.Manau, dėl pogimdyminės depresijos kaltos mes pačios. Kai norime vaikelio, įsivaizduojame, koks nuostabus bus mūsų gyvenimas su mažyliu, kaip visas pasaulis nušvis vaivorykštės spalvomis, ir mes būsime laimingos-laimingos, glausime prie savęs besišypsančius mažylius. O kai vaikelis gimsta susiduriame su realybe, ir ta realybė visai ne tokia, kokią įsivaizdavome.
sutinku,kad mes visos nestumo metu esame pilnos geru minciu ir emociju,o kai vaikutis gimsta ir jo prieziura eina ne pagal musu isivaizdavima,tai gaunam toki smugi savo motinystei,o dar tas pakites kunas-smugis moteriskumui.tik vargu ar galima save tuom kaltinti,taip vyksta ir nieko nepadarysi.nes vaiko gimimas is esmes keicia gyvenima ir ne visoms iskart pavyksta savo iprasta gyvenima pritaikyti prie vaiko gyvenimo,kuris eina lygiagreciai.
Sveikos,
Na ziuriu cia daug kam pogimdyvine depresija, o man kaip cia pasakius pries gimdyvine- ka tik suzinojau kad laukiuos, ir tokia nelaiminga jauciuos, kazko bijau , kazko nerimauju, buvau tokio linksmo budo - o dabar sedziu lyg kitam pasauly buciau. Nors turiu mylinti drauga, gerai apmokama darba- tik tiek kad ten tik 1 metus dirbu - ir bijau kaip sureguos darbdavys.....Ir dar neturim nuosavo busto , o iki leliaus noreciau tureti savus namus ...... Nu kaip man isvaryt is saves ta depresija
Na ziuriu cia daug kam pogimdyvine depresija, o man kaip cia pasakius pries gimdyvine- ka tik suzinojau kad laukiuos, ir tokia nelaiminga jauciuos, kazko bijau , kazko nerimauju, buvau tokio linksmo budo - o dabar sedziu lyg kitam pasauly buciau. Nors turiu mylinti drauga, gerai apmokama darba- tik tiek kad ten tik 1 metus dirbu - ir bijau kaip sureguos darbdavys.....Ir dar neturim nuosavo busto , o iki leliaus noreciau tureti savus namus ...... Nu kaip man isvaryt is saves ta depresija
sveiki, man irgi pradžioje buvo sunku, kol pripratau prie vaiko, kol supratau, kada ir ko jis nori. o dar tas sėdėjimas namuose, taip norėjosi kur nors išeiti, bet vaikas kol mažas buvo , tai labai zirzliukas ir verksniukas buvo, tai sunku budavo kur išeiti. Atsibosdavo namai ir kasdien vis tas pats.
Bet taip buvo iki kokių 3 mėn., o paskui jau vaikas pradeda šypsotis ir kuo toliau tuo linksmesnis ir guvesnis. O dabar jau 8 mėn. mums ir nesuprantu, kaip taip greit laikas bėga, net nesupratau kaip taip greit tie mėn. prabėgo ir jau gal tuoj reiks eiti dirbt, o dar visai norisi su mažiuku pabūt.
O tau SAULLEE, manau, kad viskas susitvarkys ir būstą įsigysit ir visa kita susitvarkyt spės iki kol gims vaikelis. Tik dabar gal kol tai netikėta ir nauja, tokie jausmai užpuola. Viskas bus tvarkoj ir būsi labai laiminga pirmą kart išvydus savo kūdikį.
Bet taip buvo iki kokių 3 mėn., o paskui jau vaikas pradeda šypsotis ir kuo toliau tuo linksmesnis ir guvesnis. O dabar jau 8 mėn. mums ir nesuprantu, kaip taip greit laikas bėga, net nesupratau kaip taip greit tie mėn. prabėgo ir jau gal tuoj reiks eiti dirbt, o dar visai norisi su mažiuku pabūt.
O tau SAULLEE, manau, kad viskas susitvarkys ir būstą įsigysit ir visa kita susitvarkyt spės iki kol gims vaikelis. Tik dabar gal kol tai netikėta ir nauja, tokie jausmai užpuola. Viskas bus tvarkoj ir būsi labai laiminga pirmą kart išvydus savo kūdikį.
Pogimdyvine depresija yra labai rimtas sutrikimas.Jei laiku nesusigriebiama, motina praranda rysi su kudykiu, issivysto baimes jausmas, atsalimas, kuri perziangti buna taip sunku, jog kartais neimanoma ir dazna motina besiekdama issivadavimo is depresijos zudosi ir ne tik, kartu "pasiima" ir kudyki.NEnoriu tirstinti spalvu, tik kai perskaiciau patarimus, jog suvalgyk sokolado, ar isgerk puodeli kavos, pasiurpau.Jau paprasta depresija yra sunki liga, o si depresija tuo ir ipatinga, jog ji tarsi dviguba, nes viskas ka isgyvena mama, persiduoda kudykiui.butina kreiptis i specialistus.Ir palaimnta ta mama, kuri turi suprantancius ir palaikancius bei sugebandcius padeti artimuosius, o pirmiausia - vyra.Tai ne siaip nuovargis, tai cheminis disbalansas, kuri atstayti reikia daug jegu ir laiko.Dievo palaimos toms kurios tai isgyvena.
