Dabar kudikiui 1 menuo. Pradesiu nuo to, kad ligonineje buvo komplikaciju, pieno nebuvimas. Viskas susidejo ir gavosi baisi vidine busena, katros neimanoma perduoti. Net nezinau ar tai depresija? Ar tai kitaip pavadinti. Gal net dabar grauzimas, kad neesu tokia puiki mama, kokia noreciau. O dabar dienos slenka, bijau viena likti su kudikiu, nezinau ka su juo veikti, kaiprabunda, ko jis noretu, kuo uzsiimti....Ir tai viena didele virtine blogos busenos nuo katros neatsigaunu. o tos nemigo naktys, jos visiskai issekina ir rodos nera jau jokiu jegu eiti prie vaikucio. Tai gerai, kad yra aplinkinaiai katrie padeda, bet jiems mano tokia busena ilgainiui atsibos. Ir tai atrodo nepraeis...Nesusitvarkau , nei su vaiku , nei su savim, nei su gyvenimu....Kaip sakoma SOS....jai kas yra tai patyres...patarkite...kaip legtis, kaip save raminti, ka daryt????
Sveika, šita problema man gerai pažystama. Neperseniauisiai ir man taip buvo. Mano mažoji princesė į pasaulį susiruošė visu mėnesiu anksčiau, po to dvi sav. ligoninėj, grįžau namo SIAUBAS. Stogas važiavo nerealiai, ta laukta meilė vaikučiui dingo nežinia kur, nes dėl komplikacijų man atliko cezarį, nebuvau pati stipri, niekas ką tik gimusios man nedėjo prie krūtinės mano vaikelio, tas dvi sav. mes buvom atskirtos, ji turėjo gulėt inkubatoriuj.
Tai va, kai grįžau galvojau išprotėsiu, visa sukaupta iki nėštumo informacija ir patirtis išgaravo akimirksniu, nežinojau nei kada vaiką guldyt, nei kada ją maitint, valgė iš buteliuko, žodžiu nekas. Pačiai dingo apetitas, o baimė prarast pienuką dar labiau didėjo...... taip praėjo namuos dar kelios dienos. Nežinau kaip tau, bet nuo pat pirmos dienos namuos likau viena, vyras turėjo dirbt, visi artimi man žmonės gyvena toli nuo manęs.
Bet vieną rytą atsikėlus, pasakiau sau viskas - arba susiimu, arba man galas, tikrai išprotėsiu. Sprendimą atradau tokį, na nenorėjau valgyt nereikia, išsiviriau daug arbatos - skysčiai neleidžia dingti pienukui, o medžiagų dar per nėštumą buvau prikaupus manau pakankamai. Vaikas mažas, jokių jam įpatingų dalykų daryt nereikia kol kas, užtenka išmaudyt, pamaitint ir migdyt. Šiuo metu jam svarbiausia MEILĖ, visus kitus įgudžius ir užsėmimus, atidėk daug vėliasniam laikui. O galiausiai tam, kad blogos mintys išgaruotų išsikuopiau namus, kol mažoji miegojo, paskaičiau įdomų žurnalą, išėjau pasivaikščiot į lauką, vakare grįžus vyrui išsimaudžiau, ir taip diena po dienos blogos mintys ir nuotaika pasitraukė. Aišku būna ir dabar kartais užpuola mažytė depresijos bangelė, bet tai natūralu. Juk nepramogauji, o atlieki patį sunkiausią, mieliausią ir atsakingiausią darbą pasauly.
P.S. Jei yra galimybė nesėdėk namuos pasikviesk pas save, ar pati nuvažiuok pas tas mamas, kurios augina panašaus amžiaus vaikukius, man tai labai padėjo.
Nenusimink, o meilė mano princesei ir atėjo su laiku, dabar be jos savęs neįsivaizduoju, ir tos problemos, kurios buvo apnikusios pradžioj, dabar net juokingos 
Tai va, kai grįžau galvojau išprotėsiu, visa sukaupta iki nėštumo informacija ir patirtis išgaravo akimirksniu, nežinojau nei kada vaiką guldyt, nei kada ją maitint, valgė iš buteliuko, žodžiu nekas. Pačiai dingo apetitas, o baimė prarast pienuką dar labiau didėjo...... taip praėjo namuos dar kelios dienos. Nežinau kaip tau, bet nuo pat pirmos dienos namuos likau viena, vyras turėjo dirbt, visi artimi man žmonės gyvena toli nuo manęs.
Bet vieną rytą atsikėlus, pasakiau sau viskas - arba susiimu, arba man galas, tikrai išprotėsiu. Sprendimą atradau tokį, na nenorėjau valgyt nereikia, išsiviriau daug arbatos - skysčiai neleidžia dingti pienukui, o medžiagų dar per nėštumą buvau prikaupus manau pakankamai. Vaikas mažas, jokių jam įpatingų dalykų daryt nereikia kol kas, užtenka išmaudyt, pamaitint ir migdyt. Šiuo metu jam svarbiausia MEILĖ, visus kitus įgudžius ir užsėmimus, atidėk daug vėliasniam laikui. O galiausiai tam, kad blogos mintys išgaruotų išsikuopiau namus, kol mažoji miegojo, paskaičiau įdomų žurnalą, išėjau pasivaikščiot į lauką, vakare grįžus vyrui išsimaudžiau, ir taip diena po dienos blogos mintys ir nuotaika pasitraukė. Aišku būna ir dabar kartais užpuola mažytė depresijos bangelė, bet tai natūralu. Juk nepramogauji, o atlieki patį sunkiausią, mieliausią ir atsakingiausią darbą pasauly.
P.S. Jei yra galimybė nesėdėk namuos pasikviesk pas save, ar pati nuvažiuok pas tas mamas, kurios augina panašaus amžiaus vaikukius, man tai labai padėjo.
Nenusimink, o meilė mano princesei ir atėjo su laiku, dabar be jos savęs neįsivaizduoju, ir tos problemos, kurios buvo apnikusios pradžioj, dabar net juokingos
Manau, kad taip jaučiasi dažnai naujai iškepta mamytė. Man taip pat teko to paties paragauti. Taipogi buvo atliktas cezario pjūvis, tik va pieno tai būvo daug, galėjau bent penkis iškarto pamaitinti 
. Spenelius visus nugraužė, pienas gaminosi ne valandom, o minutėm 
, vienu žodžiu problemų buvo. Bet kažkaip susidariau dienotvarkę. Rytais būdavo rytinis tualetas, poto maitinau, truputi pasišnekėdavau 
, poto į vežimėlį šiltai apklodavau ir į balkoną, išmiegodavo apie 3 valandas. Tuo tarpu skirdavau laiko namams ir sau išsivirdavau arbatos, paleisdavau muziką, arbą pasikviesdavau draugę kavos puodeliui. Kai nubusdavo, tai vėl tas pats, o kai antrą kartą eidavo miegoti, tai ir pati nusnūsdavau. Vėliau, kai vyras gįždavo iš darbo, tai bent valandai palikdavau juos kartu vyriškam pokalbiui 
. O aš tuo tarpu kažką sugalvodavau dėl savęs.Vakare kartu su vyru maudydavome, pamaitindavau, ir eidavo miegoti, kartais tekdavo ir vyrą patrūkdyti naktį. Pasistenk ramiai viską apmastyti, susidėliok viską į vietas, nepulk daryti visko, atsirink kas svarbiausia. Bandyk vaiką pratinti prie režimo, nebijok kartais ir kitiems užkrauti savo rūpestėlį. Ir nekišk sau į galvą, kad esi bloga mama, tu esi nepakartojama ir tavo leliukas tą žino, bet, kad tu tuo įsitikintum reikia truputėlį laiko. Sėkmės. Kai viskas susitvarkys duok žinią. 
. Spenelius visus nugraužė, pienas gaminosi ne valandom, o minutėm , vienu žodžiu problemų buvo. Bet kažkaip susidariau dienotvarkę. Rytais būdavo rytinis tualetas, poto maitinau, truputi pasišnekėdavau , poto į vežimėlį šiltai apklodavau ir į balkoną, išmiegodavo apie 3 valandas. Tuo tarpu skirdavau laiko namams ir sau išsivirdavau arbatos, paleisdavau muziką, arbą pasikviesdavau draugę kavos puodeliui. Kai nubusdavo, tai vėl tas pats, o kai antrą kartą eidavo miegoti, tai ir pati nusnūsdavau. Vėliau, kai vyras gįždavo iš darbo, tai bent valandai palikdavau juos kartu vyriškam pokalbiui . O aš tuo tarpu kažką sugalvodavau dėl savęs.Vakare kartu su vyru maudydavome, pamaitindavau, ir eidavo miegoti, kartais tekdavo ir vyrą patrūkdyti naktį. Pasistenk ramiai viską apmastyti, susidėliok viską į vietas, nepulk daryti visko, atsirink kas svarbiausia. Bandyk vaiką pratinti prie režimo, nebijok kartais ir kitiems užkrauti savo rūpestėlį. Ir nekišk sau į galvą, kad esi bloga mama, tu esi nepakartojama ir tavo leliukas tą žino, bet, kad tu tuo įsitikintum reikia truputėlį laiko. Sėkmės. Kai viskas susitvarkys duok žinią.
Sveikutė
Pažįstamas ir man šis jausmas. Pirmą mėnesį galvojau išprotėsiu, nes mažoji buvo labai nerami, nemiegodavo, valgydavo kas valandą, tiek dieną, tiek naktį, be perstojo verkdavo. Nesuprasdavau nei ką daryti, nei kur kreiptis. Gydytoja sakė, kad dukrytei pučia pilvuką, tad reiks iškentėti tą laiką. Artimieji nuolat skambindavo ir stebėdavosi, kodėl aš negaliu susitvarkyti su vaiku. Buvo tikrai be galo sunku, beto dar buvo likę išsilaikyti paskutiniai magistratūros egzaminai bei apsiginti magistrinį. Ačiū mamai, kuri tikrai labai daug man padėjo
Tik bendravimas ir buvimas nors truputį su kitais žmonėmis man tuo metu suteikė stiprybės ir jėgų. Sėkmingai išlaikiau visus egzaminus, apsigyniau magistrinį...Dabar aš laimingiausia mama, kurią kiekvieną rytą pasveikina dukrytės šypsena. Neįsivaizduoju, kaip dabar galėčiau be jos gyventi.....
Tad suimk save į rankas ir pasakyk sau, kad tu puiki mama ir tikrai viską įveiksi. Pagalvok visuomet, kad būna ir blogiau...
Pažįstamas ir man šis jausmas. Pirmą mėnesį galvojau išprotėsiu, nes mažoji buvo labai nerami, nemiegodavo, valgydavo kas valandą, tiek dieną, tiek naktį, be perstojo verkdavo. Nesuprasdavau nei ką daryti, nei kur kreiptis. Gydytoja sakė, kad dukrytei pučia pilvuką, tad reiks iškentėti tą laiką. Artimieji nuolat skambindavo ir stebėdavosi, kodėl aš negaliu susitvarkyti su vaiku. Buvo tikrai be galo sunku, beto dar buvo likę išsilaikyti paskutiniai magistratūros egzaminai bei apsiginti magistrinį. Ačiū mamai, kuri tikrai labai daug man padėjo
Tik bendravimas ir buvimas nors truputį su kitais žmonėmis man tuo metu suteikė stiprybės ir jėgų. Sėkmingai išlaikiau visus egzaminus, apsigyniau magistrinį...Dabar aš laimingiausia mama, kurią kiekvieną rytą pasveikina dukrytės šypsena. Neįsivaizduoju, kaip dabar galėčiau be jos gyventi.....Tad suimk save į rankas ir pasakyk sau, kad tu puiki mama ir tikrai viską įveiksi. Pagalvok visuomet, kad būna ir blogiau...
Tavo būsena yra natūrali. Tu esi išsekusi ir pavargusi. O tą jausmą, kad esi netikusi mama, manau, patiria visos moterys, susilaukusios pirmojo vaikelio. Bent jau man taip irgi buvo. Aš graužiausi, kad nežinau ką ir kaip su juo daryti, maniau, kad esu pati blogiausia mama pasaulyje 
. Bijojau savo vaiko. Dabar, kai atsigręžiu į tuos laikus man tik juokas ima. Aš buvau visai nebloga mama. Tik tas baisus nepasitikėjimas savimi... Niekas juk negimsta mokėdamas. Visko išmoksi palaipsniui. Tokio amžiaus vaikui tikrai labai kažko ypatingo nereikia. Tik meilės, šilumos. Kai nemiega pakalbink, panešiok, galima jau pradėti daryti švelnų masažiuką (to turėtų pamokyti jūsų seselė). Kiekviena mama - pati nuostabiausia savo vaikui ir geriausiai jaučia ko jis nori. Pamatysi tu greit apsiprasi su savo vaikučiu. Imsite geriau vienas kitą suprasti. Svarbiausia atsipalaiduok. Tu tikrai gera mama. Jau vien tai, kad tu pergyveni dėl susiklosčiusios padėties rodo, kad tu tikrai gera, rūpestinga, jautri mama. Bemiegės naktys irgi daro savo... Pamenu, kai vaikelis nemiegodavo, o aš buvau išvargusi, išsękusi, sedėjau prie jo lovytės ir verkiau kartu su juo. Ir man net atrodė, kad meilė tam mažam žmogeliukui kažkur išgaravo . Bet visa tai tik nuo pervargimo. Mat aš dieną visai nepailsėdavau. Stengdavausi, kad namuose būtų ideali švara, nei dulkytės! O to jau tikrai nereikia. Tu nesistenk dieną nudirbti visus darbus. Jei nepailsi naktį, vaikas nemiega, tai BŪTINAI su juo kartu pamiegok dieną. Na ir kas kad bus dulkių, na ir kas kad bus neišplauti indai ar truputį daugiau betvarkės. Nusispjaut! Dabar tavo pagrindinis uždavinys yra VAIKELIS. Kad jis būtų ramus, kad jaustųsi saugiai. O tam tu tu turi būti pailsėjusi, išsimiegojusi, rami ir laiminga. Tai yra pagrindiniai dalykai. Jei vaikelis neramus, blogai naktį miega, o tu ji maitini krūtimi, tai pabandyk pagerti melisos arbatos kurį laiką. O jei geri kavą, tai pamėgink jos atsisakyti, gal jis geriau naktį miegos. Beje, jei ir nemaitini krūtimi, vis tiek gali pagerti melisos, nes nusiraminsi, ir vaikas tai jaus ir bus ramesnis. Tikrai, su pirmu vaikeliu aš pati buvau suirzusi, depresuota, ir vaikas blogai naktį miegodavo. O su antru aš puikiai jaučiuosi, nebesuku sau galvos dėl betvarkės ar dar dėl ko. Aš rami, aš laiminga ir mano mažė rami, o naktį atsikelia tik pavalgyti ir vėl užmiega.
Nusiramink. TU NUOSTABI MAMA
Sėkmės. Viskas bus gerai
. Bijojau savo vaiko. Dabar, kai atsigręžiu į tuos laikus man tik juokas ima. Aš buvau visai nebloga mama. Tik tas baisus nepasitikėjimas savimi... Niekas juk negimsta mokėdamas. Visko išmoksi palaipsniui. Tokio amžiaus vaikui tikrai labai kažko ypatingo nereikia. Tik meilės, šilumos. Kai nemiega pakalbink, panešiok, galima jau pradėti daryti švelnų masažiuką (to turėtų pamokyti jūsų seselė). Kiekviena mama - pati nuostabiausia savo vaikui ir geriausiai jaučia ko jis nori. Pamatysi tu greit apsiprasi su savo vaikučiu. Imsite geriau vienas kitą suprasti. Svarbiausia atsipalaiduok. Tu tikrai gera mama. Jau vien tai, kad tu pergyveni dėl susiklosčiusios padėties rodo, kad tu tikrai gera, rūpestinga, jautri mama. Bemiegės naktys irgi daro savo... Pamenu, kai vaikelis nemiegodavo, o aš buvau išvargusi, išsękusi, sedėjau prie jo lovytės ir verkiau kartu su juo. Ir man net atrodė, kad meilė tam mažam žmogeliukui kažkur išgaravo . Bet visa tai tik nuo pervargimo. Mat aš dieną visai nepailsėdavau. Stengdavausi, kad namuose būtų ideali švara, nei dulkytės! O to jau tikrai nereikia. Tu nesistenk dieną nudirbti visus darbus. Jei nepailsi naktį, vaikas nemiega, tai BŪTINAI su juo kartu pamiegok dieną. Na ir kas kad bus dulkių, na ir kas kad bus neišplauti indai ar truputį daugiau betvarkės. Nusispjaut! Dabar tavo pagrindinis uždavinys yra VAIKELIS. Kad jis būtų ramus, kad jaustųsi saugiai. O tam tu tu turi būti pailsėjusi, išsimiegojusi, rami ir laiminga. Tai yra pagrindiniai dalykai. Jei vaikelis neramus, blogai naktį miega, o tu ji maitini krūtimi, tai pabandyk pagerti melisos arbatos kurį laiką. O jei geri kavą, tai pamėgink jos atsisakyti, gal jis geriau naktį miegos. Beje, jei ir nemaitini krūtimi, vis tiek gali pagerti melisos, nes nusiraminsi, ir vaikas tai jaus ir bus ramesnis. Tikrai, su pirmu vaikeliu aš pati buvau suirzusi, depresuota, ir vaikas blogai naktį miegodavo. O su antru aš puikiai jaučiuosi, nebesuku sau galvos dėl betvarkės ar dar dėl ko. Aš rami, aš laiminga ir mano mažė rami, o naktį atsikelia tik pavalgyti ir vėl užmiega. Nusiramink. TU NUOSTABI MAMA
Sėkmės. Viskas bus gerai
Mano maziui siandien keturios savaites, todel man Tavo busena labai artima. Tik aciu Dievui sios niurios mintys slenka po truputi tolyn.
As prie viso to padariau dar keleta neatleistinu klaidu: pirma, tik grizus is ligonines isileidau i namus savo "mylima" uosviene, kuri mane sunervino taip, kad galvojau, kad pienas dings ir vos neapsirgau juoda depresija, o antra - nepasakiau savo netekejusioms ir vaiku neturincioms draugems, kad bent jau tris menesius man nelistu i akis su savo vizitais ir ikyriom kalbom apie naujus skudurus ar kavalierius (nes man tai visai neidomu). Tokiu momentu kai jauties ir taip begalo pazeidziama reikia matyti tik tuos zmones, kuriuos nori matyti ir, svarbiausia, kurie gali tau padeti.
O siaip, tai kaip jau kazkas rase - reikia "susidraugauti" su savimi. Nusiteikti, kad esi stipri, kad visos zinios igaunamos su patirtimi ir, kad laikui begant tikrai bus lengviau (bent as taip tikiuosi
).
As prie viso to padariau dar keleta neatleistinu klaidu: pirma, tik grizus is ligonines isileidau i namus savo "mylima" uosviene, kuri mane sunervino taip, kad galvojau, kad pienas dings ir vos neapsirgau juoda depresija, o antra - nepasakiau savo netekejusioms ir vaiku neturincioms draugems, kad bent jau tris menesius man nelistu i akis su savo vizitais ir ikyriom kalbom apie naujus skudurus ar kavalierius (nes man tai visai neidomu). Tokiu momentu kai jauties ir taip begalo pazeidziama reikia matyti tik tuos zmones, kuriuos nori matyti ir, svarbiausia, kurie gali tau padeti.
O siaip, tai kaip jau kazkas rase - reikia "susidraugauti" su savimi. Nusiteikti, kad esi stipri, kad visos zinios igaunamos su patirtimi ir, kad laikui begant tikrai bus lengviau (bent as taip tikiuosi
).
oi, kokia pažįstama būsena. Dėl pienuko problemų tuoj pat nurašiau save į niekam tikusių mamų gretas, o aplinkinių komentarai dėl to, kad pagalvojau apie mišinuką ir jo daviau vaikui, mane galutinai pribaigė. Bliaudavau dienom naktim. Nevalgydavau, normaliai nemiegodavau ir tik galvodavau apie tai, kokia aš "baisi ir bloga" mama. nieko nežinojau, viskas nauja, nieko nesuprantu... bet viskas praeina. pirmiausia pradėk galvoti, akd savo vaikučiui esi pati nuostabiausia apti geriausia mama. Viska sateina su laiku - ir žinios, ir patirtis. Niekas negimė mokėdamas ir vargu ar visos gimė su įgimtu motinystės talentu ar kaip čia pavadinti. Tau viskas nauja, dar nepatirta, tad nenuostabu, kad taip jautiesi. Jei tik yra galimybė, ilsėkis, miegok, iškišk nosį į lauką. Bendrauk su kitomis mamytėmis, išsikalbėk. Diena po dienos ir viskas ims tvarkytis. Žinau, kad atrodo viskas beviltiška, dienos slenka lėtai ir atrodo vaikiukas taip lėtai auga. Tačiau netrukus pastebėsi kaip viskas ima keistis. Laikykis
budavo ir man tokios mintys, kokia as netikus mama, kodel negaliu nuraminti savo vaiko, viskas su laiku ateina, tik reikia kantrybes ir svarbiausia nepulti i depresija, nekaltinti saves, tik tu zinai ko reikia tavo vaikuciui. per laikas priprasi, viskas bu gerai LAIKYKIS . kaip Isila sake bendrauk su kitomis mamomis auginanciomis panasaus amziaus maziukus.
. kaip Isila sake bendrauk su kitomis mamomis auginanciomis panasaus amziaus maziukus.
Man atrodo tokia busena buna beveik kiekvienai mamai. Gimdymas, naktimis kelimasis, nemiga ji savo daro. Mano drauge kreipesi pas gydytojus, gere raminamuosius vaistus. Bet man atrodo, kad tau to nereikia, paklausyk kitu patarimu. Pabandyk daugiau bendrauti su kitom mamytem, syla orai, dazniau i lauka iseti, pasivaikscioti, gal turi galimybe gerai issimiegoti, kartais tai padeda.
Jus nuostabios mamytes katros man tiek daug puikiu patarimu. As dekinga jums labai!!! Sakote bendrauti su tokiom mamom panasaus likimo ir jausmo, bet nezinau kur kreiptis? Kur ieskoti tokiu bendraminciu su katrom galeciau apsidalinti savo skausmu, pasikalbeti. Sian ir vel isauso nauja diena, ir dave man 2 naktis artimieji issimiegoti, bet nepadeda, maniau pailsesiuir viskas bus gerai. O is ryto ir vel tas vidinis negerumas, nenorejimas eit prie vaiko, tai kazkas baisaus!!! Viska darau is pareigos nes reikia daryti, rodos ir su artimaisiais issikalbu, bet visviena niekas nepraeina...Nejaugi viena iseitis tik eiti pas psichologus??? 
[B]
[B]
Kai parsivežėm iš ligoninės pirmąjį pirmas kelias dienas buvau euforijoj, pilna jėgų ir noro kalnus nuversti. Bet po savaitės, atėjo toks laikotarpis, kai vaikui miegant, bliaudavau į jį žiūrėdama ir galvodama, kam man tavęs reikėjo- visas gyvenimas apsivertė aukštyn kojom, valgyt miegot ir praustis ir net į tualetą nueit galiu ne tada, kai noriu, o kai leidžia vaikas.
Manau, kad tu kaip tik turėtum naudotis tuo , akd artimieji padeda, tik tegu jie daro visus namų ruošos darbus, na leidžia pailsėti naktį, o tu kuo daugiau laiko stenkis būti su vaikeliu. Niekaip įpatingai jo užiminėti nereikia, jis dar visia mažutis. Užtenka panešioti, priglausti prie savęs, nusišypsoti jam, paniūniuoti, paglostyti. Pamatysi, kaip vaikutis tau nusišypso ir po truputėlį norėsi būti su juo vis daugiau, stebėti kaip jis žiovauja per miegus ir pan.
Svarbiausia, atsimink, tu pati esi geriausia, ką gali turėti tavo vaikas. Niekas kitas taip nereikalingas jam taip, kaip tu. Ir ne taip svarbu viską atlikti, kaip rašo knygos: prausiant, rengiant ir pan. Įgūdžiai ateis su laiku. Tik pasistenk išvyti iš galvos mintį, kad esi netpakankamai gera. Pasikartosiu, bet savo vaikui, tu esi pati geriausia.
Nesureikšmink savo nuotaikų taip labai, viskas praeina, po kelių dienų ar savaičių, tu pati prisiminsi šitą nerimą su šypsena.
Sėkmės
Manau, kad tu kaip tik turėtum naudotis tuo , akd artimieji padeda, tik tegu jie daro visus namų ruošos darbus, na leidžia pailsėti naktį, o tu kuo daugiau laiko stenkis būti su vaikeliu. Niekaip įpatingai jo užiminėti nereikia, jis dar visia mažutis. Užtenka panešioti, priglausti prie savęs, nusišypsoti jam, paniūniuoti, paglostyti. Pamatysi, kaip vaikutis tau nusišypso ir po truputėlį norėsi būti su juo vis daugiau, stebėti kaip jis žiovauja per miegus ir pan.
Svarbiausia, atsimink, tu pati esi geriausia, ką gali turėti tavo vaikas. Niekas kitas taip nereikalingas jam taip, kaip tu. Ir ne taip svarbu viską atlikti, kaip rašo knygos: prausiant, rengiant ir pan. Įgūdžiai ateis su laiku. Tik pasistenk išvyti iš galvos mintį, kad esi netpakankamai gera. Pasikartosiu, bet savo vaikui, tu esi pati geriausia.
Nesureikšmink savo nuotaikų taip labai, viskas praeina, po kelių dienų ar savaičių, tu pati prisiminsi šitą nerimą su šypsena.
Sėkmės
Nezinau rodos nenustosiu su jumis dalintis savo blogumais, bet rodos cia issikalbu, kazka pasiskaitau ir lengveliau pasidaro. Bet gal kas zinot kur padeti tas mintis, kad tai nesibaiks, kad tos naktys nemigos jos nesibaigia, kad tas blogas jutimisis nesibaigia. Kas as nenoriu savo vaiko ziureti, globoti, kaip normali mama. Jo as tiesiog neoriu!!!!! Kur dingo meile, kaip pazaboti save???? Kaip susitvarkyti su savimi?? As negaliu galvoti apie ateiti, apie rytiena, apie vakara, as jo tiesiog nenoriu!!! As tikriausiai jums atrodau kaip beprote.....Tiesiog gal istikruju reikia psichiatro ir vaistu....[B]
