mano nuomone, galima kartais kai jau visai nebegali klausyt klyksmo, leist parekt, jei nori i dusa, parukyt ir pan....man dar padedavo su vaiku i miesta iseit pasizmonet, pasiziuredavau i kitas mamas, pabendraudavau.
dar svarbu, kiek tavo kudikis is tikruju rekia. jei jis rekia valandom, tai tikrai galima isproteti. gal jam pilvuka pucia, gal ant ranku nori. pasikartosiu, bet mums palengvejo kai po 5 men nutraukiau pilnai maitinima ir (ne be sazines priekaistu) ir pradejau maitinti misinuku.
o antidepresantai veikia po 2 savaiciu. beje, kokius tau israse? gal prozaka?
Gyvenu as Kaune....nu kad ner kaip prisisaukti tu mamyciu, tokio pat likimo susitikti nebent cia...Na gal pasikartosiu, bet ir tai padeda siek tiek....O vaistai ne Prozakas, kitokie, o veikimas, zinau, kad tik po keliu savaiciu...Nelabai noras yra jos gerti, bet bijau kur per toli nugrimsti. ..... O mamytei su dvynukais!!! - suprantama, kad neverkslenimas ir nenoro to apie vaikeli sunku suprasti...bet yra kol kas taip...Ir as kasryt laukiu, kad padetis pasikeistu...Nezinau deka vaistu...ar saves perlauzymo, stengiuosi kaip imanydama, bet patiko psichologo vieno zodziai...Kad cia ligoje-, t.y depresijoje, viskas mazais zingsneliais kaip ir sporte...viskas po truputi...rezltatai po zingsneli ir galu gale ateina tas finisas pergale....ir tikrai reikia tiketi ta pergale, ir kaip pradedu vis save labiau itikineti, kad ir kaip sunku....ji vis delto ateis...su kurio nors man gyvenimo rytu,,,,,,
Labutis, musu vaikai panasaus amziaus. Pirma savaite, kai grizau is ligonines irgi verkiau, nors vaikas ramus buvo. Atrode, kad nesusitvarkysiu, kai vakarais pradedavo verkti. Man atrode, kad pradzioje vaikas turi tik valgyti ir miegoti. Kol galu gale supratau, kad su juo reikia uzsiimti ir tas nuolatinis miegojimas tik bobuciu pasakos.
Pirmas dalykas, ka as padariau, tai pasiemiau darbu is darbovietes ir kai tik vaikas uzmiega, sedu padirbeti kelias valandas per diena. Patikek, taip padejo... Kaip stebuklas. Dingo visa bloga nuotaika, atsirado energijos. Tas atitrukimas labai daug duoda.
O dar veliau su kiekviena diena, darosi lengviau, nes vaikas, nors ir maziau miega, bet pradeda sypsotis (nerealu), dometis zaisliukais, sugeba ir vienas paguleti ziuredamas i savo rankytes. Tu jau ji gali prajuokinti...
Negaliu savim patiketi, bet kai vaikas pradeda verkti, man jau juokas ima. Su dziaugsmu stengiuosi ji raminti:). Na gal tik vakare vis dar sunkiau.
Pirmas dalykas, ka as padariau, tai pasiemiau darbu is darbovietes ir kai tik vaikas uzmiega, sedu padirbeti kelias valandas per diena. Patikek, taip padejo... Kaip stebuklas. Dingo visa bloga nuotaika, atsirado energijos. Tas atitrukimas labai daug duoda.
O dar veliau su kiekviena diena, darosi lengviau, nes vaikas, nors ir maziau miega, bet pradeda sypsotis (nerealu), dometis zaisliukais, sugeba ir vienas paguleti ziuredamas i savo rankytes. Tu jau ji gali prajuokinti...
Negaliu savim patiketi, bet kai vaikas pradeda verkti, man jau juokas ima. Su dziaugsmu stengiuosi ji raminti:). Na gal tik vakare vis dar sunkiau.
Būtina keisti mąstymą 
. Kiekviena mama savo vaikui yra pati pačiausių pačiausia, nesvarbu, ar linksma ar liūdna, ar pailsėjus ar pavargus, ar stora ar plona . Vaikui reikia tik tavęs, nes tu jo MAMA.
Jokių negatyvių minčių, kad esame blogos mamos.
Gerai rašė viena forumietė, kad visoms sunku, ypač pirmieji mėnesiai. Dauguma gyvena ant mamos rankų, ir t.t. Tu dar gali džiaugtis artimųjų parama, kurie leidžia tau išsimiegot. Kitoms-ne, tad ramink save, kad tau lengviau nei kitoms mamoms
.
Susiplanuok savaitės "darbus". Pvz., pirmadienį į turgų, trečiadieniais į pirtį, penktadieniais važiuoju aplankyti močiutės. Laikas žyyymiai greičiau eina, kai žinai ką veiksi vieną ar kitą dieną; daug sunkiau, jeigu atsikeli su mintim "ir vėėėėl namai, ir vėėėėėl zirziantis kūdikis".
Sėkmės
. Kiekviena mama savo vaikui yra pati pačiausių pačiausia, nesvarbu, ar linksma ar liūdna, ar pailsėjus ar pavargus, ar stora ar plona . Vaikui reikia tik tavęs, nes tu jo MAMA.Jokių negatyvių minčių, kad esame blogos mamos.
Gerai rašė viena forumietė, kad visoms sunku, ypač pirmieji mėnesiai. Dauguma gyvena ant mamos rankų, ir t.t. Tu dar gali džiaugtis artimųjų parama, kurie leidžia tau išsimiegot. Kitoms-ne, tad ramink save, kad tau lengviau nei kitoms mamoms
.Susiplanuok savaitės "darbus". Pvz., pirmadienį į turgų, trečiadieniais į pirtį, penktadieniais važiuoju aplankyti močiutės. Laikas žyyymiai greičiau eina, kai žinai ką veiksi vieną ar kitą dieną; daug sunkiau, jeigu atsikeli su mintim "ir vėėėėl namai, ir vėėėėėl zirziantis kūdikis".
Sėkmės
QUOTE(lauziukas @ 2005 06 08, 16:14)
Prieš gimdymą dirbau dviejuose darbuose, studijavau, sportavau kultūrizmą, keliavau, dalyvaudavau įvairiuose renginiuose ir pan. Niekada nesėdėjau vienoj vietoj.
O dėl draugių, tai tiesa. Ne su visom dabar taip pat puikiai sutariu kaip ir anksčiau...
O dėl draugių, tai tiesa. Ne su visom dabar taip pat puikiai sutariu kaip ir anksčiau...
Man irgi panasiai dabar yra. Kazkas atsitiko, matyt tas sedejimas namie juodai stoga rauna! Ir manau cia ne tu viena tokia. Tai dabar atvaziavau pas mama, pasisveciuosiu kelias dieneles, gal ir vyro pasiilgsiu.. Aij, paaugs leliukas, viskas turetu susitvarkyti. Cia jau pati save guodziu .......
Papildyta:
QUOTE(lauziukas @ 2005 06 10, 19:49)
Matai, a6 ir manau, kad kažkokia naudinga veikla man būtų tik į naudą...Bet kad neturiu galimybių dabar grįžti. Į vieną darbovietę net ir neketinau po gimdymo sugrįžti, o į kit galiu tik po metų. Valstybinė vieta. O kam aš paliksiu savo angelėlį? Bandžaiu auklės ieškoti, tai labai greitai susiėmiau už galvos ir sakiau kaip nors reiks pratempti iki tų 1,5 metukų, kad paskui į darželį eiti galėtų...
Matau vaikutis jau paauges, kaip viskas susitvarke idomu butu suzinoti? Ar tik tada kai i darba gryzai?...
lauziukas,
tai kaip gi tau pasisekė įveikti tą nelemtą depresiją? Tikiuosi, viskas gerai.
tai kaip gi tau pasisekė įveikti tą nelemtą depresiją? Tikiuosi, viskas gerai.
sveika...aš tave puikiai suprantu..esu jauna...jauna mama tapau.(22 metų)...turiu namus savus, gerą vyrą....nu pinigėlių daug reikia jų visad trūksta neesmė....tačiau ta būsena yra unikali.....kaip tu sakai viskas namie yra ...lygtais gyvenk ir džiaukis...bet....ašaros byra kaip pupos...sustot jau pati nebemoku...valanda ....dvi...dešimt...para...galiu ištisai verkt:džiagsmas...skausmas(fizinis emocinis)...baimės neužtikrintumas ar aš gera mama ar tinkamai rūpinuos vaikeliu.????....niekas man aplink nerūpi....tik tas mažas vaikiukas.....rytas vakaras...jau pradedu nesuprasti kada mano poilsio laikas...rėžimas dieną naktį tas pats....jaučiu įtampą...nuovargį....skauda.....vyras darbe....dirba dviejuose kad išsilaikytume....gi tik pasiėmėm paskolą būstui....vaikeliui reikia...ir norisi.....mama po gaisro...nenoriu apkraut savom problemom....sesuo ir su kūdikiu....draugai -moksluose ir dar nesupras tavęs....aš nenoriu žmonių...man tereikia kad jis nurimtų pamiegotų...sūnus vis verkia ir verkia....pampersas sausas...tik pavalgė.....espumisan sudaviau....kas???nesuprantu????vyras mane ramina....viskas bus gerai...jis mažas...leisk panešiosiu ... eik pamiegok...atsigulu....ne ne ne negaliu miegot...girdžiu kaip verkia...verkimas tarsi šauksmas mama mamyte...tu man reikalinga...rodos kas yra aš viena žinau...tačiau ir tada kai aš ateinu jis nėra ramus....vėl verkiu...sustot negaliu...nors ir sau kartoju viskas gana...ir vėl ir vėl pratrūkstu....atsigulu jis miega...laukiu...laukiu ir budžiu miegodama...ar nejuda ar kvėpuoja...ar verks...muistos....ir vėl....diena iš dienos...ritmasvis sunkėja...svoris auga...neima krūtinės o jam tik 2 savaitės...per prievarta pratinu vėl....krutinė jam ne...jis mane stumia....aš jam nereikalinga???? aš bloga mama...jis manes nemyli.....neviltis.....ašaros....pienuko mažėja...nenoriu kad taip viskas baigtūsi.....susitaikymas...ne ne ne...aš kovotoja...susigražinu pienuką(traukiuos) ritmaslb vargina bėgioju tikrąja to žodžio prame....viltis gal paims kai jo bus daug...bandau vaikelį prisijaukinti...gal jis manęs bijo...nes jaučia mano nerimą....bandau prieit gražiuoju....tapt artima....pavyksta...aš jaučiu kad jis mano...bet krutinės neima...3 mėn : uždeda freiką...to tik betrūko 
trys mėnesiai ....rezultatas aiškus pavėluos vystimosi raida...ne ne ne kartoju sau...taip tik ne mano Nojukui.....trys mėn. ant nugaros....nedaug galiu pasiūlyt jam tik mankštas...bėgioju .....vyras užsienyje dirba....viena....po truputį susitaikau kad neims krutinės...skaudu vis dar labai skaudu...bet ....mankštos padeda...stiprėjam....nuimam freiką...viskas ne taip jau blogai.....6 mėn: pagaliau ramus...tarsi koks kūčių stebūklas.... man padovanojo tylą ir ramybę...pagaliau ir aš stabiliai jaučiuos...iškenčiau viena....
noriu kad suprastum...viskas keičias vėl kūne vyksta pokyčiai...hormonai...aš jautri buvau...dabar irgi esu tik stabili.....vyras manę ir netraukė..tik norėjau artumos apkabinimų.....pagalbos...supratimo...jis man tai davė.....stengės...su manim sunku buvo...aš verkiu užsisklendžiu swavyje ir pergyvenu sau....o jis nuošalyje...jam dar sunkiau kaip padėt??/ mano esuo iškart jį apšvietė...kad nepaliktų vienos...nes tokia būsena tarsi degtukas gali supleškint viską...bijojo kad galiu padaryt ką vaikeliui ar sau...jei niekas manęs nestebės(aš jam nebūčiau nieko padarius...bent taip manau ir tuomet tik galvojau apie jį)....jaučiau ir negraži ir manęs lytiniai santykiai netraukė...praėjo.....tiesiog koordinaliai pasikeičiam...per tss 12 ar 24 val....sunku save suvokt naujame gyvenime...žodžiu čia daug filosofuot galima....aš daug ko čia ir neparašiau...tiesiog neužtektų temos....
gal tau trūksta pagalbos???gal supratimo???? paguodos????
man trūko...kad myli...apkabinimų(nors jis mane apkabindavo ir visa kitą) tiesiog reikiamu metu gal...jo nebuvo šalia....o vėliau buvo per vėlu....tiesiog man teko tapt stipre...tam vaikeliui tapt uola....o kas mane užstos...pasups...pasirūpins...valgyt atneš...užklos...ma reikėjo uolos...kai tai išsiaiškino vbyras...buvo lengviau ....
neesmė....tačiau ta būsena yra unikali.....kaip tu sakai viskas namie yra ...lygtais gyvenk ir džiaukis...bet....ašaros byra kaip pupos...sustot jau pati nebemoku...valanda ....dvi...dešimt...para...galiu ištisai verkt:džiagsmas...skausmas(fizinis emocinis)...baimės neužtikrintumas ar aš gera mama ar tinkamai rūpinuos vaikeliu.????....niekas man aplink nerūpi....tik tas mažas vaikiukas.....rytas vakaras...jau pradedu nesuprasti kada mano poilsio laikas...rėžimas dieną naktį tas pats....jaučiu įtampą...nuovargį....skauda.....vyras darbe....dirba dviejuose kad išsilaikytume....gi tik pasiėmėm paskolą būstui....vaikeliui reikia...ir norisi.....mama po gaisro...nenoriu apkraut savom problemom....sesuo ir su kūdikiu....draugai -moksluose ir dar nesupras tavęs....aš nenoriu žmonių...man tereikia kad jis nurimtų pamiegotų...sūnus vis verkia ir verkia....pampersas sausas...tik pavalgė.....espumisan sudaviau....kas???nesuprantu????vyras mane ramina....viskas bus gerai...jis mažas...leisk panešiosiu ... eik pamiegok...atsigulu....ne ne ne negaliu miegot...girdžiu kaip verkia...verkimas tarsi šauksmas mama mamyte...tu man reikalinga...rodos kas yra aš viena žinau...tačiau ir tada kai aš ateinu jis nėra ramus....vėl verkiu...sustot negaliu...nors ir sau kartoju viskas gana...ir vėl ir vėl pratrūkstu....atsigulu jis miega...laukiu...laukiu ir budžiu miegodama...ar nejuda ar kvėpuoja...ar verks...muistos....ir vėl....diena iš dienos...ritmasvis sunkėja...svoris auga...neima krūtinės o jam tik 2 savaitės...per prievarta pratinu vėl....krutinė jam ne...jis mane stumia....aš jam nereikalinga???? aš bloga mama...jis manes nemyli.....neviltis.....ašaros....pienuko mažėja...nenoriu kad taip viskas baigtūsi.....susitaikymas...ne ne ne...aš kovotoja...susigražinu pienuką(traukiuos) ritmaslb vargina bėgioju tikrąja to žodžio prame....viltis gal paims kai jo bus daug...bandau vaikelį prisijaukinti...gal jis manęs bijo...nes jaučia mano nerimą....bandau prieit gražiuoju....tapt artima....pavyksta...aš jaučiu kad jis mano...bet krutinės neima...3 mėn : uždeda freiką...to tik betrūko trys mėnesiai ....rezultatas aiškus pavėluos vystimosi raida...ne ne ne kartoju sau...taip tik ne mano Nojukui.....trys mėn. ant nugaros....nedaug galiu pasiūlyt jam tik mankštas...bėgioju .....vyras užsienyje dirba....viena....po truputį susitaikau kad neims krutinės...skaudu vis dar labai skaudu...bet ....mankštos padeda...stiprėjam....nuimam freiką...viskas ne taip jau blogai.....6 mėn: pagaliau ramus...tarsi koks kūčių stebūklas.... man padovanojo tylą ir ramybę...pagaliau ir aš stabiliai jaučiuos...iškenčiau viena....noriu kad suprastum...viskas keičias vėl kūne vyksta pokyčiai...hormonai...aš jautri buvau...dabar irgi esu tik stabili.....vyras manę ir netraukė..tik norėjau artumos apkabinimų.....pagalbos...supratimo...jis man tai davė.....stengės...su manim sunku buvo...aš verkiu užsisklendžiu swavyje ir pergyvenu sau....o jis nuošalyje...jam dar sunkiau kaip padėt??/ mano esuo iškart jį apšvietė...kad nepaliktų vienos...nes tokia būsena tarsi degtukas gali supleškint viską...bijojo kad galiu padaryt ką vaikeliui ar sau...jei niekas manęs nestebės(aš jam nebūčiau nieko padarius...bent taip manau ir tuomet tik galvojau apie jį)....jaučiau ir negraži ir manęs lytiniai santykiai netraukė...praėjo.....tiesiog koordinaliai pasikeičiam...per tss 12 ar 24 val....sunku save suvokt naujame gyvenime...žodžiu čia daug filosofuot galima....aš daug ko čia ir neparašiau...tiesiog neužtektų temos....
gal tau trūksta pagalbos???gal supratimo???? paguodos????
man trūko...kad myli...apkabinimų(nors jis mane apkabindavo ir visa kitą) tiesiog reikiamu metu gal...jo nebuvo šalia....o vėliau buvo per vėlu....tiesiog man teko tapt stipre...tam vaikeliui tapt uola....o kas mane užstos...pasups...pasirūpins...valgyt atneš...užklos...ma reikėjo uolos...kai tai išsiaiškino vbyras...buvo lengviau ....
Mazyliui bus 5 men, labai dziaugiames su vyru savo stebukleliu, bet nesuprantu kas pastaruoju metu man darosi. Visas pasaulis rodos nupiestas vien juodom spalvom, atrodo,kad viskas yra ir bus tik blogai,o dar vyras i uzsieni isvykes dirbti. Gyvename pas mano mama ir jauciu,kad man reikia daugiau privatumo,mane cia viskas erzina. Cia draugiu beveik neturiu,nes visos issivazinejusios i mokslus ar i kitas salis. Vyrui taippat sunku ten,toli, be seimos,o as dar padeti sunkinu su savo niuria nuotaika. Prasau,patarkite ka daryti.
QUOTE(Jacina @ 2007 02 13, 15:29)
Mazyliui bus 5 men, labai dziaugiames su vyru savo stebukleliu, bet nesuprantu kas pastaruoju metu man darosi. Visas pasaulis rodos nupiestas vien juodom spalvom, atrodo,kad viskas yra ir bus tik blogai,o dar vyras i uzsieni isvykes dirbti. Gyvename pas mano mama ir jauciu,kad man reikia daugiau privatumo,mane cia viskas erzina. Cia draugiu beveik neturiu,nes visos issivazinejusios i mokslus ar i kitas salis. Vyrui taippat sunku ten,toli, be seimos,o as dar padeti sunkinu su savo niuria nuotaika. Prasau,patarkite ka daryti.
skaitau ir verkti noriu. viskas mano pergyventa
dabar mano vaikutis gerokai paauges, jau isikureme savo busta,as jau su vyru uzsienyje, bet man vistiek blogai
realiai suvokiu- kad 1 sunku bus issikrapstyti, nors nenoriu pasiduoti.
noreciau tave raminti, kad viskas praeis, bus lengviau, vaikutis paaugs, busi su vyru, bet yra ir kita puse...
aisku ne visu likimai vienodi
gal tau reikia poilsio, ramybes...
as tau siulyciau dabar bandyti kreiptis pas psichologa
tvirtybes tau!
QUOTE(Jacina @ 2007 02 13, 15:29)
Mazyliui bus 5 men, labai dziaugiames su vyru savo stebukleliu, bet nesuprantu kas pastaruoju metu man darosi. Visas pasaulis rodos nupiestas vien juodom spalvom, atrodo,kad viskas yra ir bus tik blogai,o dar vyras i uzsieni isvykes dirbti. Gyvename pas mano mama ir jauciu,kad man reikia daugiau privatumo,mane cia viskas erzina. Cia draugiu beveik neturiu,nes visos issivazinejusios i mokslus ar i kitas salis. Vyrui taippat sunku ten,toli, be seimos,o as dar padeti sunkinu su savo niuria nuotaika. Prasau,patarkite ka daryti.
Ir as tau ta pati patariu, ieskok tokio zmogaus, kuriam galetum issipasakoti, gal mamai? Zinoma, jei gerai sutariat...Vienai issikapstyti bus sunku...Mano mazyliui irgi 6 men., ir dabar uzpuola visokios mintys, tik tiekgerai, kad vyra turiu pasoneje
, tai jam viska issipasakoju, jauciu kaip atsibodau, bet visvien, - jis mano psichologas... Kreipkis i psichologa, jai nenori su mama kalbetis ir jeigu yra galimybe, nelaikyk visko savyje, nes dar labiau apsunkinsi padeti... Sekmes tau, sveikatos tau ir tavo seimynai
Mano slibiniukui dar ne dvieju menesiu nera, labai ji myliu ir protu suvokiu kad nieko nenoreciau keisti, taciau mano dusioje buvusi harmonija ir ramybe dingo. Kazkoks bardakas dabar - tai asaroju, tai vel dziaugsmo protrukiai uzeina ir puolu kazka planuoti, daryti... na, zodziu, visiskai issiderinau... svarbiausia kad pati sau pasidariau nebeidomi ir atrodo kad visi kiti taip irgi galvoja. Buvau aktyvi mergina, dirbau geroje, prestizineje firmoje. o dabar va - namu seimininke. Pradejau pavyduliauti nebesveikai - vis atrodo kad draugas pavargo nuo mano dejoniu ir iesko paguodos kitur, nors velgi protu suvokiu kad taip nera - jis stengiasi man padeti, bet matau kad jau ir jis po truputi pradeda pavargti. Nebezinau ko cia griebtis - gal kokios meditacijos padetu man nurimti ir suvokti kad pati samoningai pasirinkusi motinyste turiu ir gyventi kaip mama ir kuriam laikui pamirsti projektus, dalykinius bendravimus ir karjera...
Kaip supratau ne aš viena su tokiomis problemomis gyvenu. Na, aš nesijaučiu užsisėdėjusi namuose, tiesiog būna dienų, kai atrodo, jog visas pasaulis griūna. Mano mergytei jau 4,5 mėn. Auga sveika, pati maitinu. Po gimdymo nebvo jokios depresijos, bet jaučiu, kad dabar jau liūdna nuotaika užeina jis dažniau. Kartais norisi nutraukti maitinimą, bet žinau, kad mano pienelis pats geriausias maistas mergytei. Niekaip neapleidžia mintys, kad esu stora, negraži, nors vyras tvirtina priešingai. Vakar ryte atsisėdusi pažliumbiau, nežinau kodėl. Manau, kad gal čia kalti ir hormonai, kurie pasikeičia po gimdymo, manau, kad viskas praeina, noriu tuo tikėti...
