Pogimdyvinė depresija?

Butent, kad kalti hormonai ir nesijaudinkit del to, kad pazliumbiat. Kas cia tokio? Zinoma, jei zliumbsit istisai, tai jau negerai, bet kartais pazliumbti mums reikia. Pamatysit, laikas greit praeis ir vel viskas gris i senas vezes, na nebebus lygiai taip kaip anksciau buvo, juk turite maziukus, bet gyvenimas gi nestovi vietoje. Dziaukites motinyste ir savo mazais stebukliukais Paziurekim kiek seimu negali susilaukti vaikuciu, kaip tie zmones kencia, o mes esam pacios laimingiausios mamos pasaulyje Laikykites

Bet jei tai hormonai, tai jie gali siauteti ilgai. kazkur skaiciau, kad moters organizmas po gimdymo visiskai atsistato po metu. tai galbut ir pusiausvyra hormonuose atsistatys tik po metu????? iki to laiko galima nupushti visiskai. ar kreipetes bent viena i psichologa? ar padejo?

Ne, aš niekur nesikreipiau, vis atrodo, kad išsikapstysiu, iš tikrųjų nėra jau taip blogai, dukrytė suteikia labai daug džiaugsmo, kai tik pasidaro blogiau iš karto einu daugiau su ja pažaisti, kad tik kuo daugiau būtų gerų emocijų, nesinori, kad jai persiduotų visos blogos nuotaikos. Tikiu, kad atsistatysime, juk turime tokius nuostabius mažus žmogelius.
Linkiu stiprybės visoms.

taip, vienoms buna trumpiau, kitos kankinasi metus...cia nuo pacios priklauso. Ne, as pas psichologa nesikreipiu, viska vyrui pasipasakoju, kaip jauciuosi, kas yra...padeda

Buvo ir man pradzioj depresija,kad ji per daug valgo,per daug verkia ir t.t.Nors visai nebuvo del ko depresuot.Manau cia hormonai organizma isbalansuoja. Buna net ir dbar susinervinu prarandu kantrybe dukrytei verkiant,tai nunesu Mb kad su ja tvarkytus kol as nurimstu savyje.paskui pasiilgus vel lekiu pas ja

Sutinku su daugelio mamu nuomone, kad beveik kiekviena per si reikala praejom. As sau pasidariau tokia isvada - tai as buvau nepakankamai pasiruosusi ateinanciam gyvenimui. Na manau kiekviena nescia moteris i nestumo pabaiga jauciasi issekusi, blaiudavau nes jauciausi labai nerangi, net kazkur neigali. Nei koju pati nusiplauti nebegaledavau, nei batraisciu uzsiristi ir jau isivaizdavau, kad gimdimas tai lyg kazkoks ir finisas, jau va turi palengveti. Ir ka prasidejo saremiai, kurie tesesi 2 paras, ir kas 2-5 minutes, o gimda neatsidarinejai ir galu gale cezario pjuvis, o po to savaite ligonineje. Sitas reikalas tai isvis reikalavo tokios stiprybes, kad ir dabar baisu ta istaiga prisiminti. Seselems ne su naujai iskeptomis mamomis dirbti reikia, o su agresyviais sizofrenikais. Na ir ka is lovos atsikelti sunku, o prie vaiko eiti reikia, jau antra para po operacijos vaika atveze i palata. O dar tie nelemti lankytojai.... Krupciadovau vien isgirdusi zingsnius koridoriuje. Pamaciusi namus net asaros redeti pradejo. Nu o tada vel, suvalgiau sureli ir vaika isbere ir dar viduriuoti pradejo ir uzpakaliukas pasuto, o pienas upeliukais, kad vaikas springta, o su pientraukiu neistraukiu. Irgi buvo mintis, as blogaiusia mama pasaulyje ir niekaip nepavykdavo susitvarkyti. Vyrui po atostogu isejus i darba dar baisiau - ziema i lauka eini, visur niuru, slapia ir nuotaika apgailetina. Klausiau visu mamu su patirtim ar ilgai sitas kosmaras tesis, kaip isgyventi - sake, kad pirmieji 3 menesiai baisiausi, o paskui viskas susitvarko. Taigi stumiau laika kaip imanidama. Savaitgaliais su vyru ir vaiku vaziuodavom i miesta pasivaiksciuoti ir prasiblaskyti. Aciu mamai, kuri mane viena isleisdavo porai valandu veina i miesta,m tai galedavau bent jau atsikvepti.
Taigi nesutinku su nuomone, kad reikia stengti kuo daugiau su vaikeliu buti, kai tokia busena, tai tik ir gelbejo pabegimas is namu. O po 3-ju menesiu is tiesu viskas pasidare zyyyyyyyyyymiai lengviau. Ir nors ir dabar iki vakaro velniskai pavargsti ir tik lauki akimirkos kai galesi skirti siek tiek laiko tik sau, bet palengvejimas yra neapsakomas. Taigi, manau, reikia tiesiog stumti laika ir stengtis neisproteti.

O pas mus irgi atrodo atsirado tokia problema Sesutė mažiau negu prieš savaitę pagimdė vaikuti, labai jo laukė, džiaugėsi, visad buvo linksma ir šypsojosi, o po to, kai grįžo iš gimdymo namų vaikšto prislėgta, apsiverlkia ne iš to, ne iš šio, liūdi... Kai klausiu, kas jai, sako, kad pti nesupranta, tiesiog negera, viskas slegia... Nežinau kaip jai padėti... Vyro ji neturi, gyvena pas mamą ir senelius... Jeigu būtų vyras, gal pagelbėtų, bet taip jau kartais nutinka, kad yra pasaulyje ir vienišų mamų Labai bijau, kad ji visai nepultų į depresiją, tačiau kaip padėti, neįsivaizduoju... Kur nors išvykti jai nėra galimybės, o pas psichologus tikrai neis...

Manau bandyk jai pagelbeti pati jei kartu gyvenate pabandyk ja kur nors isleisti nors valandelei arb a pati iseik su mazuoju i lauka tegul sesute tavo daro ka tik pageidauja sirdis skalbia miega eina i parduotuve bet kas ikr svarbiausiai bandyk vistik padaryti taip kad ji tau nors kazkiek papasakotu kas dedasi jos viduje, jei as netureciau vyro tai butinai kreipciausi i savo broli Sekmes

Ačiū labai Stengiuosi ją prablaškyti, padėti ir palaikyti visur, kur tik galiu... Labai tikiuosiu, kad viskas bus gerai, gal kai prasidės saulėtos dienos ir jos nuotaikos prašvesės... Sunku, kad kartu negyvenam, Aš Kaune, o ji užmiesty, Kauno rajone pas mamą... O jeigu ne viena pasileidusi blondinė, viskas galėjo būti kitaip... Na, bet čia visai kita istorija... Tikiuosi, mums pavyks susitvarkyti, ir taip pat tikiuosi visom mamytėm, kurios turi panašių problemų, irgi pavyks viską įveikti...

Man stogas važiavo trečią parą po gimdymo- žiūrėjau į save veidrodyje ir žliumbiau. Protu suvokiau, kad viskas gerai, bet ašaros kaip vanduo iš krano tekėjo. Man padėjo Jonažolių kapsulės. Dabar, po 2 mėnesių vėl kažkas darosi- niekas nebemiela, akys kaip senbernaro, nedžiugina nei saulė už lango. Sunku, kad savęs neina kontroliuoti. Ak, tie hormonai...

Niekada negalvojau, kad man gali nutikti kazkas panasaus...
Su pirmu vyru uzauginom 2 vaikucius be jokiu depresiju...
Taciau nutiko taip, kad issiskyriau. Su kitu vyru susilaukiau 3-io. Jau nestumo metu tapau labai jautri ir pazeidziama. Vaikucio be galo lauke visa seima, tiek vyras, tiek didieji vaikai. Taciau vyrui tapau "mama", bet ne zmona. Nebetraukiau jo kaip moteris...Nutruko intymus rysiai, mazejo svelnumo, beveik nesibuciuodavom, neliko supratimo. Gime dukryte. Mylim ja visi be galo:ir as, ir vyras ir didieji vaikai. Taciau santykiai tarp manes ir mano vyro nesusitvarke. Kasdien vis blogyn... Rekiame vienas ant kito uz maziausia nesusipratima...Gaila vaiku, kad mato...
Jis rupinasi verslu ir saves realizavimu. Namo grizta tik pernakvoti, o jei jau grizta anksciau, tai prie kompiuterio sedi. Nakti apkabina vaika, o ne mane... Kaip moteris jo matyt netraukiu. Kam reikia nusiverkusios ir viskuo nepatenkintos moters po sunkios darbo dienos... Man be galo truksta svelnumo ir romantikos. Geru zodziu...
Artimieji padeti negali. Mama ir taip turi problemu, bei reikalu. Drauges taip pat turi savo gyvenimus. Pati suprantu, kad po gimdymo tapau ypatingai jautri. Galiu verkti istisai... Prisiskaiciau visokios informacijos apie ta pogimdyvine depresija. Taciau pasakykit, kur gali iseiti, kai namie 3 vaikai, 4 kambariai? Vos suktis speju tam uzburtam rate... Vaistu negaliu jokiu gerti, nes maitinu.
Ir taip jau praejo puse metu po gimdymo...

sveikos,
man irgi kartais jau važiuoja stogas.
Dukrytei tik 3,5mėn, bet aš jau tokia pavargusi jaučiuosi, iššisėmusi, kad nenoriu nei lankytojų, nei skambučių jokių.
Nepatinku sau, nespėju kambarių sutvarkyti,enerijos nėra, vyresiajam dėmesio trūksta...vienu žodžiu guodžiuosi,bet kol kas nesugalvoju kaip nusiraminti, kažkoks chaosas....Atrodo užtektų bent pusdienio praleisto vienumoje, bet....kol kas nėra galimybių.