Pogimdyvinė depresija?

Reikėtų pamėginti pasirinkti kitą konsultuojančią įstaigą pas kitą konsultantę, galbūt, labiau pasisektų arba gauti koordinates, su puikiomis rekomendacijomis.

As del tu visokiu "nu ir?" irgi labai bijau psichologu, dar budama paaugle turejau bedu su savimi, ziauru patevi, pasakokau apie viska savo psichologei, lankiausi pas ja apie du menesius, po to ji paprase atsivesti i viena uzsiemima savo mama, ir vos neisgriuvau, kai, mamai papasakojus apie situacija musu seimoje (patevis manes labai nekente,visaip ujo, zemino ir tt), psichologe isdrebe: na va, o as maniau kad ji (supraskit- as) cia viska issigalvojo. Ir taip pasake man esant, man girdint!!! tai kaip cia suprast, zmogus duoda patarimus, isklauso, linksi galva, o po to sitokia replika...
Bet veliau teko gydytis ligonineje (sunki depresija...), sutikau ten nuostabu psichologa, taikiusi muzikos ir dailes terapija, ir nuomone visiskai pasikeite. Bet vistiek esu labai atsargi

aš kažkada labai intensyviai galvojau, kad būtinai reikia kažkur kreiptis, po to dar intensyviau pagalvojau, kad kokia iš to nauda
iš esmės apie tai, kodėl man labai blogai buvo, aš gavojau daug, ir N priežasčių atradau, tai, kuo naudingas būtų psichologas? patartų keisti situaciją tais būdais, kuriuos visi ir mini - keisti aplinką, eiti su draugais...bla bla bla....tačiau kai esi giliam liūdesy, nenori nieko, nič niekiausio. tuomet supratau, kad ne psichologe esmė, o manyje jis man pasakys visą tai, ką aš puikaisiai žinau, o sprendimai priklauso TIK nuo manęs pačios.
dabar mano sūnui beveik 2, išėjau į darbą, situacija pasikeitė. o kas padėjo? matyt pats suvokimas, prisitaikymas prie situacijos. na, kaip beūtų per 2 metus teko prisitaikyti kiek galvoju, man visi gyvenime kardinalūs pasikeitimai nors ir džiaugsmingi, būdavo labai sunkųs viduj, kol pamažu įsivažiuodavau, įsigyvendavau.
dar padėjo "draugė" kuri gyvenime manęs nepaguodė, nors žinojo, kad man labai sunku, tik visad džiaugdavosi ir kaifuodavo nuo savo vaiko. pagaliau ėmiau priverstinai puikuotis viskuo, juk ištesų mano gyvenimas niekuo neprastesni. tieiog labai supykau ant jos, ir kadien rašydama jai emailus, koks fantastiškas mano gyvenimas, patyi tuo įtikėjau
vaikas paaugo, jau mažas supratingas žmogutis.
patikėkit, kad tai nesitęs amžinai, reikia laiko, paaugę mažiukai atriš rankas, suteiks daugiau laisvės (aš jau galiu daug ką pasidaryti taip pat normaliai, kaip kad iki vaiko - pvz išsikepti kotletus, nelaikant jo ant rankų). pradėję žaisti su pusseserėm, pusbroliais, kiemo vaikais - duos laiko jum pamatysit, kaip tuomet jiem visai nereikia jūsų. tieisiog sumažės krūvis. nors visokių minčių būna ir dabar, noriu antro....nes žinau, kad bus lengviau, tam tikra prasme ir sunkiau. bet baisu, kad kuo ilgiau lauksiu, tuo labiau patiks man ta "laisvė" ir antrą atideliosiu...visgi kol vaikų neturėjau masčiau apie 3

galū gale po 2 metų aš supratau kaip kitos moterys mato tikslą vaikų auginime - na sako tai mano didžiausas pasiekimas, mano didžiausias turtas. negaliu atsidžiaugti, kad pati kartais taip pagalvoju iki šiol į galvą netilpdavo kaip galima taip manyti

Labai aktuali ir įdomi tema.
Galėtų pasisakyti ir tos mamytės, kurioms pasiseka išvengti depresijos ir nuo ko tai priklauso?

Jau esu pasisakiusi, bet galiu dar pasikartoti - pradžioj, t.y. pirmąjį mėnesį labai didelė parama buvo ir vyro išėjimas tėvystės atostogų, manau tai neleido pasireikšti depresijai, nors buvo visko, kad ir atrodo sunku, rankos svyra, tada estafetę perimdavo vyras - leosdavo man pailsėti, pabūdavo su vaikiuku.
Na, o kai likau viena, tiesiog nebūdavo laiko kada stresuoti ar liūdėti, nes turėjau kuo rūpintis. O nuo ko priklauso išvengia moteris depresijos ar ne, labai sunku pasakyti. Mano nuomone, labai svarbus yra pačios nusiteikimas, artimųjų parama, o ypač sutuoktinio. Ir be abejo, reikia žiūrėti į viską paprasčiau - niekas nenumirs dėl to, kad nesusitvarkei kambarių, nepadarei valgyti ir t.t. Svarbiauisa, pailsėti pačiai, rasti laiko sau, tada ir nuotaika bus giedresnė ir smulkmenos neatrodys tokios didelės
Be to, visada reikia pagalvoti ir apie mažylį, kad bet kokia neigiama emocija persiduoda ir jam, o tai jau nėra gerai.

Linkiu visoms optimizmo, giedrios nuotaikos ir nepergyventi dėl smulkmenų.

Auginu 8 men suneli... Atvirai pasakysiu, neturejau nei vienos bemieges nakties, kuom esu labai patenkinta. Galiu tik isivaizduoti kaip yra sunku toms, kuriu maziukai neramus, nevalgus ir nemiega naktimis... Kas liecia depresija, manau daug kas priklauso nuo vaikucio ir nuo pacios mamos nusistatymo. As prisimenu save pradzioje. pirmomis dienomis maziukas nelabai noriai eme kruti, tai as vos is proto neissikrausciau kaip man buvo sunku ir kaip as save vadinau bloga mama ir t.t. (manau nemazai moteru per ta praeina) kol viena vakara vyras gan grieztu tonu pasake kad as nusisneku, kad esu gera mama ir t.t. o labiausiai mane paveike kai jis pasake "kuo daugiau nervuosies, tuo maziau turesi pieno ir bus dar blogiau". susimasciau ir nusprendziau kad gal ir neverta i visa tai taip reaguoti lyg tai butu pasaulio pabaiga... Kad ir kokie kildavo sunkumai, i viska stengdavausi reaguoti ramiai. O dar ir mano maziukas labai geras vaikas - nei su pilviuku problemu turejom, nei bemiegiu naktu neturejom, tikrai esu laiminga...
ir dar vienas pastebejimas... nereikia sakyti kad jei esi su mazu vaiku namuose tai nieko nespeji padaryti. As pati pamenu kai tingedavau ka nors daryti, kad ir tuos pacius kambarius sutvarkyti ar valgyt padaryti, sakydavau kad vaikas buvo neramus, kad labai daug demesio reikalavo ir t.t. taip kad kartais mes moterys megstam perdeti, kad musu pagailetu...
Merginos, auksciau nosis ir viskas bus gerai!

Grįžau į darbą, nes namie, kaip sakoma, "stogas važiavo", nors vyras labai padėdavo, tiesiog per prievartą išstumdavo "pasiganyti". Tai ir vaikščiodavau po parduotuves pažiopsoti, nes niekas netiko (dydžio nebuvo)...
Darbe skraidžiau padebesiais. Po pusmečio pervargau. Dabar nebematau prasmės darbe, nebeįdomu, beprasmiška, nežinau, ko noriu. Ar tai depresija? O gal laikas antram vaikui? Nes tuo pirmuoju labai didžiuojuosi. Fu, kažkoks užburtas ratas.

sveikos mamytės,
matau kad nagrinėjate labai aktualią temą, norėčiau prisidėti, labiau iš profesinės pusės - esu psichologė. Pogimdyvinė depresija yra sudėtingas reiškinys apimantis tiek lengvą liūdesį (vadinama baby blue) tiek klininkinę depresiją, kai jau be vaistų neišsiversi. nulemia daug kas - genai, polinkis, gimdymo sunkumas, kūdikėlio ramumas ir t.t. tikrai nepritariu, kad specialistas negali padėti - aišku ne kiekvienas, bet kaip ir šeimos gydytojas, dantistas ar kirpėjas, taip ir psichologas turi jums tikti. sudėtingiausia yra tai, kad kiekvienai gali padėti skirtingi dalykai - vienai tereikia išsimiegoti, kitai ištrūkti iš namų, trečiai - vyro paramos. universali tik viena pagalba - visų pirma su kažkuo išsikalbėti, nes taip atsiranda tikimybė, kad pačios suprasite ko jums reikia - tik kalbantis susidėlioja mintys. todėl linkiu kiekvienai užkluptai pogimdyvinės depresijos susirasti jei ne specialistą, tai bent nuoširdų klausytoją.

Mano vaikis tikrai nėra iš "lengvųjų". Jis yra toks, kokie paprastai vadinami "rankinukais" (nori būti ant rankų ištisą parą), tad man su juo nėra labai lengva. Ir gimdymas buvo sunkus. Tačiau nieko panašaus į pogimdyvinę depresiją išgyventi neteko ir greičiausiai jau neteks (nebent pagimdžius kitą vaiką). Man pačiai tai atrodo keista, nes praeityje esu išsigydžiusi depresiją, žodžiu, linkusi į tokius sutrikimus. Manau, man jos išvengti padėjo keletas dalykų:
- Visų pirma, reikia iš anksto nusiteikti blogiausiam, bet tikėtis geriausio. Dar laukdamasi buvau nusiteikusi, kad mano vaikas gali nemiegoti naktimis, nenulipti nuo rankų, sirgti, gali kamuoti pilvuko diegliai ir pan. Žinojau, kad privalėsiu jam skirti visą savo laiką, kurį laiką išvis neišeisiu iš namų, buvau tam pasirengusi, apsirūpinusi kosmetika visam mėnesiui, higienos priemonėmis (vyras juk to man nenupirks ), netgi naujais drabužiais. Todėl nepatyriau šoko, kai dar pati neatsigavusi po gimdymo turėjau apie jį šokinėti.
- Labai svarbi vyro parama. Deja, manasis neturėjo galimybės eiti tėvystės atostogų, bet visą laiką jaučiau ir jaučiu jo palaikymą, matau, kad vertina mano darbą auginant vaiką, supranta, kad aš toli gražu ne poilsiauju. Taip pat jis padeda, kiek gali: vakarais ir savaitgaliais užsiima su vaiku, sutvarko namus ir nuperka ko nors vakarienei, jeigu nespėju pagaminti. Pirmą mėnesį jis su mano sąrašėliu mus apipirkdavo, dabar jau važiuojame visi kartu. Be to, nuolat kartoja, kad esu jam graži ir kad mane myli Buvau supanikavusi dėl nėštumo ir gimdymo pėdsakų kūne, tad tai labai padėjo vėl save pamilti
- Labai svarbu gerai išsimiegoti, nes nuolat neišsimiegant po kurio laiko tikrai gali "nuvažiuoti stogas". Mano vaikas dažnai keliasi valgyti, todėl savo lovelėje miega tik iki pirmo naktinio valgymo, tada persikeliu pas save į lovą ir kitus maitinimus maitinu miegodama.
- Dar prieš gimdymą įsikaliau sau į galvą, kad niekas už mane mano vaiko neaugins, o jeigu nervinsiuos - gali pritrūkti pieno, be to, vaikas tada bus irzlus. Tai padeda save disciplinuoti.
- Stengiuosi kuo daugiau bendrauti su vaiku, guguojame kartu ir šypsomės vienas kitam Tokios akimirkos mudviem labai malonios, tad blogoms mintims nelieka laiko ir poreikio.
- Didžiuojuosi ir džiaugiuosi, kad esu MAMA Niekada gyvenime nesijaučiau tokia svarbi ir reikalinga Tiesą sakant, visada to norėjau.

As irgi manau, kad svarbiausia dar iki gimdymo nusiteikti, kad viskas pasikeis, bus sunku, o gal net ir labai, tuomet susidurus su situacija akis i aki tikrai neatrodo taip jau blogai, tuomet ir depresijai vietos nebelieka. Mano mazyle irgi labai judri, vos speju suktis. Su vyru juokdavomes kai isgirsdavom, kad iki 3 men vaikai tik miega ir valgo, musu mazoji jau nuo gimimo zirze, o dabar jau visiskas rankinukas, su zaisliukais uzsiima vos keleta minuciu. Iki siol keliasi nakti valgyti, o is ankstaus ryto pabunda zvali ir nori bendrauti Svarbiausia vidinis nusiteikimas, nepaisant visko mes labai laimingi, juk vaikai uzauga

atrodo, kad apie mūsų pupą šnekama.. tik mums dar dasidėjo zyzimai, kai mažiukei balnelį uždėjo.. bet susitaikai su tuo, jog mažoji užaugs ir pasibaigs visi vargai.. o šiaip juk džiaugsmas SAVO mažiuką priglausti prie savęs, nubraukti ašarą, pabučiuoti.. kiek žmogeliukų to negali.. reikia džiaugtis kiekviena akimirka su lėliuku, nes suėjus 18 metų paprastai vaikai išeina š tėvų.. kadagi juos išnenčysim ir atnešiosim ant rankų, jei ne dabar, kai jie kūdikiai?..

O mano mažius tikras angelėlis buvo, kol neišmoko visko reikalauti ir nuolat zysti. Dabar man jau "šakės". Stogas važiuoja vis labiau ir labiau. Blogos mintys lenda. O juk nuo gimdymo praėjo 10 mėn. Vis tiek manau, kad tai dėl hormonų pusiausvyros.