man tai buvo negili depresija, kuri po kokių 2-3 mėn išnyko
depresija po gimdymo buvo gal kokius 2-3 mėn, bet kai atšilo orai ir daugiau saulės pasirodydavo, tai ir depresija išnyko ir pradėjau džiaugtis savo vaikeliu
Man buvo labai blogai. Teko grįžti į mokslus, nors tam buvau psichologiškai nepasirengusi. Liūdesys be priežasties, nerimas ir keistos įkyrios mintys ėmė persekioti dar gerokai iki akademinių atostogų pabaigos, bet aš net nepagalvojau, kad tai yra tikroji priežastis. Baiminausi, kaip viską suspėsiu, kaip reikės tvarkytis. Paniškai bijojau, nors nenorėjau to pripažinti. Jaučiau nenusakomą kaltę, kad turėsiu "dozuoti" laiką ir dėmesį sūnui. Nesupratau, kas man darosi, bet buvo taip blogai, kad jau ketinau kreiptis į psichologą. Nesitikėjau pati susitvarkyti.
Bet, kad ir kaip būtų keista, man padėjo didžiausias mano baubas - mokslai. Ėmiau lankyti paskaitas, ir po truputį pamačiau, kad galiu viską suspėti, reikia tik stiprios motyvacijos ir artimųjų palaikymo, kurį taip pat turiu
Nesakau, kad lengva, bet man pavyko iš savęs išspausti daugiau, nei atrodė kad sugebėsiu, ir tai suteikė pasitikėjimo savimi. Išsilaikiau du sunkius egzaminus. Pradėjau rašyti kursinį darbą. Sąžiningai lankiau paskaitas, praleidau tik kelias, kai su mažiuku gulėjau ligoninėje ir vėliau namie slaugiau. Nenutraukiau maitinimo krūtimi. Ruošiuosi kitiems egzaminams. Renkuosi temą magistriniam darbui. Pakeičiau šukuoseną ir atnaujinau garderobą. Vengiu piktų žmonių, tik ir laukiančių progos "įgelti" (o šiame forume tokių pilna). Prancūzų kalbos pamokas atidėjau vėlesniam laikui - kai baigsiu studijas. Laisvo laiko trupinėlius skiriu mėgstamiems užsiėmimams - rankdarbiams
Tikiu, kad tai ne laikinas pagerėjimas. Manau, psichologo man nebeprireiks, bet jums, merginos, toks specialistas daugeliu atvejų gal ir padėtų
Nebijokite ryžtis permainoms gyvenime, nes jos netikėtai gali išeiti į gera
Bet, kad ir kaip būtų keista, man padėjo didžiausias mano baubas - mokslai. Ėmiau lankyti paskaitas, ir po truputį pamačiau, kad galiu viską suspėti, reikia tik stiprios motyvacijos ir artimųjų palaikymo, kurį taip pat turiu
Nesakau, kad lengva, bet man pavyko iš savęs išspausti daugiau, nei atrodė kad sugebėsiu, ir tai suteikė pasitikėjimo savimi. Išsilaikiau du sunkius egzaminus. Pradėjau rašyti kursinį darbą. Sąžiningai lankiau paskaitas, praleidau tik kelias, kai su mažiuku gulėjau ligoninėje ir vėliau namie slaugiau. Nenutraukiau maitinimo krūtimi. Ruošiuosi kitiems egzaminams. Renkuosi temą magistriniam darbui. Pakeičiau šukuoseną ir atnaujinau garderobą. Vengiu piktų žmonių, tik ir laukiančių progos "įgelti" (o šiame forume tokių pilna). Prancūzų kalbos pamokas atidėjau vėlesniam laikui - kai baigsiu studijas. Laisvo laiko trupinėlius skiriu mėgstamiems užsiėmimams - rankdarbiams Tikiu, kad tai ne laikinas pagerėjimas. Manau, psichologo man nebeprireiks, bet jums, merginos, toks specialistas daugeliu atvejų gal ir padėtų
Nebijokite ryžtis permainoms gyvenime, nes jos netikėtai gali išeiti į gera
man tai darosi baisu,kad kai kurie zmones nesupranta,o gal nezino,kas tai yra depresija ir,kad jinai taip paprasatai nedingsta panorejus.
as sau pripazinau,kad man depresija tik kai sunui buvo beveik 7 menesiai.iki to laiko kentejau dantis sukandus,nes kai bandydavau ka nors pasakyti,dauguma zmoniu isjuokdavo ir saipydavosi,ka tu cia nusisneki,ko tau truksta,tai gal i psichuske porai dienu.ir taip snekedavo mano tevai.vienintelis zmogus kas suprato buvo vyras.nuejau pas gydytoja,pradejau geri tabletes,bet taip isejo,kad pusiau planuotai,pusiau nea as pastojau kai sunui buvo truputi virs 7 menesiu.ta pogimdyvine depresija,pasidare nestukiu depresija.iki 12 savaiciu negeriau vaistu,bet jauciausi baisiai,nezinojau kur detis.po 12 nestumo savaites,pradejau vel gerti vaistus ir taip geriau iki likus porai dienu iki gimdymo.kazkaip sirdi zinojau,kad po gimdymo viskas bus gerai.taip ir buvo.susilaukiau grazios,sveikos dukrytes ir jauciausi laimingesni nei,bet kada.
ir vaistu daugiau neprireike.
bet uztat nuo dabar labai nepatinka zmoniu komentarai kur sakoma,kad ko tau truksta,kad cia nepatenkintas gyvenimu,kad tokios kaip depresijos ir nera.kas savo kailiu nepatyre,tas tikrai nezinos.
o dabar juokingiausia tas,kad pats mano tetis(tas kuris saipesi labiausiai) geria vaistus nuo paprastos depresijos.
as sau pripazinau,kad man depresija tik kai sunui buvo beveik 7 menesiai.iki to laiko kentejau dantis sukandus,nes kai bandydavau ka nors pasakyti,dauguma zmoniu isjuokdavo ir saipydavosi,ka tu cia nusisneki,ko tau truksta,tai gal i psichuske porai dienu.ir taip snekedavo mano tevai.vienintelis zmogus kas suprato buvo vyras.nuejau pas gydytoja,pradejau geri tabletes,bet taip isejo,kad pusiau planuotai,pusiau nea as pastojau kai sunui buvo truputi virs 7 menesiu.ta pogimdyvine depresija,pasidare nestukiu depresija.iki 12 savaiciu negeriau vaistu,bet jauciausi baisiai,nezinojau kur detis.po 12 nestumo savaites,pradejau vel gerti vaistus ir taip geriau iki likus porai dienu iki gimdymo.kazkaip sirdi zinojau,kad po gimdymo viskas bus gerai.taip ir buvo.susilaukiau grazios,sveikos dukrytes ir jauciausi laimingesni nei,bet kada.
ir vaistu daugiau neprireike.
bet uztat nuo dabar labai nepatinka zmoniu komentarai kur sakoma,kad ko tau truksta,kad cia nepatenkintas gyvenimu,kad tokios kaip depresijos ir nera.kas savo kailiu nepatyre,tas tikrai nezinos.
o dabar juokingiausia tas,kad pats mano tetis(tas kuris saipesi labiausiai) geria vaistus nuo paprastos depresijos.
.susilaukiau grazios,sveikos dukrytes ir jauciausi laimingesni nei,bet kada.
ir vaistu daugiau neprireike.
Man vaistu nereikejo,tvarkiausi pati,bet kai gyme antra mergyte man irgi panasiai buvo,baigesi visos depresijo ir pasijutau labai laiminga,ta laime tesiasi iki siol
ir vaistu daugiau neprireike.
Man vaistu nereikejo,tvarkiausi pati,bet kai gyme antra mergyte man irgi panasiai buvo,baigesi visos depresijo ir pasijutau labai laiminga,ta laime tesiasi iki siol
Acura Maniace, pritariu tau, aš tokio požiūrio irgi labai daug sulaukiau, ko tau trūksta, vyras geras, vaikai sveiki gražūs, pinigų užtenka, ir ko dar daugmaž žmogui gali reikėti.
Tiks požiūris paskatina užsisklęsti savyje ir niekam neišpasakoti savo jausmų, o tai situaciją tik blogina...
Džiaugiuosi, kad pavyko išsikapstyti, džiaugiuos už tave, ir už visas kitas, įveikusias
Dėl kaltės... ją labai jaučiau su pirmuoju sūnum, kai grįžau į studijas jam buvo devyni mėnesiai, mokiausi dieniniam ir turėdavau palikti. Net ir komentarų išgirsdavau, kad va mama nieko nežino apie vaiką, "teta" geriau vaiką pažįsta, žino, ką mėgsta ir pan. Širdis plyšdavo.
Kas baisiausia, kad tas pats kaltės jausmas paskui persekiojo pradėjus dirbti. Nes arba aš bloga mama kad dirbu (ir ilgiau reiėkdavo pasėdėt, ir išvažiuot), arba aš bloga darbuotoja, nes pvz. slaudau sergantį vaiką namie ir pan. Kaltės jausmas manau persekios mane dar daug metų
O man irgi jau lyg į gera eina viskas, stojasi į vėžes, jau kažkiek laiko ir sau galiu skirti, po truputį darbuotis bandau, minimaliai, bet vistiek padeda pasijausti pilnaverčiu žmogumi.
Tai tiek
Tiks požiūris paskatina užsisklęsti savyje ir niekam neišpasakoti savo jausmų, o tai situaciją tik blogina...
QUOTE(Heart @ 2008 04 07, 16:36)
Man buvo labai blogai. Teko grįžti į mokslus, nors tam buvau psichologiškai nepasirengusi. Liūdesys be priežasties, nerimas ir keistos įkyrios mintys ėmė persekioti dar gerokai iki akademinių atostogų pabaigos, bet aš net nepagalvojau, kad tai yra tikroji priežastis. Baiminausi, kaip viską suspėsiu, kaip reikės tvarkytis. Paniškai bijojau, nors nenorėjau to pripažinti. Jaučiau nenusakomą kaltę, kad turėsiu "dozuoti" laiką ir dėmesį sūnui. Nesupratau, kas man darosi, bet buvo taip blogai, kad jau ketinau kreiptis į psichologą. Nesitikėjau pati susitvarkyti.
Bet, kad ir kaip būtų keista, man padėjo didžiausias mano baubas - mokslai. Ėmiau lankyti paskaitas, ir po truputį pamačiau, kad galiu viską suspėti, reikia tik stiprios motyvacijos ir artimųjų palaikymo, kurį taip pat turiu Nesakau, kad lengva, bet man pavyko iš savęs išspausti daugiau, nei atrodė kad sugebėsiu, ir tai suteikė pasitikėjimo savimi. Išsilaikiau du sunkius egzaminus. Pradėjau rašyti kursinį darbą. Sąžiningai lankiau paskaitas, praleidau tik kelias, kai su mažiuku gulėjau ligoninėje ir vėliau namie slaugiau. Nenutraukiau maitinimo krūtimi. Ruošiuosi kitiems egzaminams. Renkuosi temą magistriniam darbui. Pakeičiau šukuoseną ir atnaujinau garderobą. Vengiu piktų žmonių, tik ir laukiančių progos "įgelti" (o šiame forume tokių pilna). Prancūzų kalbos pamokas atidėjau vėlesniam laikui - kai baigsiu studijas. Laisvo laiko trupinėlius skiriu mėgstamiems užsiėmimams - rankdarbiams
Tikiu, kad tai ne laikinas pagerėjimas. Manau, psichologo man nebeprireiks, bet jums, merginos, toks specialistas daugeliu atvejų gal ir padėtų Nebijokite ryžtis permainoms gyvenime, nes jos netikėtai gali išeiti į gera
Bet, kad ir kaip būtų keista, man padėjo didžiausias mano baubas - mokslai. Ėmiau lankyti paskaitas, ir po truputį pamačiau, kad galiu viską suspėti, reikia tik stiprios motyvacijos ir artimųjų palaikymo, kurį taip pat turiu
Nesakau, kad lengva, bet man pavyko iš savęs išspausti daugiau, nei atrodė kad sugebėsiu, ir tai suteikė pasitikėjimo savimi. Išsilaikiau du sunkius egzaminus. Pradėjau rašyti kursinį darbą. Sąžiningai lankiau paskaitas, praleidau tik kelias, kai su mažiuku gulėjau ligoninėje ir vėliau namie slaugiau. Nenutraukiau maitinimo krūtimi. Ruošiuosi kitiems egzaminams. Renkuosi temą magistriniam darbui. Pakeičiau šukuoseną ir atnaujinau garderobą. Vengiu piktų žmonių, tik ir laukiančių progos "įgelti" (o šiame forume tokių pilna). Prancūzų kalbos pamokas atidėjau vėlesniam laikui - kai baigsiu studijas. Laisvo laiko trupinėlius skiriu mėgstamiems užsiėmimams - rankdarbiams Tikiu, kad tai ne laikinas pagerėjimas. Manau, psichologo man nebeprireiks, bet jums, merginos, toks specialistas daugeliu atvejų gal ir padėtų
Nebijokite ryžtis permainoms gyvenime, nes jos netikėtai gali išeiti į gera Džiaugiuosi, kad pavyko išsikapstyti, džiaugiuos už tave, ir už visas kitas, įveikusias
Dėl kaltės... ją labai jaučiau su pirmuoju sūnum, kai grįžau į studijas jam buvo devyni mėnesiai, mokiausi dieniniam ir turėdavau palikti. Net ir komentarų išgirsdavau, kad va mama nieko nežino apie vaiką, "teta" geriau vaiką pažįsta, žino, ką mėgsta ir pan. Širdis plyšdavo.
Kas baisiausia, kad tas pats kaltės jausmas paskui persekiojo pradėjus dirbti. Nes arba aš bloga mama kad dirbu (ir ilgiau reiėkdavo pasėdėt, ir išvažiuot), arba aš bloga darbuotoja, nes pvz. slaudau sergantį vaiką namie ir pan. Kaltės jausmas manau persekios mane dar daug metų
O man irgi jau lyg į gera eina viskas, stojasi į vėžes, jau kažkiek laiko ir sau galiu skirti, po truputį darbuotis bandau, minimaliai, bet vistiek padeda pasijausti pilnaverčiu žmogumi.
Tai tiek
[quote=taiptaip,2005 06 08, 17:00]
O tai kas tau aplamai teikia džiaugsmą, juk turi mažą lelių, gerą vyrą, pinigų ir dar gali sau leisti soliariumus, kirpyklas ir t.t.... kai tuo metu, kai kurios sunkiai dirbdamos to negali sau leisti. Va kai viso šito neteksi, tai suprasi, kad daba nėra reikalo varyt dievo į medį.
[/quotne
nesutinku..pas mane panasi problema buvo..turiu sukurusi irgi temele...ne soliariumuose ir kirpyklose cia esme..esme tame..kad dingo bendravimas,galbut demesio stoka vienas kitam..pas mane ta problemele sprendesi ilgai visus 4 su puse menesio..bet pagaliau issisprende..butinai reikia issikalbet..mes taip pat bandydavom pasikalbet daug kartu ir nesekmingai gan..bet viena kart matyt jau atsibodau su tuo paciu per ta pati savo v ir jis mane tiesiog pats nusivede i kita kambari ramiai atsisedus pasikalbet..is pradziu sunkoka buvo issakyt ,kas man nepatinka,bet po to kai uzsivedziau..viska isdejau..mano v tai demesio reikalavo,sake kad per mazai rodyt pradejau gimus vaikeliui..bet cia suprantamas dalykas...kur jau nereikalaus..kas moka tas pakencia kelis menesius kol viskas praeis....o kitus reikia i prota atvest..bet nereikia saukt..reikia graziai atsisedus ramiai nuosekliai is sirdies pasikalbeti..nueiti kur nors abiems.....pasiulyti jam paciam kur nors nueit..nebijot..gal jis galvoja kad tu labai uziemusi,pavargusi,todel ir nesiulo..man taip buvo...
Papildyta:
nesutinku. kam reikalingi zmones-draugai,kurie pavydi????? as tokiu atsisakau ir nebendrauju..ir nematau ir negirdziu..akys nemato,ausys negirdi-sirdies neskauda..pinigeliu turint depresija neuzpuola,butent del ju kaltes..uzpuola,del visai kitokiu dalyku..cia jau asmeniskumo reikaluose..
Papildyta:
Papildyta:
[quote=Mėlynakės-mama,2005 06 09, 14:45]
[quote=Agotukas,2005 06 08, 14:32]
O siaip geriausia butu nors trumpam aplinka pakeist.
Pasinaudok šiuo patarimu. Varyk i kaima ar sodyba su savo antra puse(dviese, romantiškoje aplinkoje
)
Sekmės
[/quote]
Papildyta:
ir isvis, neskaiciuokit svetimu pinigu,ziurekit savo!
O tai kas tau aplamai teikia džiaugsmą, juk turi mažą lelių, gerą vyrą, pinigų ir dar gali sau leisti soliariumus, kirpyklas ir t.t.... kai tuo metu, kai kurios sunkiai dirbdamos to negali sau leisti. Va kai viso šito neteksi, tai suprasi, kad daba nėra reikalo varyt dievo į medį.
[/quotne
nesutinku..pas mane panasi problema buvo..turiu sukurusi irgi temele...ne soliariumuose ir kirpyklose cia esme..esme tame..kad dingo bendravimas,galbut demesio stoka vienas kitam..pas mane ta problemele sprendesi ilgai visus 4 su puse menesio..bet pagaliau issisprende..butinai reikia issikalbet..mes taip pat bandydavom pasikalbet daug kartu ir nesekmingai gan..bet viena kart matyt jau atsibodau su tuo paciu per ta pati savo v ir jis mane tiesiog pats nusivede i kita kambari ramiai atsisedus pasikalbet..is pradziu sunkoka buvo issakyt ,kas man nepatinka,bet po to kai uzsivedziau..viska isdejau..mano v tai demesio reikalavo,sake kad per mazai rodyt pradejau gimus vaikeliui..bet cia suprantamas dalykas...kur jau nereikalaus..kas moka tas pakencia kelis menesius kol viskas praeis....o kitus reikia i prota atvest..bet nereikia saukt..reikia graziai atsisedus ramiai nuosekliai is sirdies pasikalbeti..nueiti kur nors abiems.....pasiulyti jam paciam kur nors nueit..nebijot..gal jis galvoja kad tu labai uziemusi,pavargusi,todel ir nesiulo..man taip buvo...
Papildyta:
QUOTE(taiptaip @ 2005 06 09, 11:08)
Labai klysti, aš visai tau nepavydžiu, o ir pinigėlių man užtenka. Aišku pinigai nėra didelė laimė, bet be jų.....tikrai laimingesnė nebūsi, o jei netiki, pabandyk pagyventi be pusės savo pinigėlių, kuriuos daba išleidi ir suprasi 
Gal tau tai net padės, nes negalėsi lankytis soliariume, kirpykloj ir visur kitur...ir niekas tau nepavydės ir lietuviško bruožo "pavydas" nematysi ir negirdėsi.
Matai dažnai depresija užklumpa arba kai žmogus tų pinigėlių turi per daug, arba, kai jų nuolat trūksta
Gal tau tai net padės, nes negalėsi lankytis soliariume, kirpykloj ir visur kitur...ir niekas tau nepavydės ir lietuviško bruožo "pavydas" nematysi ir negirdėsi.Matai dažnai depresija užklumpa arba kai žmogus tų pinigėlių turi per daug, arba, kai jų nuolat trūksta
nesutinku.
kam reikalingi zmones-draugai,kurie pavydi????? as tokiu atsisakau ir nebendrauju..ir nematau ir negirdziu..akys nemato,ausys negirdi-sirdies neskauda..pinigeliu turint depresija neuzpuola,butent del ju kaltes..uzpuola,del visai kitokiu dalyku..cia jau asmeniskumo reikaluose..Papildyta:
QUOTE(acura_maniake @ 2008 04 07, 18:46)
man tai darosi baisu,kad kai kurie zmones nesupranta,o gal nezino,kas tai yra depresija ir,kad jinai taip paprasatai nedingsta panorejus.
as sau pripazinau,kad man depresija tik kai sunui buvo beveik 7 menesiai.iki to laiko kentejau dantis sukandus,nes kai bandydavau ka nors pasakyti,dauguma zmoniu isjuokdavo ir saipydavosi,ka tu cia nusisneki,ko tau truksta,tai gal i psichuske porai dienu.ir taip snekedavo mano tevai.vienintelis zmogus kas suprato buvo vyras.nuejau pas gydytoja,pradejau geri tabletes,bet taip isejo,kad pusiau planuotai,pusiau nea as pastojau kai sunui buvo truputi virs 7 menesiu.ta pogimdyvine depresija,pasidare nestukiu depresija.iki 12 savaiciu negeriau vaistu,bet jauciausi baisiai,nezinojau kur detis.po 12 nestumo savaites,pradejau vel gerti vaistus ir taip geriau iki likus porai dienu iki gimdymo.kazkaip sirdi zinojau,kad po gimdymo viskas bus gerai.taip ir buvo.susilaukiau grazios,sveikos dukrytes ir jauciausi laimingesni nei,bet kada.
ir vaistu daugiau neprireike.
bet uztat nuo dabar labai nepatinka zmoniu komentarai kur sakoma,kad ko tau truksta,kad cia nepatenkintas gyvenimu,kad tokios kaip depresijos ir nera.kas savo kailiu nepatyre,tas tikrai nezinos.
o dabar juokingiausia tas,kad pats mano tetis(tas kuris saipesi labiausiai) geria vaistus nuo paprastos depresijos.
as sau pripazinau,kad man depresija tik kai sunui buvo beveik 7 menesiai.iki to laiko kentejau dantis sukandus,nes kai bandydavau ka nors pasakyti,dauguma zmoniu isjuokdavo ir saipydavosi,ka tu cia nusisneki,ko tau truksta,tai gal i psichuske porai dienu.ir taip snekedavo mano tevai.vienintelis zmogus kas suprato buvo vyras.nuejau pas gydytoja,pradejau geri tabletes,bet taip isejo,kad pusiau planuotai,pusiau nea as pastojau kai sunui buvo truputi virs 7 menesiu.ta pogimdyvine depresija,pasidare nestukiu depresija.iki 12 savaiciu negeriau vaistu,bet jauciausi baisiai,nezinojau kur detis.po 12 nestumo savaites,pradejau vel gerti vaistus ir taip geriau iki likus porai dienu iki gimdymo.kazkaip sirdi zinojau,kad po gimdymo viskas bus gerai.taip ir buvo.susilaukiau grazios,sveikos dukrytes ir jauciausi laimingesni nei,bet kada.
ir vaistu daugiau neprireike.
bet uztat nuo dabar labai nepatinka zmoniu komentarai kur sakoma,kad ko tau truksta,kad cia nepatenkintas gyvenimu,kad tokios kaip depresijos ir nera.kas savo kailiu nepatyre,tas tikrai nezinos.
o dabar juokingiausia tas,kad pats mano tetis(tas kuris saipesi labiausiai) geria vaistus nuo paprastos depresijos.
Papildyta:
[quote=Mėlynakės-mama,2005 06 09, 14:45]
[quote=Agotukas,2005 06 08, 14:32]
O siaip geriausia butu nors trumpam aplinka pakeist.
Pasinaudok šiuo patarimu. Varyk i kaima ar sodyba su savo antra puse(dviese, romantiškoje aplinkoje
)Sekmės
[/quote]
Papildyta:
ir isvis, neskaiciuokit svetimu pinigu,ziurekit savo!
Pirma menesi verkiau del visokiausiu nieku 
gerai kad vyras sugebedavo nuramint o tai visokiu minciu pilna galva buvo 
gerai kad vyras sugebedavo nuramint o tai visokiu minciu pilna galva buvo
Kaip gerai, kad suradau sia temele... Man atrodo, esu iklimpus i depresija iki ausu, nors vaikui tik 3 savaites. Viskas prasidejo gimdymu, kuris mano didziai nuostabai, buvo labai ilgas ir komplikuotas (mano sese ir mama gimde lengvai, ir as panasiai tikejaus, ir siaip galvojau juk as stipri), vaikeli trauke ir su vaakumu, ir su replem. Liko repliu zymes ant veiduko... Po gimdymo man kazkaip grubokai uzmete vaika ant pilvo kelioms minutems, as jau tada meiles ir euforijos nepajauciau, kaip cia daugelis mamu raso... kazkoks isgastis uzpludo pamacius slidu melsva kamuoliuka.. Pienas man nebego... vyras su siaubu konstatavo "pas tave pieno nera!", ligoninej pasiule buteliuka, ir tai buvo pirma klaida.. Butu kas pagelbejes, parodes, palaikes, gal buciau pienuko turejus.... Neplanuotai, netiketai, vaikas nuo gimimo maitinamas misinukais... bandziau po to namie maitinti pati, bet pienelis nebega, o vaikas nenori net zisti... nuleidau rankas, bet nuo to nepasijauciau geriau.. prie busenos prisidejo ir vyras, kuris vos ne kiekvienos sutiktos moters (koleges, moteru ligoninej) eme klausinet, kaip joms pavyksta maitinti krutim cia pat pasakydamas, kad vat man tai nepavyksta... jausdavaus tokia nepilnaverte...
Ligoninej uzsilaikem del geltos, grizom namo po savaites, vyras is kart isejo i darba (dirba per du darbus ir daznai grizta vidurnakti). As UK viena ir man niekas nepadeda. Meiles vaikui nejauciu.. jis man kaip koks monstras, klykiantis visa laika, kai nemiega ir nevalgo.... Nors maitinu misineliu, jis valgo kas 3 valandas ir ji kamuoja pilvo diegliai.. Keiciu pampersa, tepu aliejuku, masazuoju, perrengiu, nuimu pampersa ir palieku oro voniai - viska lydi rekimas, taip ir norisi ji trenkti i siena. Bandau raminti, panesioti, dainuoju lopsine.. nepadeda.. tada uzrekiu.. issigasta ir nutyla.. po to uzrekia dar garsiau... arba supuoju supuoju, ir pastebiu, kad supuoju vos ne kratydama, arba suspaudusi ji per stipriai is pykcio jam.. Arba nesuos ji laiptais rekianti zemyn (butas per du aukstus), ir kyla negeros mintys "jeigu dabar nusiridenciau laiptais arba ji netycia paleisciau..." .... Dar kyla noras palikti ji vyrui ir begti kur akys nesa, ir niekada nesugrizti... Kad verkiu istisai pati tai jau nebekalbu... Nekenciu vaiko, net nesinori jo vadinti vardu, dar labiau nekenciu saves uz tai, nes mano visos viltys buti gera mama sugriuvo... Iki vaiko gyvenimas ejosi sklandziai, suplanuotas, ir vaikelis buvo planuotas ir laukiamas, o dabar viskas isejo is rikiuotes, atrodo Dievas mane baudzia uz praeities klaidas neramiu vaiku, ir dabar jau nebesitikiu, kad bus lengva, priesingai bijau kad ateitis atsius dar didesnius isbandymus, nes vien jau ko pradzia verta.....
Vyras kai buna namie siek tiek padeda, bet man paciai ji atidirbusi nuo 8 ryto iki 24 vakaro nepatogu prasyti dar ir keltis nakti... bet ir pykstu ant jo kad nesusipranta pats.. Dar kazkokia paranoja issivyste, nepasitikejimas juo - atrodo, kad jis iseina i darba, bendrauja su zmonem, o as po gimdymo pastorejusi, nebeturim apie ka sneket... Kai skambina is darbo, paklausia kaip as, as sakau "gerai", paklausia "kaip vaikas" sakau "verkia kaip visada", ir tuo sneka uzsibaigia.. Toks nykus pokalbis, man nebesinori net kelti ragelio kai jis skambina... O sirdyje man jo taip truksta, skaiciuoju valandas iki kol gris is darbo, pasiilgau fiziskai, noriu artumo, noriu myletis (dar negalima), bet vis tik jam grizus jis uzsiima savo reikalais arba vaikiuku ir atrodo toks tolimas...
Atrodo kad sis kosmaras niekada nesibaigs... O jeigu ir baigsis, tai vaika isauginsiu traumuota, nuo savo rekimu, purtymu, asaru.... DUOK DIEVE MAN STIPRYBES SUSIIMTI. DUOK DIEVE STIPRYBES ISKESTI SI LAIKOTARPI. ATSIUSK MEILE SAVO VAIKUI. Atsiprasau uz padrikas mintis....
Ligoninej uzsilaikem del geltos, grizom namo po savaites, vyras is kart isejo i darba (dirba per du darbus ir daznai grizta vidurnakti). As UK viena ir man niekas nepadeda. Meiles vaikui nejauciu.. jis man kaip koks monstras, klykiantis visa laika, kai nemiega ir nevalgo.... Nors maitinu misineliu, jis valgo kas 3 valandas ir ji kamuoja pilvo diegliai.. Keiciu pampersa, tepu aliejuku, masazuoju, perrengiu, nuimu pampersa ir palieku oro voniai - viska lydi rekimas, taip ir norisi ji trenkti i siena. Bandau raminti, panesioti, dainuoju lopsine.. nepadeda.. tada uzrekiu.. issigasta ir nutyla.. po to uzrekia dar garsiau... arba supuoju supuoju, ir pastebiu, kad supuoju vos ne kratydama, arba suspaudusi ji per stipriai is pykcio jam.. Arba nesuos ji laiptais rekianti zemyn (butas per du aukstus), ir kyla negeros mintys "jeigu dabar nusiridenciau laiptais arba ji netycia paleisciau..." .... Dar kyla noras palikti ji vyrui ir begti kur akys nesa, ir niekada nesugrizti... Kad verkiu istisai pati tai jau nebekalbu... Nekenciu vaiko, net nesinori jo vadinti vardu, dar labiau nekenciu saves uz tai, nes mano visos viltys buti gera mama sugriuvo... Iki vaiko gyvenimas ejosi sklandziai, suplanuotas, ir vaikelis buvo planuotas ir laukiamas, o dabar viskas isejo is rikiuotes, atrodo Dievas mane baudzia uz praeities klaidas neramiu vaiku, ir dabar jau nebesitikiu, kad bus lengva, priesingai bijau kad ateitis atsius dar didesnius isbandymus, nes vien jau ko pradzia verta.....
Vyras kai buna namie siek tiek padeda, bet man paciai ji atidirbusi nuo 8 ryto iki 24 vakaro nepatogu prasyti dar ir keltis nakti... bet ir pykstu ant jo kad nesusipranta pats.. Dar kazkokia paranoja issivyste, nepasitikejimas juo - atrodo, kad jis iseina i darba, bendrauja su zmonem, o as po gimdymo pastorejusi, nebeturim apie ka sneket... Kai skambina is darbo, paklausia kaip as, as sakau "gerai", paklausia "kaip vaikas" sakau "verkia kaip visada", ir tuo sneka uzsibaigia.. Toks nykus pokalbis, man nebesinori net kelti ragelio kai jis skambina... O sirdyje man jo taip truksta, skaiciuoju valandas iki kol gris is darbo, pasiilgau fiziskai, noriu artumo, noriu myletis (dar negalima), bet vis tik jam grizus jis uzsiima savo reikalais arba vaikiuku ir atrodo toks tolimas...
Atrodo kad sis kosmaras niekada nesibaigs... O jeigu ir baigsis, tai vaika isauginsiu traumuota, nuo savo rekimu, purtymu, asaru.... DUOK DIEVE MAN STIPRYBES SUSIIMTI. DUOK DIEVE STIPRYBES ISKESTI SI LAIKOTARPI. ATSIUSK MEILE SAVO VAIKUI. Atsiprasau uz padrikas mintis....
Labutis, na tikrai tau sunku -tolima šalis ir šalia nėra draugų, artimųjų. Vyras yra, bet tuo pačiu nėra 
Gal bandyk į psichologą kreiptis? 
Aš pati tokių problemų kaip ir neturėjau, nežinau ką geriau ir patarti
Aišku, kol mažoji buvo 1-2 mėn, tai rėkdavo, kai tik nemiegodavo, oi, tada ir rankos sviro, ir ašarų buvo. Bet yra vyras, mama, vyresnėlė dukra, draugai. Pasikalbi ,pasitari - ir lengviau 
Saugok brangų vaikelį, paaugs, matysi kiek džiaugsmelio turėsi. Mano gimė 5 sav anksčiau, tai ir ligoninėj teko ilgėliau pagulėti, tai galvojau, kokia aš mama, kaip čia man taip... Bet daug tokių mamų, kurioms gimsta anksčiau, ne jų čia kaltė. Tie rėkimai kaip greit pasimiršo, jau nuo kokių 5 mėn - visai kt vaikas, stebi aplinką, šypsosi tau, dabar daug daug gurguliuoja - prancūzaite vadinam
Evi, didelės sėkmės tau Nepalūžk, svarbu sveikas vaikelis 
Gal bandyk į psichologą kreiptis? Aš pati tokių problemų kaip ir neturėjau, nežinau ką geriau ir patarti
Aišku, kol mažoji buvo 1-2 mėn, tai rėkdavo, kai tik nemiegodavo, oi, tada ir rankos sviro, ir ašarų buvo. Bet yra vyras, mama, vyresnėlė dukra, draugai. Pasikalbi ,pasitari - ir lengviau Saugok brangų vaikelį, paaugs, matysi kiek džiaugsmelio turėsi. Mano gimė 5 sav anksčiau, tai ir ligoninėj teko ilgėliau pagulėti, tai galvojau, kokia aš mama, kaip čia man taip... Bet daug tokių mamų, kurioms gimsta anksčiau, ne jų čia kaltė. Tie rėkimai kaip greit pasimiršo, jau nuo kokių 5 mėn - visai kt vaikas, stebi aplinką, šypsosi tau, dabar daug daug gurguliuoja - prancūzaite vadinam
Evi, didelės sėkmės tau
Nepalūžk, svarbu sveikas vaikelis
[quote=Evi,2008 05 07, 20:41]
Kaip gerai, kad suradau sia temele... Man atrodo, esu iklimpus i depresija iki ausu, nors vaikui tik 3 savaites. Viskas prasidejo gimdymu, kuris mano didziai nuostabai, buvo labai ilgas ir komplikuotas (mano sese ir mama gimde lengvai, ir as panasiai tikejaus, ir siaip galvojau juk as stipri), vaikeli trauke ir su vaakumu, ir su replem. Liko repliu zymes ant veiduko... Po gimdymo man kazkaip grubokai uzmete vaika ant pilvo kelioms minutems, as jau tada meiles ir euforijos
Šaunuolė, kad ieškai pagalbos Man buvo depresija apie mėnesį, nors darė man cezarį sėkmingai ir be kančių, ir paskui buvau namie su saviškiais, kurie padėjo mažiuku rūpintis. Bet tikrai pati savęs nesupratau: ir žliumbiau ir mintyse keikiau vaiką ir staugiau ant jo už amžinus verkimus....
Suprantu tave labai . Blogai, kad esi viena pati ir dar užsienyje. Aišku, kad vyras negali daug padėti tau. Bet nenusimink. Pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar tavo mažiukui tinka mišinukas, gal reikia keisti ir apmažės verkimų (maniškiui taip buvo). Be to, kadangi vaikas sunkiai gimė, manyčiau jam reikia raminančių priemonių taikyti (pvz. valerijono lašelių į vonia maudant ir t.t.), ar gydytojas nieko tau nepatarė dėl to? Jei ką, tai manau, supermamos tikrai pakonsultuos. Kitas dalykas, jei pati nemaitini, tai galėtum pagerti raminančių priemonių. Tik nežinau kaip ten pas jus su išrašymu tokių vaistų. Gal iš Lietuvos giminės gali tau jų atsiųsti?
Ir dar, varyk kad ir kokį prekybos centrą, reikia kad tarp žmonių pabūtum ir negalvotum vien apie problemas. Ar turi nors kokių patikimų aplinkinių žmonių, kad galėtų tave nors valandai išleisti prasibėgti nors apie kvartalą. Aš tai visaip bandžiau suktis, man net pramoga buvo nueiti vienai į parduotuvę, jau toks relaksas buvo, dabar net juokas ima.
O kad nemaitini pati, tai tai jokios bėdos, patikėk. Tūkstančiai nemaitina pačios dėl įvairių aplinkybių ir manęs mama nemaitino . Kad tik tokios problemos būtų. Svarbu kad abu jūs sveiki.
Tik būtinai pasikonsultuok su vaikų gydytoju del neramumų vaiko.
Sėkmės ir būtinai kalbėk su žmonėmis apie savo problemas (ir pageidautina garsiai), pamatysi kaip palengvės Pirmas numeris turi būti tavo vyras, kad ir kaip pavargęs. Tiesiog pasisodink jį ir pasakyk kad tuoj išprotėsi, jeigu niekas nepasikeis. Nu turi padėti spręsti problemas, nes juk abu jūs tėvai. Netikiu, kad nesureaguos.
Kaip gerai, kad suradau sia temele... Man atrodo, esu iklimpus i depresija iki ausu, nors vaikui tik 3 savaites. Viskas prasidejo gimdymu, kuris mano didziai nuostabai, buvo labai ilgas ir komplikuotas (mano sese ir mama gimde lengvai, ir as panasiai tikejaus, ir siaip galvojau juk as stipri), vaikeli trauke ir su vaakumu, ir su replem. Liko repliu zymes ant veiduko... Po gimdymo man kazkaip grubokai uzmete vaika ant pilvo kelioms minutems, as jau tada meiles ir euforijos
Šaunuolė, kad ieškai pagalbos
Man buvo depresija apie mėnesį, nors darė man cezarį sėkmingai ir be kančių, ir paskui buvau namie su saviškiais, kurie padėjo mažiuku rūpintis. Bet tikrai pati savęs nesupratau: ir žliumbiau ir mintyse keikiau vaiką ir staugiau ant jo už amžinus verkimus....Suprantu tave labai
. Blogai, kad esi viena pati ir dar užsienyje. Aišku, kad vyras negali daug padėti tau. Bet nenusimink. Pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar tavo mažiukui tinka mišinukas, gal reikia keisti ir apmažės verkimų (maniškiui taip buvo). Be to, kadangi vaikas sunkiai gimė, manyčiau jam reikia raminančių priemonių taikyti (pvz. valerijono lašelių į vonia maudant ir t.t.), ar gydytojas nieko tau nepatarė dėl to? Jei ką, tai manau, supermamos tikrai pakonsultuos. Kitas dalykas, jei pati nemaitini, tai galėtum pagerti raminančių priemonių. Tik nežinau kaip ten pas jus su išrašymu tokių vaistų. Gal iš Lietuvos giminės gali tau jų atsiųsti?Ir dar, varyk kad ir kokį prekybos centrą, reikia kad tarp žmonių pabūtum ir negalvotum vien apie problemas. Ar turi nors kokių patikimų aplinkinių žmonių, kad galėtų tave nors valandai išleisti prasibėgti nors apie kvartalą. Aš tai visaip bandžiau suktis, man net pramoga buvo nueiti vienai į parduotuvę, jau toks relaksas buvo, dabar net juokas ima.
O kad nemaitini pati, tai tai jokios bėdos, patikėk. Tūkstančiai nemaitina pačios dėl įvairių aplinkybių ir manęs mama nemaitino
. Kad tik tokios problemos būtų. Svarbu kad abu jūs sveiki. Tik būtinai pasikonsultuok su vaikų gydytoju del neramumų vaiko.
Sėkmės ir būtinai kalbėk su žmonėmis apie savo problemas (ir pageidautina garsiai), pamatysi kaip palengvės
Pirmas numeris turi būti tavo vyras, kad ir kaip pavargęs. Tiesiog pasisodink jį ir pasakyk kad tuoj išprotėsi, jeigu niekas nepasikeis. Nu turi padėti spręsti problemas, nes juk abu jūs tėvai. Netikiu, kad nesureaguos.
Evi, aš manau, kad Tu būtinai turi pasikalbėti su vyru ir paaiškinti jam, kaip jautiesi Jeigu neatrandi laiko ar tinkamos progos, gali parašyti laišką. Juk esi likusi viena su savo bėda svetimoj šaly, o jis yra artimiausias žmogus, kuris gali ir privalo padėti. Bet labai svarbu, kad tas pokalbis netaptų kaltinimų lavina, nes tada greičiausiai susibartumėte ir būtų dar blogiau. Parašyk arba papasakok jam panašiai, kaip čia mums parašei. Greičiausiai jis nė nenutuokia, kad savo kalbomis apie maitinimą Tave skaudina. Maniškis irgi kartą išsišoko. Mama mėgdavo pašiepti, kad aš nieko neišmanau apie vaikų auginimą, o jis dar jai vos ne kaip anekdotą papasakojo, kaip aš bandžiau vaiką aprengti per mažais šliaužtiniais Kai mama išėjo, tiesiai šviesiai pasakiau, kad pasielgė kiauliškai. Atsiprašė, suprato savo klaidą ir daugiau nieko panašaus nedaro. Daug dirbantys vyrai, kurie grįžta namo pavargę, kartais nelabai supranta, kaip sunku visą dieną šokinėti apie vaiką. Tokiu atveju labai "sveika" suteikti jiems progą likti bent kelioms valandoms su vaiku vieniems Žodžiu, pasikalbėk su juo, bandykite kartu ieškoti išeičių. O jeigu matysi, kad patys nesusitvarkote, nebijok nukeliauti ir pas psichologą. Sėkmės
Jeigu neatrandi laiko ar tinkamos progos, gali parašyti laišką. Juk esi likusi viena su savo bėda svetimoj šaly, o jis yra artimiausias žmogus, kuris gali ir privalo padėti. Bet labai svarbu, kad tas pokalbis netaptų kaltinimų lavina, nes tada greičiausiai susibartumėte ir būtų dar blogiau. Parašyk arba papasakok jam panašiai, kaip čia mums parašei. Greičiausiai jis nė nenutuokia, kad savo kalbomis apie maitinimą Tave skaudina. Maniškis irgi kartą išsišoko. Mama mėgdavo pašiepti, kad aš nieko neišmanau apie vaikų auginimą, o jis dar jai vos ne kaip anekdotą papasakojo, kaip aš bandžiau vaiką aprengti per mažais šliaužtiniais Kai mama išėjo, tiesiai šviesiai pasakiau, kad pasielgė kiauliškai. Atsiprašė, suprato savo klaidą ir daugiau nieko panašaus nedaro. Daug dirbantys vyrai, kurie grįžta namo pavargę, kartais nelabai supranta, kaip sunku visą dieną šokinėti apie vaiką. Tokiu atveju labai "sveika" suteikti jiems progą likti bent kelioms valandoms su vaiku vieniems Žodžiu, pasikalbėk su juo, bandykite kartu ieškoti išeičių. O jeigu matysi, kad patys nesusitvarkote, nebijok nukeliauti ir pas psichologą. Sėkmės
