Pogimdyvinė depresija?

paskaiciau tas eilutes ir pasisiause plaukai... kaip taip galima sneket. ir galit neversti cia visko pogimdyvinei depresijai pati ka tik iskepta mama esu. suprantu kokia buna ir gali but situacija.

bet nereiksiu as uzuojautos zodziu. ne to tau reikia. tau reikia spyrio i uzpakali uz tokias mintis.

sutinku tik del vieno, kad vyras taip neturetu sneketi del maitinimo, na ne visoms buna to pienuko, ir nieko cia nepadarysi, bet taip sneket jis neturi teises.
bet visa sita ka parasei dar islindo is tavo pasamones giliau, ne tik del to.
zmogaus psichologija nagrinejau siek tiek daugiau nei paprastai, todel tikrai manau kad turi psichologiniu problemu, ir didesne dalis ju kyla is tavo vidaus, bet ne del situ mazu konfliktu su vyru, ar del to kad vaikiukas verkia (beje ir del to reikia ieskot paaiskinimu. pasirodyti gydytojai. galbut del to, kad gime tokioj stresinej situacijoj, galbut del to, kad ir berniukas ir pirmas menesiukas berniukams buna sunkesnis nei mergaitems, su pilvuku problemos, bet tas tikrai isaugama).

visu pirma suimk save i rankas. turi puiku maziuka suneli, kuris turi tik tave siam pasaulyje ir i tave jis kreipiasi savo verksmu. o tavo tokios neigiamos mintys ji tik dar labiau veikia.
tu jam esi reikalinga lygiai taip pat kaip ir jis tau. zinau kad buna moteru, kurios motinisko instinkto neturi, del vaiku, kad ir savu nealpcioja tiesiog augina isleidzia i gyvenima ir tiek. galbut ir tu viena is ju? tada situacija keblesne, nes tokios meiles, kokia paprastai jaucia mama savo vaikui tu ir nejausi, bet tai yra tavo norma ir tai yra normalu ir niekas taves del to nekaltins. bet turi suprasti, kad dabar tu esi atsakinga uz sita maza butybe ir turi buti stipri ir pasistengti bent jau ismesti neigiamas mintis is galvos.

o sakydama "turi psichologiniu problemu" turejau omeny tai, kad dabar tavo gyvenimas totaliai pasikeite. esi svetimoj aplinkoj, nera artimuju, nera draugu, negali visko mest ir iseit i kina, kavine ar teatra.
sakai vaikuti planavot ir lauket. nesigincysiu, jus geriau zinot. bet tas planavimas manau buvo pavirsutiniskas, nes galbut metai spaude, kaip supratau is senesniu zinuciu, tai buvo ne pirmas nestumas, galbut jutai aplinkiniu spaudima, kada gi tavo eile? o kadangi to motinisko instinkto nebuvo dar pries pastojant nenumanei kokia kebli situacija gali but pagimdzius. vaiko norejai bet tarsi neisivaizdavai koks bus gyvenimas tam vaikuciui pasibeldus i pasauli.
tau reikia pasikalbeti visu pirma su savo vyru,paskiau paciai su savim, o tada atrasti laiko ir galimybe bent karta per savaite iseiti kazkur uz namo sienu, prasiblaskyti, susivokti, kad gyvenimas ir toliau eina, tik skirtumas tas, kad dabar eini tu su vaikuciu ne tik viena kopdama karjeros laiptais.

kaip bebutu sekmes.
izeist savo pasisakymu nenorejau ,tiesiog nesuvokiu kaip naujagimio mamyte gali pasakyti tokius zodzius, ka tu parasei. net ir esant nestabilios busenos. sorry bet nesuvokiu.

bet nereiksiu as uzuojautos zodziu. ne to tau reikia. tau reikia spyrio i uzpakali uz tokias mintis.


Patikėkit, spyris nepadės čia. Jūs esate laiminga, nepatyrusi depresijos. Tai iš tikrųjų rimtas dalykas. Mano mama lygiai taip man sakė, kaip ir jūs. Bet savijauta yra apgailėtina tikrai tikrai, čia pagrinde ne nuovargis sukelia tokį reikalą, o sutrikę organizmo hormonai, o nuovargis tik pagilina blogą savijautą.
Aš tikrai buvau tarp artimųjų ir t.t, bet kas man darėsi, tai sunku aprašyti. Bet su vaistukais ačiū dievui viskas praėjo. Ir po to, nors vaikas mano labai neramus buvo dėl pilvuko iki 1,5 metų (dar tada nežinojau, kad mažiukas paveldėjo laktozės netoleravimą iš tėtuko), neišsimiegodavau ir dirbti dar reikėjo, bet ta šlykšti savijauta jau nebesikartojo.

Pasmerkti galima labai greitai.Gerai ,kad guodziasi,pasipasakoja ir bando issiaiskinti kas jai darosi.Vaikiukas cia tikrai niekuom nekaltas ,mamytei reikia neisskysti ir susiimt i rankas,nes kitaip nebus.Reikia daug kantrybes kol paauks maziukas,juk jis dar labai mazas ir jam skauda pilvuka.Geriau stenkis kaip jam padeti, ,kad tik neverktu.Jokiu budu nekratyk vaiko, gali pakenkti jo sveikatai,geriau jau nueik i sona ir pykti isliek kitur.Dazniau vaikeli vadink vardu ir sakyk ,kad myli ji labai,labai....Juk prisimink kai jis buvo tavo pilvelyje,kokia meile jam jutai ,kaip ji glostet abu ir lauket susitikimo.Prisimink tai,dabar jis cia ,tai nenuvilk jo.Kudykeliui labai persiduoda mamos emocijos ir nuotaikos,jei tvardiesies ir nusiraminsi tai ir vaikas bus ramesnis.O pagalbos turi kreiptis i vyra ir isakyti jam viska kaip jautiesi,o jei nesupranta spirk gerai sikna ar su petelne gal tada supras,kad tau reikia padeti.

Negalvok taip apie Dievą - iš jo tik geri dalykai, todėl jei tai bausmė - tai tik į gera, o jei Dievas čia ne prie ko, vadinasi velnias čia tave gundo taip apie Dievą galvoti

Man atrodo iš visų čia išvardintų patarimų geriausi yra: 1. pasikalbėti su savimi ir pabandyti kuo mažiau panikuoti, 2. pakalbėti su vyru, 3. pakalbėti su supermamom - juk yra skyrelis mamyčių iš UK, susirask bendraminčių, neužsidaryk, kovok 4. Jei niekas nepadės - susirask psichologą (rimtai).

Ka vaikas verkia ir matai, kad jau nebėra nė lašo kantrybės tark sau, kad vis tiek niekas kitas nepadės kaip tik dar daugiau kantrybės ir pasieškok dar daugiau kantrybės savyje - pamatysi, surasi . Vyk kuo toliau tas juodas mintis, kurias aprašei, gali net garsiai pasakyti joms, kad daugiau prie tavęs nesiartintų. Pamatysi, kaip gali daug daugiau, negu pati apie save galvoji, tik bandyk, nenuleisk rankų

Nepanikuok

Aciu uz palaikyma, mergytes...
Siuo momentu man geriau, nes maziukas miega, bet bijau, kad ir vel prarasiu kantrybe kai jis atsibus ir prades verkti...
Pirma, ka padariau, tai paprasiau, kad vyras neskaitant jo darbu atsikeltu nakti prie maziuko, nes vakar pralaikiau ji ant ranku rekianti nuo pietu iki vidurnakcio... Esu dekinga vyrui, kad suprato ir padejo.
Antra, pasiskolinau is drauges knygu apie baby yoga. Dar neskaiciau ju, bet gal pades nuraminti maziuka ir mane.
Trecia, bandau semtis kantrybes, bet kaip ta padaryti? Nuo mazu dienu buvau karstakose, na tiksliau isorej galiu islikti santuri, o viduj tiesiog verdu. Bandau ziuret i vaika kaip i maza vargsiuka, kuriam skauda pilvuka, ir jis nieko negali padaryti. Vaiko tikrai labai norejau, ir nors Wedi bande nagrineti, kad gal amzius spaude ar pan, vaikas buvo planuotas, nes labai myliu zmogu, su kuriuo esu. Tiesa, mazais kudikiais as niekada pernelyg nesizavejau, man visuomet baisu budavo svetimus vaikus paimti ant ranku. Vat nuo kokiu 3 metu, kai pradeda skleistis charakteris, tokius vaikus man tik paduok... Tai dar karta, man reikia kantrybes isgyventi ta kudikio perioda.. atrasti mazu dziaugsmeliu.... Visa tai suprantu, bet kai atsedi daugybe valandu su rekianciu vaiku, tai rankos pacios ima drebeti.... Bijau kad nebuciau jo per daug papurcius, ar suspaudus... bijau kad vaikas manes JAU bijo... nors vargsiukas vis tiek glaudziasi.... tokiais momentais tik verkti paciai norisi... bet jam juk tik 3 savaites, gal dar niekas nesugadinta ir nevelu pradeti MYLETI BESALYGISKAI....

p.s. i psichologa kreiptis dar nenoriu, kol pati protauju, kol nesu apatiska, kol ieskau sprendimu ir neturiu noro izoliuotis nuo zmoniu.
p.p.s. pradejau gerti melisu arbata, manau ir vaikeli reikes kazkaip paraminti. Gal tikrai jam gimdymo trauma, taip sunkiai i si pasauli ejo... Uzsakysiu valerijonu is Lietuvos.

Oho, Evi, kaip tau sunku
Net nežinau ką patarti, ar kaip paguosti- man irgi būtų be proto sunku, jei vyras pastoviai darbe būtų, artimųjų nėra- sėdėčiau viena tik su vaiku...
Laikykis, tavo Domukas labai labai gražus vaikiukas- mylėk jį, o vaikas augs, rėkimų mažės, netrukus pradės šypsotis, guguoti- bus daug lengviau

evi, kur kas geriau skaityti tokia tavo zinute. matau skirtuma.
saunuole dabar pergyvensi ta perioda,kantrybes

girdejau kad buna pogimdyviniu depresiju, bet kad tkiu ziauriu kaip cia kad rasot tai negirdejau

man tai nebuvo depresijos,tik miego l.truko.

Pamenu, kad po gimdymo labai bijojau buti viena namie... Kai pagimdzius po 2 paru mus isleido namo, nors labai ten verziausi, bijojau, kad nemokesiu elgtis su vaiku ir nesugebesiu juo pasirupinti, kad namuose nebus seseliu, jei man reikes. Paskui bijojau, kai vyras po trumpu atostogu turejo grizti i darba, kai anyta, atvaziavusi man padeti, turejo parvaziuoti namo. O baimes vis tos pacios - kad nesugebesiu pasirupinti vaiku. Ir siaip buvau labai irzli, su vyru pykomes del smulkmenu, is muses padarydavau drambli. Net teko kreiptis i medikus, nustate vidutinio stiprumo depresija, paskyre vaistu. Taciau laikui begant ir mazyliui augant isgaravo visos baimes, nebeliko laiko depresuoti, net vaistus nustojau gerti. Kazkur po pusmecio viskas kitom spalvom nusvito ir dabar visos tos "baisios" problemos tik juokingos atrodo.

Mano nuotaikos geros Nieks man nesako - baik narvuotis ar kažkas pnš. Gimdžiau antrą kartą, todėl aš esu nelaiminga, o ŽIAURIAI LAIMINGA Ir tikrai neturiu problemų dėl nuotaikų kaitos ))

Man ligonineja kazkaip nuotaikos nebuvo,seseles nemalonios,o kai namo girzau viskas ok,jokios bloguos nuotaikos nieko,dziaugemes vienas kitu,sunumi