Pogimdyvinė depresija?

tai vat del vaiko neramumo ir atsiranda ta depresija,nu mano nuomone cia tokia,jei vaikas neramus ir verkia istisai tu negali pasidaryti nieko,net pavalgyt vos speji ir nepamiegi,o ka jau kalbet apie save pasilepint,tai tada ir uzeina depresija,nu ir aisku jei vyrelis nei kiek neprisideda prie vaiko auginimo,nieko nepadeda tai asaros neisvengiamos.aciu dievui mano vaikas ramus ir as galiu pasidaryt viska ka noriu ir geras vyras salia,pastovei rupinas ir klausia ar tau viskas gerai gal ka padet ar padaryt tai tada ir depresijos nei kvapo.tai linkiu jums visoms to

Jeigu vyras iseina i darba 8-a ryto ir grizta vidurnakti, jeigu mama ir kiti artimieji toli uz tukstanciu kilometru, jeigu esu viena nuo ryto iki vakaro, jeigu vaikas neramus, tai yra sunkiau nei gali isivaizduoti...
Tiesa vaikutis mano jau ramesnis pilvelio diegliai jau zymiai reciau pasirodo. Be to, as desperatiskai bandau susirasti drauge kaimynystej su panasaus amziaus vaikuciu, kad butu su kuo pabendrauti... tiesa, kol kas be rezultatu...

oi kaip as tave suprantu be galo sunku buti svetimoj saly kur neturi nieko artimo Man kai gime pirmas vaikelis atrodo visi buvo salia - ir vyras ir mama, bet jis buvo toks neramus, kad negaledavau nei i tualeta nueiti, nei kavos pagerit, zodziu maniau kad isprotesiu Mano patarimas - stenkis suimti save i rankas, tikek kad susirasi kokia drauge su vaikuciu, nes depresija susirgti lengva, o va issigydyti tikrai ne taip paprasta Tu esi reikalinga savo maziukui, galvok apie tai ir tegul tau tos mintys suteikia stiprybes Viskas praeina, uzaugs tavo lelius ne nepamatysi, megaukis sia akimirka, kai gali glostyti ir buciuoti mazucius delniukus, kojytes, tai neikainojamos akimirkos, brangink jas. Patikek as kartais taip gailiuosi kad ne visa siluma sugebejau atiduoti savo dickiui...

Labai panasi situacija ir pas mane, kai buvau 8 men nestume mire mano mama , kai gime vaikas vyras stengesi ko daugiau uzdirbti tai tikraja to zodzio prasme ardavo dviejose darbuose Tai buvau su vaiku istisas dienas viena nuo 6 ryto iki 11 vakaro ir nakti irgi nes vyras ateidavo ir nepavalges uzmigdavo
O vaikas buvo super neramus puse metu miegodavo po valanda ir atsibusdavo ir tai miegodavo tik ant ranku as taipogi negalejau iseiti i tualeta i dusa o pavalgyti tai net minties tokios nebudavo,po 6 men situacija biskki pagerejo vaikas nors nakti ismegodavo po3 val salia manes. Su vyru santikai susigadino pikdavomes telefonu jau norejau skirtis vienu zodziu stogas vaziavo ziauriai verkdavau kasdien valandomis tiesiog.Pries nestuma sveriau58kg(neturejau antsvorio) po metu atsistojus poliklinikoj ant svarstikliu pamaciau 46kg.
Tai kai vaikui buvo metukai vyras atsisake 2darbo nes suprato kad tokiu tempu mane tikrai greit isvez i ligonine ,ir vaikas ramesnis pasidare ir diena miegodavo kelias valandas ir visa nakti ismegodavo,ir dabar vaikui 1ir5 o as sveriu60kg
Tai manau kai zmogus vienas(be vyro, mamos) tikrai galima susirgtio depresija

sunku tom moterim, kartais atrodo, kad niekas musu nesupranta... Ir man sunku, vos speju suktis, maziuke miega vos po kelias min ir tai jai supi. Kartais gaila saves pasidaro, kad vyras neivertina tavo pastangu, del valgio padaryto ar del tvarkingu namu. Po sio gimdymo pasidariau super jautri, paverkt galiu ir del nieko... Bet jau praeina po truputi, tik man sunkiausia ne del vaiku, su jais susitvarkau, bet niekaip nesusikalbu su vyru.. Konfliktas kyla bemat, tik ka nors pasakau pries, ir lyg nedurnas jis pas mane, atrodo supranta, kad sunku su lelyte, bet pykstames ir pykstames.. Tikiuosi,kad situacija pageres kadanors

Atrodo siuo atzvilgiu as uztaisiau vyrui pogimdyvine depresija...Kai isejau darban, tai vyrui pasireiske sita diagnoze...Nieko nieko, planuojam antra, tai dabar jau zinos ka reiskia namuose sedeti ir nieko nespeti...Su antru as liksiu prieziuros atostogu, tai tikiuos kad jokiu depresiju nebus, mat atrodo MB puikiai suprato ka reiskia buti "mama" .

kai mano mažius buvo toks neramus, kad miegodavo tik ant ranku ir tik po koki pusvalandi, kai negalejau nei i tualetą nueiti, nekalbant apie kitus dalykus, maniau kad visam pasaulį tik man vienai taip sunku, po šio laikotarpio aš netgi suprantu mamas kurios savo vaikučiams ką nors padaro, nes protas tikrai "pasimaišo" gaila, kad tada šios temos neradau. tokio gyvenimo tikrai neimanoma įsivaizduoti. as kazkaip pratylejau ta laikotarpį, nes jei tik pradedavau bandyti kalbeti iškarto pradedavau verkti, šaukti ir asidarydavo dar sunkiau, nes vistiek to neimanoma pajusti. dabar mano mažiui 10,5 men. ir dabar jis vien tik didžiulis džiaugsmas žinau, kad paguosti neįmanoma, ir pasakymas laikykites nepades, bet ką mes daugiau galim
tiesa man dar klažkaip labai padejo nakkvišu aliejaus kapsules, pati ramesne tapau

Na pas mane nebuvo labai stipri ta deprisija. Aišku, buvo padidėjęs jautrumas, galėjau apsiverkt lygioj vietoj. Pirmą mėnesį tai prašiau, kad niekas neitų lankyti, tiesiog nenorėjau svetimų žmonių matyti. Ir dar toks idomus dalykas, ta mano depresija buvo atsisukusi į vieną žmogų - vyro dukrą. Puse metų tiesiog negalėjau su ja bendrauti. Ji atvažiuodavo, tai aš stengdavaus išeit į kitą kambarį, kad tiesiog kuo mažiau ją matyčiau ir praktiškai beveik nebendravau su ja. Ir protu suvokiau, kad negerai darau, bet tiesiog negalėjau kitaip elgtis. Prireikė nemežai pastangų, kad viskas stotų į senas vėžes. Tačiau dabar vėl normaliai bendraujam. taigi tą pusmetį nurašau pogimdyvinei depresijai

jaučiu, kad ir mane ima kankinti depresija ar kažkoks liūdesys ir sielvartas. prieš keletą metų jau tai teko išgyvent, tik priežastys buvo kitos - nevaisingumas. Matydavau kaip vyras žaidžia su svetimais vaikais, parsiveda draugės berniuką namo, o aš jam vis negalėjau padovanoti kūdikio. Prasidėjo gydymo kelias. Nemažai praliejau ašarų kol pastojau, bet pirmas nėštumas buvo nesėkmingas. Pro ašaras nemačiau kelio, mėnesį negalėjau pagalvot apie darbą, viskas slydo iš rankų, bet šiaip ne taip atsigavau ir vėl pradėjau planuot kūdikį, nes maniau, kad vyras to labai nori. pamenu kai jam pranešė, jog laukiasi jo pusseserė, tada jis manęs paklausė, kada mes apie tai galėsim pranešti. man kaupėsi ašaros, nes neturėjau ką jam pasakyti. tačiau po mėn sužinojau, kad laukiuosi. Buvau laimingiausia pasaulyje. Ir štai praėjo devyni mėnesiai, jau 3sav kai supuoju mergytę, tačiau kasdien tenka ir ašarų pakalnę išlieti. O viskas prasidėjo nuo to, kad jau pirmom dienom, kai pasakiau vyrui, jog man sunku rūpintis mažyle, naktim nemiegu, nespėju pavalgyti ir pan, o jis man atrėžė, jog pati norėjau kūdikio tai dabar ir turiu. Po tokių žodžių tiesiog netekau amo. Pasakiau, jog ir jis norėjo, o tada MB atrėžė, jog jam ir taip buvo gerai. Tipo norėjo, bet galėjo ir palaukt, tipo niekur neskubėjo. Negalėjau patikėt, jog tiek stengiausi pastot dėl jo, o jis visai dėl to nesijaudino. Dabar jis kasdien man primena, jog to vaiko norėjau pati ir kad turiu juo rūpintis, bet aš taip nebegaliu. Kaskart po tokių žodžių pasipila ašaros, o paskutinias 2dienas jos liejasi ir be priežasties..nebežinau kaip su tuo gyvent. myliu savo dukrytę ir tik dėl jos stengiuos įveikt tą depresiją tik nžn kaip..nes niekam neturiu laiko..

vargsiuke laikykis, viskas po kiek laiko susitvarkys....mano vyras tai pirma men vaiko bveik neimdavo i rankas tai mane tas siutindavo, bet supratau as ji, nes jis bijojo, kad nemokes su juo elgtis ar laikyt....buvo ir mane ta depresija pogimdyvine uzklupusi, kai bet kada ir be jokios svarios priezasties pradedavau verkti ir niekaip negaledavau paaiskinti ko verkiu, bet aciu dievui po poros sav viskas praejo

jergau, na ir vyras , kaip taip galima pasakyti, juk vaikas - jūsų abiejų....
neįsivaizduoju nė kaip tave paguost, jaučiu, po tokių žodžių susikraučiau šmutkes ir išvaiuočiau pas mamą atostogų ar neatostogų....

jau per nestuma man kas daresi,tai paaiskinti nemoku,nei dienos be asaru.o po gimdymo taip viskas pasikeite-radikaliai.sypsena,dziaugsmas... galvojau,kad depresija uzpuls,jau vyras isssigandes lauke,o viskas atvirksciai pasirodo