Juokingiausias gerbėjas

Na negi neturėjot juokingų gerbėjų? Kurie sekiojo iš paskos, o jums buvo dėl to gėda? Į kokias kvailas situacijas teko įsipainioti? Kaip atsifutbolinot nuo jų?

Tema jumoristinė Bet gyvenimas būtent toks

buvo, kai eini, o per visą gatvę klykia tavo vardą, vejasi, sėdasi kartu į tą patį autobusą (nors nei einam kartu, nei šnekamės), nors jam visai nepakeliui...

Ir manau, daug kam buvo paauglystės laikais tokie "gerbėjai", kur skambindavo namo telefonu (na, kai praktiškai tik laidiniai telefai buvo) ir tylėdavo, kvėpuodavo į ragelį ir viskas .

kai sekiojo paskui tai buvo viskas normaliai. kam nebūna
ir už kasų tampė, ir sijoną kilojo... čia kiek pamenu pradinėse taip buvo populiaru dėmesį rodyt...

man tai buvo juokinga mokyklinė viena istorija... bet paskui pasidare nebelabai.
kiek žinau mano nuotraukom kambarį savo išklijavo, telefoninius mūsų durnus pokalbius įsirašydavo, aplink namą vaikščiodavo, į langus žiūrėdavo...
klasiokų, kurie jo draugeliai, klausdavo, ką kalbėdavau, kaip atrodydavau ir su kuo šnekėdavau...
nu vienu metu tikrai paranoja buvau patapus

Tema kazkokia Tipo - pasijuokim is nelaimingai isimylejusio

Oje, kaip tragiškai Jeigu ne ružava - tai jau būtinai juoda Juoktis šiaip jau sveika, sako, vitaminai gaminasi. Ir nebūtina juoktis iš to kito, galima ir iš savęs.

Žinoma, kad tai daugiausiai būtų mokyklinės istorijos. Smurkos turkas dar galėtų pretenduoti, bet tą istoriją jau žinome Man tokį šaunų "gerbėją" mokyklos laikais buvo įtaisiusi draugė, o aš nežinojau, kad čia ji prikišo nagučius. Vienas pažįstamas pakliuvo į armiją ir į tūsą atsivedė keletą tarnybos draugų. Vienas toks ypač baisus, storas, antakiai ir kareiviškai skusti plaukai - kiaulės šerių spalvos (nu čia aš maža buvau, dabar jau gal ir jame grožio įžvelgčiau). Ir dar - kalbėdamas rausdavo. Toks ružavas paršiukas. Tame tūse su juo beveik nebendravau, o po to kitą dieną pasipylė skambučiai... Įkyrūs, kasdien, kvietimai susitikt... Dabar pagalvoju, kaip jis kazarmose tiek laiko rasdavo skambinėjimams. Skundžiuosi draugei, o ji man tvirtina, kad anas ten kažkaip prisipažino, jog mane įsimylėjo... Vargais negalais atsikračiau, telefonu atsiliepdavo tėvai, jei skambindavo jis - manęs "nebūdavo namie"... Ir tik praėjus nemažai laiko sužinojau, kad tam nelaimėliui taip pat buvo prišnekėta, jog jis krito man į akį Tai va, tokia melodrama

Mano meilės istorija pati gražiausia, pati mieliausia ir pati juokingiausia. Įsimylėjo mane vaikinukas darželio laikais, paskutiniai metai buvo, kitais metais mokykla. savo meilė ir draugystę jis man demonstruodavo tokiais būdais: Suvalgydavo neskanią pietų sriubą, nosį man iškrapštydavo, laikydavo duris, kol aš pas nykštukus tupėdavau, popieriaus paduodavo po didelio reikalo, žaislus mano širdutėm apipaišydavo ir kas rytą į nosį pabučiuodavo. Geriausias bučinys būdavo per slogas, toks lipnus, tąsus butukas gaudavosi. Bet paskui mokyklos metai-jis į vieną mokyklą, aš į kitą miestą. Susitikom 20, juokėmės visą dieną iš savo romano.

Mano "meiles" istorija buvo irgi darzelio laikais Turejau viena toki gerbeja, kuriam padedavau uzsiristi batus. Cia manes mano mama paprase, kad kiti vaikai is jo nesijuoktu, o ir man sunku nebuvo. Ir tik neseniai man mama prasitare, kad tas pats berniukas pries daug daug metu paskambino savo tetai, kuri ruosesi teketi, ir pasake, kad sukneles neismestu, nes jis nori mane vesti Nu aisku, kam dar viena suknele pirkti, jeigu ta pacia panaudoti galima

Kai išvažiavau studijuoti, vaikinų dėmesio tikrai netrūko. Vieni jį aiškiai parodydavo, o va vienas toks įdomus pasitaikė. Pirmas kursas, mano 19- tas gimtadienis, husaras atnešė puokšte, na tokią didelę nuostabią (visas barakas kuriame tuo metu gyvenau ateidavo į mano kambarį puokšte pasigerėt) O gėlėse atvirutė su tekstu:

"Maže, sveikinu tave su gimtadieniu. Tavo slaptas gerbėjas"

Ir įsivaizduokit jau prėjo beveik 7 metai, o tas slaptas gerbėjas taip ir liko slaptas Po šiai dienai nežinau iš ko tą puokšte gavau O ji tiūkrai nemažai tam slaptam gerbėjui kainavo.

Sakysit kad ne man ji buvo? Bet ant atvirutės voko buvo mano vardas ir pavardė, bei mano adresas

Tik čia tiktų pavadinimas ne juokingas gerbėjas, o greičiau kvailas gerbėjas

nea, jis tiesiog labai slaptas

Turejau ir as gerbeja..... iki siol juokas ima........ tiktai jis ne darzelinis buvo, o jau studentaujant "kabino"...... taigi vakaruska studentiska, jis man i aki kirto, gan isvaizdus, aukstas, o kai mane iskviete sokti ir po pirmojo sokio pasiule dar su juo patrepseti tai net sirdis suspurdejo is laimes, po to palydejo iki autobusu stoteles ir pasimatyma paskyre....... na pradzia grazi... susitikdavome kiekviena vakara visa savaite, vyrukas letokas, bet nieko visai, i kavines nekviesdavo (na studentas gal pinigeliu nebuvo)...... vaiksciodavome po centra, po parkelius ir t.t. ..... viena karta taip bevaikstant lietus uzklupo, na tiksliau liutis.... .... begome i artimiausia kavine, as slapia iki siulo galo.... sakau gal kavos noreciau o jis "as tai arbata gersiu, pigiau, nes dar uz tave moketi reiks gi" ..... net zioptelejau..... pasisiuliau pati susimoketi ir i kita pasimatyma nusprendziau nebeiti..... atvaziavo i namus siaip sau... kazkaip liezuvis nebeapsivercia pasakyti kad tu jau pas mane nebeik ..... tai jis atejo sako jeigu kavos isvirtum tai saldainiais pavaisinciau (matai pas mane kava gerti jam ne per brangu pasirode, vis tik ne arbatos prase)..... isviriau kavos (na liezuvis neapsiverte kazka negrazaus pasakyti ar kavos nevirti)... jis istrauke maiseli saldainiu "kregzdute".... paimiau viena. sako imk du..... paimiau du..... likusius jis i savo maiseli isidejo.... issinese namo.... taigi vaiksciojo jis pas mane dar metus laiko kas antra savaite, tai stengdavausi neileisti, visko prigalvodavau, budavau be nuotaikos.... na nesupratingas vyrukas... viena karta darba gavo, atleke su vyno buteliu, as taures pastaciau... ipyle..... paskui buteli uzkimso ir atgal i maisiuka isidejo, nes dar ten jam kazka pavaisinti reiks ...... kas keisciausiai jis mano mamai patiko ir ji visais budais stengesi ji pakviesti....pvz as parduotuvei, pareinu o ji ileidusi manaji "kavalieriu" i mano kambari kad palauktu uch..... tada jis man atrode dievo bausme, dabar tik juokas ima

Na Saga ir ant taupaus vyruko pataikei

nu cia jau netaupus cia skrudzas jau..... papasakojau tik keleta perliuku, o buvo ju daug.... pradzioje galvojau nesupratingas vaikinas... bet paskui kazkaip pasirode kad gal jis tokio auklejimo.... ai net nezinau... pvz viena karta guodesi, kad sesers vyras jam nesumokejo uz magnetolos sutvarkyma, net nepaklause kiek moketi, o jam pasakius kad jis uz aciu nedirba tai sesers vyras nusijuoke, tipo juoka isgirdes sako buciau nors 20 litu uzsidirbes, o dabar visa valanda uz aciu krapsciausi (jis nagingas budavo) ir pasiryzo daugiau seseriai nei jos seimai nieko niekada neremontuoti...... arba atejo viena karta lygtai normaliai apsirenges, tokie alyviniai baltiniai, ziuriu rankogaliai su raudonu siulu krastas stulpeliu atsiutas (ranka)... sako pagalvojau kad grazus baltiniai, gaila mesti, siulai gaila namie tik raudoni tebuvo, negi pirksiu del baltiniu kitus, tai biski keistai atrodo, bet gal net idomiau, o atrodo tragiskai, alyviniai baltiniai kuriu atspure rankogaliai atsiuti ranka ryskiai raudonu siulu...... ai.... visko neispasakosi.... galvociau nepritekliuose auges, bet ne, tevai gan pasiturintys, turejo nuosava nama, neblogus darbus.....