Mano visos juokingos meilės prasidėjo kokioj 4 klasėj (žinoma tada jos buvojuokingos tik aplinkiniams, man pačiai budavo žiauriai gėda, kad berniukai mane kibina)

Ot durnė buvau, kad man dabar kas tuos laikus gražintų
Tai va, mokėmės 4 klasėj. Tada dar madoj buvo sodinti prie suolo porom. Pasodino mane su tokiu "bernu" vienu, kuris mane vis už rankos norėdavo palaikyt

, mūsų tėvai draugavo, tad dažnai tekdavo susitikt ne mokykloj.
Tuomet aš užsirašiau į pramoginius šokius, vos spėjau savaitę palankyt, atlėkia tas "bernas" su mama irgi užsirašinėt į šokius. ir paprašė vadovės kad pastatytų mus į vieną porą, velnias. Dėja jam nenuskilo, aš buvau labai aukšta su juo palyginus, tada poros iš mūsų nesigavo. Jis, nabagas, prastovėjo visą pirmą pamoką kampe verkdamas, kad neišdegė jo planas manęs už rankos palaikyt

... Iki kokios 7 klasės man primindavo, kad aš su juo šokt nenorėjau.
Natras įdomus veikėjas atsirado jau vyresnėse klasėse (gal kokia 10-11). Žinot kaip būna klasės baliai. Susirenka visi, tipo diskoteką darp (vienos klasės) prisiliuobia kaip reikalas ir tada prasideda šokiai pokiai. Per tokiu šokius vieną gržią dieną nuo to gerbėjo aplink stalus begiojau po visą mokyklą, kad tik su juo šokt nereikėtų, o jis visas girtas lekia iš paskos jam dzin visi kampai ir laiptai, aš tądien namo gryžau su 11 melynių ant kojų (tokių riebių labai)

, iš fizinio pamokų po to bėgiojau, kad nereikėtų persirenginėti bendram kambarį su mergom, kurios žvengė iš mano to lakstymo

. Tas pats vaikinas, šiek tiek apsiraminęs, po kokių metų, vidurį žiemos, naktį (maždaug prie -15*) dėl manęs išsirengė miestp centre iki batų ir apatinio trikotažo

ir begiojo gal kokių 15 min aplink, dėl to kad aš kitam vyrukui į paranke įsikabinau. Jis šaukė kad geriau sušals, nei matys kaip aš su kitu vaikštau

, o aš naglu veidu ėjau ir man tipo nerūpėjo.

Žodžiu šlykšti aš merga buvau. Nors ir dabar neką geresnė turbūt