Paauglystės metais turėjau nelaime susipažinti su tokiu egzempliorium neeiliniu

Na gal ir nelabai jis baisus buvo,bet tikrai nemano skonio,o jau aš matyt tikrai jam į akį kritau,nes ramybės man nedavė

Tai va tik susitikdavom ,o jis jau prie manes sukasi,kažka pasakoja,tai pieniu priskina,tai eilėraščius ant viso parko rėkauja.Na tiesiogei pasakyti,kad nyktu nuo vaizo negaliu,aš gi kukli mergaitė buvau

Tas jo demesys man truko gal mėnesi,bet "mūsų santykiu"kulminacija buvo per koncerta.Vel susitikom ,jis jau visas lengvai pavėpias ,atsisėdo šalė apsikabinti bano,pabučiuoti,aš nesileidžiu,o tada ir prasidėjo,kad pradės jis ant manes rėkti tipo ko jis man toks visas faimas neitinka.Net savo ilgus susivėlusius plaukus išsileido rėkdamas,kad apnuogina prieš mane savo siela.Vejas nerealus,tai kai jis šale stovėjo jo plaukai man ant veido užkrito(jezau,kaip šlykštu kai svetimi plaukai ant mano veido)Na aš nuo jo begti ,jis išpaskos,gerai ,kad i mine ibegau ,tas manes jau nebesurado.
Paskui dar turėjo naglumo man paskambinti ir paklausti ar aš nenoriu jo atsiprašyti


Va tokia liudnoka ir baisoka mano istorja
