Turėjau ir aš tokį, atsiprašant, Pilypą iš kanapių

Tik jis dar ir dviratį turėjo
Žodžiu, buvo taip. Einu kartą link Žaliojo tilto, žiūriu gi, vaikinas važiuoja dviračiu į priešingą pusę, žiūri į mane ir šypsosi. Nu ką aš, į kažkokius dviratininkus, o dar vidury rudens, nežiūriu juk

O jis, apsuko ratą ir prie manęs privažiavo, pradėjo kalbint ir panašiai

Kadangi aš didelio susidomėjimo neparodžiau, nuvažiavo. Gal už kelių mėnesių prie to paties Žaliojo vėl jis mane pasigauna su tuo pačiu dviračiu

Šį kartą siūlė kitą dieną susitikt

Sakau, ką gi veiksim susitikę? Jis - dviračiu važinėsimės

Pasakė savo vardą, emeilą

, sako, parašyk man, susitarsim

Aha, sakau, gal aš jau važiuoju

Trečią ir paskutinį kartą buvo geriausiai

Su saviškiu stovim stotelėj, žiūriu gi, didysis dviratininkas varo

Jėzau, galvoju, tu tik nematyk manęs, nematyk

Kurgi tau, pavažiavo tolėliau ir apsuko dviratį

Aš tik už saviškio užlindau, apsikabinau ir sakau: jeigu tas su dviem ratais privažiuos, aš jo nepažįstu, žinok

Ech, deja, neprivažiavo, matyt grėsmingos maniškio išvaizdos išsigando