kodel tarkim as tureciau prie kazko taikytis? ir taip atsiprasant visa gyvenima kol ji gyva bus? ( cia aisku ziauru apie mirti, bet tai pavyzdys) As esu asmenybe, ji yra asmenybe ir gyvename savo gyvenimus. Neleisiu kazkam reguliuoti, itakoti mano gyvenimo vien del to kad ji yra vyro mama. Jei ji nesupranta, kad nesikisdama, gautu visakeriopa pagarba, galbut ir meile jai, tai jau jos bedos. Sakykit kodel tarkim sako, va marti tai neturi teises kistis i tevu/uosviu gyvenima, o kokia teise turi jie? taip jie uzaugino, bet zmogus yra individuali asmenybe, kuri suaugusi kuria savo asmenine laime..cia daugiau problemu kyla del to kad tevai nesugeba suprasti, kad vaikas uzaugintas, tu pasauliui davei dora zmogu ir aciu tau, bet paleisk ji ir leisk jam kurit savo laime....
Reziume noriu pasakyti, kad niekam niekada neleisiu griauti mano asmenines erdves, nes gyvenimas yra per trumpas, kad ji nugyventi ne taip kaip nori
QUOTE(mergina05 @ 2008 10 23, 18:25)
Bekase
su tavo postais... man isvis nesuvokiama yra kai sakoma, kad marti atejo i anytos seima
kosmaras kazkoks niekas niekur neatejo ir neisejo, tai anytos vaikas, sunus, sukure savo seima...atsirado nauja seima, kurioje anyta yra tik svecias, o ne seimos narys. As zodi seima vartoju siauraja ir placiaja prasmemis
siauraja prasme t.y. as, mano vyras ir musu vaikai ir viskas daugiau nei vienas asmuo ir netgi musu tevai i musu mazyte seima nepriimami...o seima placiaja prasme tai tevai, broliai, seserys, pusbroliai, dedes, tetos ir t.t.
apie pagarba...aciu jai uz sunu, vyra, kuri myliu ir kuris yra mano gyvenimas, mano uzuoveja, bet ir sakydama aciu as jai pagarbos nejauciu ir turbut niekada nepajausiu, nes per daug jinai sau leido pirmaisiais musu bendro gyvenimo metais...dabar as jau apsiraminau ir nebekreipiu i ja demesio, gyvenu taip, kad jos lyg ir nera visai t.y. ignoruoju visiskai...man taip geriau ir lengviau gyventi, jei vel ja prisileisiu, zinau,kad vel verksiu, man tikrai to nereikia...
apie pagarba...aciu jai uz sunu, vyra, kuri myliu ir kuris yra mano gyvenimas, mano uzuoveja, bet ir sakydama aciu as jai pagarbos nejauciu ir turbut niekada nepajausiu, nes per daug jinai sau leido pirmaisiais musu bendro gyvenimo metais...dabar as jau apsiraminau ir nebekreipiu i ja demesio, gyvenu taip, kad jos lyg ir nera visai t.y. ignoruoju visiskai...man taip geriau ir lengviau gyventi, jei vel ja prisileisiu, zinau,kad vel verksiu, man tikrai to nereikia...





