QUOTE(salve123 @ 2008 10 27, 15:10)
Nu va. Savaitgalį visai netikėtai mus aplankė vyro tėvai. Vyro tėtis pradėjo tėvišką (tokį ganėtinai reguliuojantį) pokalbį su sūnumi apie automobilius, remontus ir pan. Anyta gi, vaišindamasi mano pietumis, visiems girdint kritikuojamu tonu aiškino, kaip ir kuom aš iš tiesų turėčiau maitinti jos sūnų. Pareikalavo jog parodyčiau kokius vitaminus vartojame (aišku ir čia buvau sukritikuota) netrukus pradėjo traukti iš rankinuko laikraščių straipsnių ištraukas primygtinai reikalaudama perskaityti. Tie staripsniukai, tai elementari bulvarinė spauda, kurios jau n metų neskaitau. Bet pagarbiai padėkojau ir tikrai turiu perskaityti, nes po dienos jau skambins man teiraudamasi ar supratau straipsnio moralą. Papietavę vyrai išėjo į kiemą rūkyti, o anytai parūpo mano virtuvė. Ir ką sau manote? Ji aiškiai pareiškė, kad užuolaidos nedera prie interjero, daržoves laikau netinkamuose induose, o apie vazoninių gėlių auginimą aplamai nieko neišmanau. Na tai pasak tų čia verkiančių marčių, turėjau tokiems tėvams duris parodyti? Nė velnio. Mes kantriai klausėmės tėvų, jiems pritarėme ir net neketinome įrodinėti savo tiesų. Mums buvo gera vien dėl to, kad tėvams yra gerai, jie jautėsi reikalingi ir laimingi. Tėvams išėjus, su vyru nuoširdžiai pasidžiaugėme, kad pabendravome su tėvais ir esame dėkingi jiems už jų "bumbėjimą", nes mes pasijutome mažais vaikas, dėl kurių nuoširdžiai išgyvenama, o nesupratome tokio tėvų elgesio, kaip ketinimo mus išskirti ir pažeminti marčią.
Pazistama situacija






