QUOTE(kivija @ 2008 10 28, 12:47)
Kai žmogus užauga, jis tampa niekieno. Tik savęs paties. Mama jį pagimdo, bet dėl to neturi teisės jo savintis. Jei žmogus pats taip nemano, tai jis dar neužaugęs, infantilus žmogiukas, kuriam arba mama neleidžia augti, tuo darydama jam tik bloga, arba jis pats nenori nulipti nuo mamos sijono. Bet kokiu atveju, kalta tik mama. O kenčia žmogus ir aplinkiniai. Nuo per didelio mamos egoizmo. Tai ne meilė.
Mylėti taip. Savintis ne. Parodyti kelią. Leisti žmogui pačiam eiti. Leisti klysti. Netaisyti jo klaidų. Mylėti. Leisti jam mylėti. Leisti įsimylėti. Leisti gyventi.
Tai visų mamų pareiga.
Mylėti taip. Savintis ne. Parodyti kelią. Leisti žmogui pačiam eiti. Leisti klysti. Netaisyti jo klaidų. Mylėti. Leisti jam mylėti. Leisti įsimylėti. Leisti gyventi.
Tai visų mamų pareiga.
Negi Jūs nesuprantat, kad visa tai - tik teoriniai "bla bla bla"?
Fygnia visos teorijos, kai susiduri su realybe. O realybė yra tokia, kokia yra, o ne tokia, kokia turėtų būti ar kokios mes norėtume. Vyras turi tokią šeimą, kokią turi (lygiai taip pat kaip aš). Ir jei aš pasiruošusi taikstytis su savo šeiminykščių "navarotais", kodėl aš neturėčiau to paties požiūrio taikyti ir vyro šeimai? Tam, kad pasirodyt "protingesnei"? Negi Jūs tikrai manot, kad žmogaus protingumas tame, kaip baisiai sugebėsiu "suvaryti" vyro mamą? Vien todėl, kad ji savo vaiką myli ir juo rūpinasi kitaip, nei vadovėliai rašo? Tai Jums atrodo "protinga"?





