Sveikos
as irgi su anyta nesutariu visiskai, jokio bendravimo, daug atveju ji mane iskaudino, nzn, man atrodo todel kad jos sunui, mano vyrui, as pasidariau svarbesne, nes beveik viska darydavo jai jis, lova paklodavo, visur veziodavo ir tt, ir vyro sesuo tokia pati. as blogiete nes atemiau is ju padejeja didziausia. nenoriu bendrauti visiskai, kai ateina pas mus, tai man toks vaizdas kad tik surasti kanors negero, kad paskuj galetu nubegus papasakoti savo pakalikei, o ta paskuj visiem kitiem, iki tiek, kad paskuj per visa draugu, pazystamu rata iki manes ateina visa informacija apie musu buiti. pasidarem remonta butelyje, tai mano mamai nubegus priekaistus reiske, is kur mes pinigu gavom (dave mano mama), o uz jos buta tipo nemokejom, nors kiekviena menesi jai duodavom kiek budavo suskaiciuota, tik pora menesiu nemokejom, nes ten negyvenom. beje kartu ten pas ja kol buvom, tai ir sesuo vyro gyveno ir ji pati, tai mes kaip ir uz visus mokejom, o ji dar priekaistauja... na cia dar visokiausiu nuansu buta, pvz kad as vaiko nepriziuriu, savo vienintelio ir brangiausio turto, bet cia turbut tradiciskai... liudna vienu zodziu, tuo labiau kai mano visa gimine, ypac mama, visus myli, ir visada priima, as augau su kitokiais isitikinimais, uztai niekaip nesuprantu, kam reikia kenkti savo sunui, nes jam taip pat yra blogai kai dvi artimiausios moterys negali viena i kita ziureti... jauciu tik nepakantuma jai, ir kai vyrui skambina su ivairiausiais norais ir pageidavimais, tik uzverda kraujas...
