Ar kada nors vyras yra mušęs?

Dar vienas "Senelis Saltis, vasaros nemates". Kad netektu is prispjaudyto sulinio gert, va moteriskes kaip kalba. Niekada negali issizadet ligos, ubago lazdos, kalejimo balandos ir "pliuchos" is mylimo zmogaus. Ir gyvena, ir nepasiunta. O nuoskaudu visam gyvenimui pasitaiko ir be apsistumdymu.

gyvena ir nepasiunta? jeigu patinka kai jas musa, tai ka as zinau tada....

Niekas cia nesake, kad nors ir pastoviai musa, vistiek gyvenk. Cia apie atvejus "odin raz ne pi10ras"... Ypac bendro gyvenimo pradzioj.

nu ne, nei 1, nei 10
o kodel pradzioj reik pakelt?

Aš irgi taip purkštavau Niekada nesakyk niekada

nu jeigu tau gerai taip, tai gerai
o del ko gavai, jei nepaslaptis?

Nezinau ka tau ir pasakyti kad neiskaudint, nes ir taip esi iskaudinta savo situacijos.
Tavyje yra susikaupe daug pykcio ir tai yra normalu jeigu gyveni su nuoskaudom.
Taip, tavo vaikas labai myli tavo teti, bet tuo paciu metu auga aplinkoje kur tevai nesutaria, kur tevas negerbia motinos, kur tevas isgerineja, kur mama yra nelaiminga. Vaikas mato gyvenimo pavyzdi kad tai yra normalu taip elgtis su moterimi, vien del to tu turetum pamastyti, ar tu nori, kad vaikas imtu sita pavyzdi is tavo seimos, gal visdelto geriau, kad vaikas lankytu teti, bet toks elgesys su mama butu nepateisinamas, kad augdamas suprastu jog moteri reikia gerbti, kad moteris nera vien pasluoste.
Tavo pyktis del tavo santykiu su vyru visteik kazkur issilieja, ant vyro, ant vaiko, darbe, ant tevu ant vyro siemos, o gal viskas persiduoda i bloga savijauta ir laikui begant i vadinamas ligas. Pagalvok, gal geriau vienai kai busi pati savo likimo kalvis, kai vaikas matys kad mama stengiasi buti laiminga pati ir kad moteris yra verta pagarbos.

Esu gavus i skura nup pirmo vyro, atleidai pirma kart, atleidau antra kart bet pyktis liko ir jis kaupesi kol pradejau gyventi sau, pradejau ignoruoti vyra ir daugiau laiko leidau su draugais. Su laiku atejo ir diena kai man visko buvao gana. Issiskyrem, atsirado kitas zmogus. Esu labai laiminga, bet pyktis vis dar manyje ir kartais issiverzia ant MB kuris to visiskai nenusipelne, nes jis nera gyvenime piktesnio zodzio pasakes ar kitaip izeides. Praejo jau daug metu ir nesigailiu nei vienos akimirkos, kad isejau.Dziaugiuosi, kad mano gyvenimas ir mano laime yra mano rankose. Dziaugiuosi kad mano vaikas auga seimoje kur moteris yra gerbiama, nes sunus ima pavyzdi ir tevo.

Sekmes tau.

Iš tikrųjų, jei vieną kartą pakėlė ranką, neišvengiamai tai pasikartos. Neturėkit vilties jį „išgydyti“. Gailėt reikia ne jo, kai ant kelių atsiklaupęs atsiprašinėja, o savęs.

Konflikto metu. Žodžiai peraugo į va ką. Tuo metu buvau nėščia. Išvažiavau pas mamą, o jis atlėkė iš paskos. Verkė, maldavo, atsiprašinėjo, prisiekinėjo. Ilgai svarsčiau, dėliojau visus "už" ir "prieš". Porą savaičių gyvenau pas mamą, o jis nuolat atvažiuodavo, skambindavo. Mačiau kankinasi. Nevalgė, pradėjo rūkyti Sprendimas buvo labai apgalvotas. Prisiekiau sau, kad antro karto nebus. Kai grįžau dar labai ilgai negalėjau prie jo net prisiliesti.
Gyvenime vadovaujuosi principu, kad visi klysta ir visi turi turėti galimybę klaidas ištaisyti (su tam tikrom išimtim aišku). Kaip ir sakiau nuoskauda likusi ir gana dažnai pakiška koją konflikto metu (kiek įmanoma stengiuosi save kontroliuoti ir nenaudoti to įvykio kaip kozirio, bet...). Dabar galiu sakyti esam laiminga graži šeima.
Dėl sprendimo nesigailiu. Ir nesigailėjau niekada. Labai tikiuosi kad ir neteks.

Dabar Jūs man pasakykit - man aukos sindromas?

na greiciau hormonai isprovokavo jus pasielgti slyksciai, o vyras gal pavarges nesusivalde... tikiu,kad del sito labai kamavosi ir slykstejosi.

Tikras vyras niekada nepakels rankos prieš moterį, ypač savo moterį.

auka - neauka nesvarbu. tarkim as neatleisciau
Papildyta: