QUOTE(Medinis @ 2008 11 08, 00:54)
Ką būtent ji parašė šauniai ir taikliai?
Beje... ar vyrų ar moterų isterijas aš vertinu taip pat, kaip mažo vaiko kritimą ant grindų prekybos centre ir daužymą rankomis ir kojomis... Ar tai reiškia, kad nieko nereikia daryti? Priepuolio metu ir po jo?
skatau ir prisiminiau - kartą su mama teko išsikalbėti apie savo vakystę - ji man papasakojo, kad vaikystėje buvau mėgėja trypt kojom, ašarom ir isterijom reikalaut ko noriu, bet nė karto nebuvau lupta. Aš neprisimenu to, nes tai buvo kokių 2 - 3 metų amžiaus laikotarpis.Klausiau mamos kaip tu su manim susitvarkydavai, ji sako pasitraukdavau kiek toliau(jei tai būdavo vieša vieta ir palaukdavau kol praeis, tuo laiku apsimesdavau, kad apžiūrinėju prekes ir tie isterikavimai man nė motai Taip pamažu, ne iš karto, bet praėjo tie vadinami "ožiai", isterijos ar dar kaip juos pavadinsi. Nenusileisdavo ji jei būdavo pasakiusi ne, tai vadinasi ne. Jei nuolaidžiausi ar muši vaiką - isterija stiprės, vaiko norai ir neapykanta augs.Manau mama labai išmintingai elgėsi, bet tam reikia pastangų.Mano mergaitės ačiū Dievui mano ožiukų nepaveldėjo, kažkaip niekada nebūvo su jom scenų tokių
QUOTE(Medinis @ 2008 11 08, 01:15)
Tai kalbėtis ar nesikalbėti? Jei vaikas psichuoja, gal su juo nesikalbėti, o atiduoti jį į vaikų namus? O jei kalbėtis, tai ar svarbu vaiko amžius?
su vaiku ir su suaugusiu reikia kalbėtis tada, kai praeina psichavimai...čia tas pats , kas kalbėtisi su girtu - pas juos sveikas protas tuo laiku neveikia