Sveikos
Aš jau po visko. Nors egzaminas buvo 8 h, jau nuo 5 val. nesudėjau bluosto

Visą rytą stengiausi negalvoti, kas manęs laukia, tačiau nevisuomet tai išeidavo. Buvau gana sudirgusi, nuo pusryčių net pykino. Galiausiai įsėdau į tėčio mašiną ir nuvykom į tą nelemtą Regitrą. Lauke tirštas rūkas. Susimokėjau, pridaviau dokumentus ir prasidėjo laukimas. Iš pradžių labai nerimavau, kojos drebėjo, bet paskui kažkaip nusiraminau. Na kviečia visus, tik manęs ne... Galų gale likau sėdėti viena. Vėl sukilo panika, atrodo, tuoj apsiverksiu. Susilaikau. Pasirodo, kažkokie popieriai sumaišyti ir manęs neranda

Galų gale, po kokių 30 min., ateina mano egzaminuotojas, pakviečia, pasako, ką šiandien važiuosim... Labai jaunas, pacaniokas toks. Išeinu į lauką - Opel Astra

O kiek prisiklausius aš apie ją... Gęsta, pavažiuot neįmanoma ir t.t.

Egzaminuotojas padrąsina. Viduj pasidaro ramu ramu, lyg ne egzamine, o eilinį kartą su instruktoriumi važiuočiau. Pasibandau mašiną ir pirmyn į akštelę. Apsisukimas, estakada, parkavimasis stačiu kampu, greitėjimas, garažas - viskas

(o vakar juk viską klaikiai aikštelėj atlikau!). Išvažiuojam į miestą. Ten irgi viskas lyg per sviestą, tik vienoj vietoj posūkio neparodžiau. Ir tai dar dėl to posūkio pasiginčyjau

Nei karto neužgesau, nors apie Astrą sklando baisūs gandai
Grįžtam į Regitrą, pastatau mašiną. Egzaminuotojas sako:"Gerai". Aš pasižiūriu į jį lyg ne savomis akimis: "Gerai?!" Ir galvoju, Dieve, tai išlaikiau ar ne?!

Išlipus iš mašinos priėjo tėtis ir paklausė, ar išlaikiau, tai tik kai egzaminuotojas pasakė, jog TAIP, tada supratau, jog viskas baigta
Labai džiaugiuosi, jog egzaminuotojas pasitaikė ne kirvis, o labai mielas žmogus (aišku, jei būčiau neišlaikiusi, turbūt šnekėčiau kitaip

) Dabar tik belieka atsiimti pažymėjimą.