As siaip rukiau tik siaip sau. Kartais del nervu, kartais del malonumo, o kartais del kompanijos, o kartais del idomumo ar neturejimo ka veikti. Bet visada turejau galvoje kad busiu mama, busiu nescia ir esu atsakinga uz gyvybe. Todel priklausomybes neturejau. Kam veliau suteikt vaikui gyvybe ir paskui neatsakingai ziureti i ja.
Ir man nerealiai juokingai skamba, kad mama su cigarete dantyse man aiskina kaip riekia buteliukus sterilizuot arba kaip as zudau vaikus maitindama juos misiniu. Ir man neaiskinkit, kad rukancios mamos pienas yra geriau nei misinys. Pikta ziuret i tokias atsiprasant mamas.
Maciau ir as kaip su dideliu pilvu guledamos ligonines nestumo rizikos skyriuje iseina i lauka parukyt. Tai kam tada guli ligoninej, gydytojai bando saugot nestuma, o tu iseini i lauka ir trauki cigarete.

Bjauru pasakysiu.
Nescia nerukiau, nes norejau kad vaikai augtu stiprus ir sveiki. Dabar dziaugiuosi jais. Gime sveiki ir stiprus, nors anksti. Jokiu nervu, jokiu pilvo skausmu ir vargo.
Dabar esu mama. Turiu atsakingai ziuret i vaiku aplinka kuria as suteikiu. Veliau kai uzaugs gales patys rinktis. Rukyt ar ne. Bet zinosiu kad jiem daviau geriausia ga galejau.
As uzaugau rukanciu seimoje. Mama nuolat mane varydavo. Eik is kambario, cia suauge ruko. Vaikas nuolat varinejimas- jauciausi nereikalingas. Kazkoks pastumdukas. Nors kaip bebutu ir motiną alkocholikę vaikas myli.
Ir galiausiai mano senele ruke - mire nuo plauciu vezio, senelis ruke- mire nuo mikroinsulto, dede ruke - mire nuo gerklu vezio, krikstatevis ruke - mire nuo plauciu ligos. Zinau kad tai prie nieko gero neprives.