Kai buvau jauna, nevedusi ir labai feministe, sakiau, kad niekada neskalbsiu, nevirsiu, netapsiu nuobodzia namu seimininke, ir, zinoma, neimsiu is vyro nei lito -- geriau jau viskam uzdirbsiu pati. Dabar man link 40, gerus 15 m. istekejusi -- ir ka jus manot -- sedziu savo vyro kisenej

o nutiko taip, kad as, pilna ambiciju studente, sutikau keliais metais vyresni labai perspektyvu specialista... kuris, beje, bendro gyvenimo pradzioje uzdirbdavo maziau nei as, nes dirbo labai norima, bet menkai mokama darba; o as dirbau ne tai, kas trauke sirdi, o tai, kas zenkliai gerino seimos biudzeta, kol maniskis tobulinosi profesiskai. Po keliu metu vaikas -- ir tada supratau, kaip SVARBU, kad vyras galetu islaikyti seima, nes su mazu vaiku pasijutau tokia bejege (nepaisant visu mokslu ir graziu profesiniu perspektyvu)...O toliau ivykiai klostesi visai ne pagal mano jaunystes scenariju: vyras intensyviai kope karjeros laiptais, bet tai reiske, kad beveik nebelikdavo laiko seimai, ir visa buitis, vaiko prieziura ir didzioji dalis auklejimo, taip pat ir namu zidinio kurstymas ir namu jaukumo palaikymas krito ant mano peciu. Paauginusi iki darzelio vaika, panorau ir as galu gale rasti sirdziai miela darba. Radau (su seimos galvos palaiminimu) -- uz grasius, lyginant su jo isibegejusia karjera. Ir vel uzburtas ratas: bandydama isitvirtinti naujame darbe, turejau tempti ir visa buities, namu nasta ir negalejau atsiduoti profesinei veiklai. Taip yra iki siol, tik dabar jau turiu ir maziuka namie, t.y. dar daugiau rupescio ir demesio ir puodu bliudu. Velniskai norisi dirbti! bet niekada darbo saskaita neapleisciau seimos, nenoreciau, kad mano vaikai bastytusi kiemais nepriziureti...Tai ir laviruoju -- truputis darbo ir daug namu. Maziukui augant tikiu ta proporcija keisis darbo naudai. Taciau taikausi su mintimi, kad turbut niekada jau nebepadarysiu vau kokios karjeros...