Užsukau tik pasakyti, kad labai gerai jus visas suprantu ... ir baimes, kurios kai būna pagerėjimas, kvailos atrodo, ir susikoncentravimą į kokį nors skausmą, baimę, kad rodos tuoj numirsi, išprotėsi, sau arba aplinkiniams pakenksi. Nelengvas mūsų panikuotojų gyvenimas
Esu jau rašiusi apie tai, kad mano PA su pagerėjimai (gana ilgais) ir paūmėjimais, tęsiasi jau beveik 10 m. paskutinius 2 metus gėriau AD Effexor su pertraukomis, o dabar jau pusmetis bandau gyventi be AD - kol kas sekasi, o kaip bus toliau nežinau. Man dabar paskutinius mėn. didelių pablogėjimų nebuvo ir net nesinori prisiminti tuos bjaurius momentus ir tą bjaurią savijautą ir , aišku, baisiausia tai, kad kalbėtis apie savo problemas su žmonėm, kurie nėra to patyrę yra praktiškai beprasmiška 
tikrai gali palaikyti trenkta 
Aš anksčiau panašiose temose tik skaitydavau, vis galvodavau, o kas jeigu mane čia kas iš pažįstamų atpažins , po to įsidrąsinau pradėjau kartais parašyti ( nors aš kažkaip nelabai laiko tam surandu). Labai šaunu, kad galim čia karts nuo karto parašyti, rasti daug naudingos info, o ypač kai skaitai, kad kitos irgi panašius jausmus išgyvena, kažkaip geriau ant širdies pasidaro... Galgi mes kada nors tas bjaurias PA nugalėsim arba bent jau išmoksim jų nebijot ir su tuo gyventi
