Agorafobija

šiaip tai psichoterapija turėtų eiti pirma, o po to jau vaistai tiktai. Panikos priepolius apskritai rekomenduojama ne vaistais (nes jie tampa palaikančiais paniką mechanizmais), o tik psichoterapija tvarkyti, nes jos šaknys - mūsų mintyse.

Gaila tik, kad pas mus Lietuvoj kiekvienas šeimos gydytojas gatavas xanaxus išrašyti ir žmonėms pagalbos nesiūlo reikiamos ieškoti....

Gal ir turetu, bet as uzsieny gyvenu, nlb man yra kaip jos lankyt O angliskai apie savo problemas pasakot tik dar daugiau streso...

Apie meile, moteris, serotonino kieki didinanciu vaistu poveiki meilei ir pan...
http://www.youtube.c...feature=channel

Nors angliškai suprantu pusėtinai, bet pusę paklausiau. Manau, kad ta moteris labai daug žino apie meilę Prisiminiau jaunystę, kai būdavau įsmylėjusi kiekvieną dieną, nuostabus jausmas ir jokių PA...tik širdis smarkiai plakdavo.O dabar..pačios pradžios ramiai klausytis nelabai galėjau Bet, manau, kad pavasarį vėl jausiuosi įsimylėjusi

Nu aišku čia jau kitas reikalas, kiek žinau, ten kur tu gyveni, gerų specialistų tikrai rastum, bet kaip suprantu laukiančiųjų eilė gali būti didelė....Kita vertus anglakalbėse šalyse panikai taikoma kalbamoji terapija (kognityvinė terapija)trunka vos kelis susitikimus, o rezultatas - laisvė nuo priepolių.
Aš rinkčiausi truputėlį streso dėl kalbos barjero ir biškutėlį investicijos į save ir laisvę gyvenime, o ne vaistus, pašalinius poveikius ir vis tiek išliekantį tam tikrą nepasitikėjimą savimi, nes ne tu paniką, o lyg tai vaistai ją sumažino.

As sios salies gydytojais isvis nepasitikiu. Dar tuomet, kai nezinojau, kas man yra -per labai stipru priepuoli (puse galvos buvo ziauriai nutirpus) nuvaziavom i ligonine - paziurejo, kad ne insultas ir isleido namo. Nei tabletes, nei patarimo, kur toliau kreiptis. Viso gero

na, pirmiausiai psichologai nėra gydytojai

Suprantu, kad buvai labai smarkiai išsigandus ir tada norisi, kad žmonės, iš kurių tikiesi pagalbos, ją tau ir suteiktų...
Kita vertus jei net ligoninės priėmime personalui buvo aišku, kad tai panikos priepuolis, tai jie nieko ir negalėjo daugiau daryti, juk panika - tai psichologinis, o ne fizinis sutrikimas... Tokiu atveju informacija tikrai būtų buvus labai naudinga...

Nors manau, kad mūsų gydytojai tikrai patys geriausi pasaulyje , bet man nepatinka ir Lietuvoje dažna praktika, kad paniką patiriantys žmonės pas visus gydytojus yra siuntinėjami į kairę ir į dešinę, švaistomas jų laikas ir pinigai, nes gėdinamasi pasakyti, kad tų žmonių problema susijusi su psichologiniais sunkumais.
Na o kur dar gydytojų "pagalba" - davimas raminančių, kuriuos tie žmogeliai visuose drabužių kišenėlėse iškaišioja, kad tik priepoliui vėl prasidėjus turėtų "gelbėjimosi ratą". Kiek jau girdėjau žmonių pasakojant, kad jiems vien žinojimo, kad tokią stebuklingą tabletėlę turi, užtenka, kad panikos priepolis nekiltų. Arba atvirkščiai, panika prasideda, kai supranta, kad tabletės neras ar negaus....

Po to specialistui tenka dirbti išsijuosus, kad pirmiau tą pripratimą prie tablečių sumažinti... ir tik tada panikos imtis...

Labas vakaras

Daznokai paskaitineju, taciau vis neprisiruosdavau parasyti, siaip mintyse padiskutuodavau.
Trumpai pasakysiu, kad draugauju, kovoju, kankinuosi, nusiviliu ir vel keliuosi pirmyn jau daugiau nei 8 metus ( zinoma, su paumejimais ir visai sviesiais periodais ).
Is sono paziurejus, matyt, niekas to ne neitartu , taciau kad kas nors is tiesu pamatytu vidu...
Per visa ta laika esu buvusi pas kokius 4 - 5 psichologus , taciau tik minimali AD doze bei tas raminanciu tabletyciu turejimas kiseneje leidzia gyvebti daugmaz pilnaverti gyvenima .
Apie kokia psichologine pagalba galima kalbeti, jei man vien tik nuvykimas ir grizimas VIENAI yra MILZINISKA problema - budavo taip, kad net ir sumokejusi pinigus uz konsultacijas i prieki, nenuvaziuodavau, nes panika nugaledavo
Sededama psichologo kabinete neikaip negealedavu atsipalaiduoti, nes viena smegenines dalis lyg plaktuku kaldavo klausima - o dieve, kaip reikes grizti namo
Vazinedavau TIK SU TAXI, taciau net ir tai kartais negelbedavo, nes kol issikviesdavau ir laukdavau, jau apimdavo PA.
Suprantu, kad tokia doze, kokia geriu dabar tera didzia dalimi placebo, taciau to jau kartais pakanka, kad kazkiek imciau spresti savo bedas, nors kol kas esu dar labai sesli, judu toliau tik su kuo nors, dazniausiai - su vyru

na as tada kreipiausi ligoninej i budinti gydytoja, tai galejo nukreipti pas reikiama specialista, jei cia ne jo kompetencija... o ne liepti pailseti

ir siaip manau, net ne psichologas, o prichoterapeutas labiau tinkamesnis tokiems atvejams.

8 metai - ilgas laikas, per kurį kaip suprantu ir specialistais nusivilta ir viltis, kad galima gyventi kitokį gyvenimą pablėsus.... Turbūt ir depresijos epizodai karts nuo karto kartojasi (rašėt apie šviesesnius ir tamsesnius periodus), nenuostabu, jei tenka savo gyvenimą apriboti ir pasitikėti tik vyro pagalba...

Aš jokiu būdu nenuvertinu kančios, kurią patiria įvairius psichologinius sunkumus išgyvenantis žmogus (kiekvienam mūsų gyvenime tenka bent truputėlį iš tos taurės atsigerti, kiekvienas žinom tos kančios skonį ir nebenorim jos vėl ragauti), bet dar kartą norėčiau pasakyti, kad vaistai konkrečiai panikos sutrikimu atveju neturėtų būti pirmasis pagalbos metodas (kalbu apie atvejus, kai panika yra "savarankiška", o ne kaip kokio nors kito sunkumo simptomas).
Dabar pabandysiu pagrįsti savo nuomonę
Jūs sakėte, kad dabar vaistus vartojate tik placebo dozėmis, bet nuo to jaučiatės galinti spręsti savo problemas (nors prieš tai situacija būdavo tokia sunki, kad nuvažiuoti pas psichologą būdavo sunku). Ir kitiems žmonėms yra labai panašiai. Pvz. standartiniai "pirmos pagalbos" vaistukai paniką kenčiančiam žmogui suveikia maždaug per 15 min. Bet fenomenas čia toks, kad žmogus pradeda nusiraminti jau įsidėjęs tą tabletėlę į burną (kartais užtenka vien žinojimo, kad ji kažkur šalia yra - čia tai bent placebas ).
Taigi, jeigu vaistų poveikio nėra, tai kaip čia atsitinka, kad mes nusiraminam? Juk išorinis pasaulis per tą laiką nepasikeičia, aplinkybės, kuriomis tenka gyventi, žmonės, su kuriais tenka bendrauti - viskas lieka savo vietoje. Mes irgi atrodo nieko išoriniame pasaulyje per daug nepakeičiame. Bet keičiasi mūsų "vidus", keičiasi tai, kas svarbiausia - mūsų mintys: iš "mano širdis daužosi, trūksta oro, man bus priepolis, šitam taxi man niekas negalės pagelbėti" į "jau išgėriau tabletę, esu saugus, tuoj viskas pasibaigs". O fizinis kūnas seka minčių nurodymus: širdis nustoja daužytis, kvėpavimas reguliuojasi, raumenys atsileidžia, nes šeimininkas "pasakė", kad pavojus praėjo.
Ar tai vaistai pakeitė mūsų mintis? Ar mes patys apsisprendėm, kad esam saugūs, tik tada, kai vaistai palaiko mums kompaniją? Tada ir vit.C tabletėlė, kaip placebo, turėtų suteikti saugumą, bet ar tai duos pasitikėjimo savimi, žinojimą, kad savo paties jėgomis išsikapstei iš pragaro, kurį sukelia psichologiniai sunkumai, kad ateitančios audros tave gali palenkti, bet nepalauš, nes oi kiek daug gali padaryti pats.
Tačiau sutinku, visa tai tikrai labiau psichologo požiūris .
Biologinė psichiatrija natūraliai siūlytų kitus variantus - įvairius vaistus. Ir žmogus laisvas rinktis. Tik, manau, labai svarbu, kad ta laisvė rinktis atsirastų iš aiškaus suvokimo kokia vartojamo vaisto efektyvumo ir atkryčio po jo nutraukimo tikimybė.

Sveikos panikuojancios, kaip senai besilankiau siame skyrelyje , stengiuosi kao maziau galvoti apie visus PA ir kaip mano psichologe sake, stengiuosi maziau skaityt apie ligas.Nezinau ar tai padeda, taciau jauciuosi geriau, na kartais uzeina lengvi palingavimai, galvos tirpimas, bet zinau , kad tai grynai psichologiskai, tad stengiuosi labai nekreipti demesio.Gynenu su xanax pagalba, bet bandysiu ir jo atsisakyti, nes pradesiu lankyti psichoterapija.
Paskutinis PA buvo penktadieny, reikejo operuoti danty, zinojau , kad tai bjauri procedura, tad lingavau nuo ryto, kol ejau kliniku koridorium visos sienos lingavo, o kai suleido nuskausminamuosius net drebet is baimes pradejau, bet nuraminau save tuo, kad gimdymas baisiau ir tai nebijojau o cia tik danties operacija .Kai uzeina bangavimai, ar kokie kiti nemalonus pojuciai stengiuosi prisiminti, juk visus gyditojus apejau, nieko blogo nerasta, tad ko cia panikuoti, reikia tik dziaugtis, kad nesergu sunkia liga ir nusiraminti.

labai pritariu tavo nuostatai į PA reaguoti taip racionaliai
ir kad xanaxo atsisakyti nori
Sėkmės psichoterapijoj ir šiaip