QUOTE(Skorpix @ 2009 03 24, 22:43)
Labas vakaras
Trumpai pasakysiu, kad draugauju, kovoju, kankinuosi, nusiviliu ir vel keliuosi pirmyn jau daugiau nei 8 metus ( zinoma, su paumejimais ir visai sviesiais periodais ).
8 metai - ilgas laikas, per kurį kaip suprantu ir specialistais nusivilta ir viltis, kad galima gyventi kitokį gyvenimą pablėsus.... Turbūt ir depresijos epizodai karts nuo karto kartojasi (rašėt apie šviesesnius ir tamsesnius periodus), nenuostabu, jei tenka savo gyvenimą apriboti ir pasitikėti tik vyro pagalba...
Aš jokiu būdu nenuvertinu kančios, kurią patiria įvairius psichologinius sunkumus išgyvenantis žmogus (kiekvienam mūsų gyvenime tenka bent truputėlį iš tos taurės atsigerti, kiekvienas žinom tos kančios skonį ir nebenorim jos vėl ragauti), bet dar kartą norėčiau pasakyti, kad vaistai konkrečiai panikos sutrikimu atveju neturėtų būti pirmasis pagalbos metodas (kalbu apie atvejus, kai panika yra "savarankiška", o ne kaip kokio nors kito sunkumo simptomas).
Dabar pabandysiu pagrįsti savo nuomonę

Jūs sakėte, kad dabar vaistus vartojate tik placebo dozėmis, bet nuo to jaučiatės galinti spręsti savo problemas (nors prieš tai situacija būdavo tokia sunki, kad nuvažiuoti pas psichologą būdavo sunku). Ir kitiems žmonėms yra labai panašiai. Pvz. standartiniai "pirmos pagalbos" vaistukai paniką kenčiančiam žmogui suveikia maždaug per 15 min. Bet fenomenas čia toks, kad žmogus pradeda nusiraminti jau įsidėjęs tą tabletėlę į burną (kartais užtenka vien žinojimo, kad ji kažkur šalia yra - čia tai bent placebas

).

Taigi, jeigu vaistų poveikio nėra, tai kaip čia atsitinka, kad mes nusiraminam? Juk išorinis pasaulis per tą laiką nepasikeičia, aplinkybės, kuriomis tenka gyventi, žmonės, su kuriais tenka bendrauti - viskas lieka savo vietoje. Mes irgi atrodo nieko išoriniame pasaulyje per daug nepakeičiame. Bet keičiasi mūsų "vidus", keičiasi tai, kas svarbiausia - mūsų mintys: iš "mano širdis daužosi, trūksta oro, man bus priepolis, šitam taxi man niekas negalės pagelbėti" į "jau išgėriau tabletę, esu saugus, tuoj viskas pasibaigs". O fizinis kūnas seka minčių nurodymus: širdis nustoja daužytis, kvėpavimas reguliuojasi, raumenys atsileidžia, nes šeimininkas "pasakė", kad pavojus praėjo.
Ar tai vaistai pakeitė mūsų mintis? Ar mes patys apsisprendėm, kad esam saugūs, tik tada, kai vaistai palaiko mums kompaniją? Tada ir vit.C tabletėlė, kaip placebo, turėtų suteikti saugumą, bet ar tai duos pasitikėjimo savimi, žinojimą, kad savo paties jėgomis išsikapstei iš pragaro, kurį sukelia psichologiniai sunkumai, kad ateitančios audros tave gali palenkti, bet nepalauš, nes oi kiek daug gali padaryti pats.
Tačiau sutinku, visa tai tikrai labiau psichologo požiūris

.
Biologinė psichiatrija natūraliai siūlytų kitus variantus - įvairius vaistus. Ir žmogus laisvas rinktis. Tik, manau, labai svarbu, kad ta laisvė rinktis atsirastų iš aiškaus suvokimo kokia vartojamo vaisto efektyvumo ir atkryčio po jo nutraukimo tikimybė.
Mus jaudina ir veikia ne patys įvykiai, bet tai, kokią prasmę mes jiems suteikiame. EpiktetasKognityvinė terapija