Gal už tai , kad augini savo vaiką?
Pasidalink, ka tu ten tokio matei Julijana. Ir iš kur tokie jausmai.
QUOTE(JULIJANA @ 2005 03 16, 11:04)
Net šiurpas nukratė nuo jūsų optimizmo...Aš esu betarpiškai susidūrusi su "naminukais", įvaikintais ir globojamais, jei kada ir buvo simpatijų jų atžvilgiu, tai jos jau seniai išgaravo. Siūlyčiau prieš imant auginti svetimą vaiką pasikalbėti su tais, kurie jau tokį turi, jei tik jie bus nuoširdūs. Po to, ką aš mačiau, pamestinuko neimčiau NIEKADA.
galit visi uzmetyti mane akmenimis, bet as vis tiek visiem sakysiu, kad vaiko elgesys nepriklauso nuo to ar jis yra is vaiku namu ar jis uzaugo savo seimoje.
savi vaikai kartais pridaro ne ka mazesniu nemalonumu tevam ir aplinkiniam.
taip beje julijana, tikrai butu idomu ir smalsu isgirsti ta istorija.
Pasiskaitykit mano užvestą temelę "Teroristas darželyje" forume nuo 3 iki 7 metų, vėliau dar papasakosiu apie giminaičių globotinius.
Tavo pasakojimas apie mažąjį teroristą išties stulbinama, bet taip pasielgti galėjo ne būtinai tik įvaikintas vaikas. Nereikėtų tokiais žodžiais kaip benkartas ir pan. juos vadinti. Juk tokius dalykus krečia ir pačių padoriausių tėvų vaikai.
Jei mes įvaikinusios, ir būsime nuoširdžios, ar bus mumis patikėta. Juk labai paprasta gyventi, kai kaltininkas (šiuo atveju genai) aiškus, ir viską galima sudėlioti į juodą ir baltą lentynas.
Statistika yra tokia: kas penktas įvaikintas ir deja, kad penktas biologinis vaikas kelia rūpesčių tėvams.
Tokių atvejų, kai vienas vaikas visai grupei (klasei) sujaukia gyvenimą yra ne taip mažai. Beveik visi gali papasakoti. Na, dalis yra iš asocialių šeimų, kuriais nesirūpina tėvai. O štai mūsų buvusio darželio siaubas buvo iš normalios, pasiturinčios šeimos.
O kad žinote tik blogus įvaikinimo atvejus, tai nieko nuostabaus. Iki to momento kol įsivaikinau aš irgi nežinojau nė vieno sėkmingo įvaikinimo atvejo. Visi pasakojo tik baisius dalykus. Tik įsivaikinus nemažai aplinkinių žmonių išdrįso papasakoti apie įsivaikinimo atvejus savo šeimoje ar giminėje. Net iš savo pusseserės, tikrai artimo žmogaus, tik praėjus porai metų nuo įvaikinimo sužinojau, kad jos vyras įvaikintas. Labai puikus žmogus.
Pasižiūrėjus į įvaikintus vaikus be pykčio ir išankstinės neigiamos nuostatos galima pamatyti daug gražių spalvų
Statistika yra tokia: kas penktas įvaikintas ir deja, kad penktas biologinis vaikas kelia rūpesčių tėvams.
Tokių atvejų, kai vienas vaikas visai grupei (klasei) sujaukia gyvenimą yra ne taip mažai. Beveik visi gali papasakoti. Na, dalis yra iš asocialių šeimų, kuriais nesirūpina tėvai. O štai mūsų buvusio darželio siaubas buvo iš normalios, pasiturinčios šeimos.
O kad žinote tik blogus įvaikinimo atvejus, tai nieko nuostabaus. Iki to momento kol įsivaikinau aš irgi nežinojau nė vieno sėkmingo įvaikinimo atvejo. Visi pasakojo tik baisius dalykus. Tik įsivaikinus nemažai aplinkinių žmonių išdrįso papasakoti apie įsivaikinimo atvejus savo šeimoje ar giminėje. Net iš savo pusseserės, tikrai artimo žmogaus, tik praėjus porai metų nuo įvaikinimo sužinojau, kad jos vyras įvaikintas. Labai puikus žmogus.
Pasižiūrėjus į įvaikintus vaikus be pykčio ir išankstinės neigiamos nuostatos galima pamatyti daug gražių spalvų
Pirmiausia labai įdomu kai sekasi Vikulei, juk minėjai apie mergytę iš kūdikių namų?Aš vis laukiu naujienų, laukiu ir.....pati buvau kūdikių namuose.Nuo naujų metų globoju 10 metų mergaitę gyvenančią globos namuose, o ji turi broliuką 1 metų 10 mėnesių. Juos išskyrė kai jam buvo 3 mėn., tai aš nusprendžiau padėti jiems ir juos suvesti.Jei kam įdomu tai parašysiu, bet negi mes čia taip užgesim...
QUOTE(Andro @ 2005 03 30, 21:37)
Pirmiausia labai įdomu kai sekasi Vikulei, juk minėjai apie mergytę iš kūdikių namų?Aš vis laukiu naujienų, laukiu ir.....pati buvau kūdikių namuose.Nuo naujų metų globoju 10 metų mergaitę gyvenančią globos namuose, o ji turi broliuką 1 metų 10 mėnesių. Juos išskyrė kai jam buvo 3 mėn., tai aš nusprendžiau padėti jiems ir juos suvesti.Jei kam įdomu tai parašysiu, bet negi mes čia taip užgesim...Na, as vel ikisiu savo trigrasi, netgi rizikuodama buti apkaltinta antihumanizmu. Esu nusistaciusi pries tuos "naminius" vaikus, bet ne siaip is principo, o del to, kad esu su jais susidurusi ir jie man paliko, svelniai tariant, prasta ispudi.
Nagi, Andro, papasakok apie ta mergaite, negi ten viskas taip grazu?
Nesuprantu ko tu sieki Julijana. Suprantu, kad turi karčią patirtį su įvaikintais vaikais, bet nejau čia visiems reikia skiepyti tą tokį nusistatymą. Pasiskaityk kiek yra laimingų įvaikinimo įstorijų. Ir jų tikrai bus daugiau... Jei kiekvieną dieną galvosi, kad išėjus į gatvę gali nuo stogo nukristi plyta, tai net neverta eiti į tą gatvę. Auginu aš įvaikį (oi kaip žiauriai man tas žodis skamba) ir esu be galo laiminga. Nežinau kaip viskas klostysis toliau, bet juk nesame nei vienas apsaugoti nuo to, kad kas nors nutiks mūsų vaikams.
Tik jau nepagalvokit, kad as kazkokia smekla, jaucianti malonuma uzgaulioti pamestus vaikus. Man tikrai nuoshirdziai ju gaila, na bet gaila ir tu, kurie juos apsiima auginti. Tiesiog man sunku patiketi, kad buna laimingu ivaikinimo istoriju, tokiu nesu girdejusi. Gal jus tiesiog uzsimerkiat pries realybe?
Patikėk tikrai neužsimerkiam JULIJANA. Bet ką daryti toms šeimos kurios neturi galimybės susilaukti savo vaikučių. Nejau verta visą gyvenimą gyventi vien tik sau? Aš taip negaliu. Jau nuo pirm dienų turėjau sunkumų dėl sveikatos, bet ir nuo pirmų dienų jis man yra savas vaikas, tokėl visom keturiom kovosiu už jį, nes man jis yra viskas.
O tu jam? Dabar, zinoma, tu jam svarbus asmuo, nes juo rupiniesi. Bet paziurek "Atleisk" istorijas - juk uzauge jie bega i shiukslynus ieshkoti savo girtuokliu tevu. Nebijai kada nors isgirsti is jo paties lupu, kad nesi jo tikroji motina?
