buvo mano gyvenime toks etapas, kai pamačius nėščiąją bandydavau gaudyt tas "bangas", kartą autobuse tik pakilus nėštukei puoliau savo šikną dėt ton pačion vieton...
po to buvo tarpsnis " kodėl ne aš?", " kada aš?".... po to jau ir gniužulas atsirasdavo gerklėj pamačius būsimą ar jau esamą mamytę...
o dabar.. dabar tuštuma. meluočiau, jei sakyčiau,kad niekad niekad nenubraukiu ašarą. nubraukiu, bet skaitydama istorijas su laiminga pasaka.
kitokių nebeskaitau. pavargau nuo tos šlykščios būsenos, savęs gailėjimo... mano gyvenime ir taip pilna duobių duobelių, kam save kankint dar labiau, kam ėst save iš vidaus?
na nesu mama šiais metais,pasistengsiu būt kitais arba dar kitais. o gal ir niekada. vis dažniau apima noras palikt viską taip kaip yra.
aš tik vieno dalyko norėčiau, neturėt "geriausios draugės" endometriozės, nes ji man trukdo gyvent. nors geriau pagalvojus, dabar galiu nurašyt savo nepateisinamas nuotaikų kaitas šiai draugei. ir esu nepakaltinama
ir dar man beprotiškai gaila pinigų išleistų vėjais apsisaugant nuo nėštumo

kiek būčiau galėjus šokoladų ir knygų prisipirkt
šį savaitgalį prabudus ryte pagalvojau,kad noriu, labai labai noriu atsibust šalia TO žmogaus ir po 20 - 30 metų, tegul ir neturėsim vaikų, bet noriu atsibust ir žinoti,kad mane myli tokią kokia esu. o aš myliu jį. atrodo nesenai kartu, o va tuoj jau dešimt metų.
ne taip senai mąsčiau,kad esam netikra šeima. na, argi mes dviese šeima ? o dabar galvoju, TAIP MES ŠEIMA. Man be galo buvo svarbu tai pajust.
tuo pačiu norėčiau visoms palinkėti, turėti kad ir vieną vienintelį, bet visapusiškai artimą žmogų