QUOTE(maupiecka @ 2009 05 26, 17:52)
Tipo "neuzsisesk tu ant ju taip .... 
"
"
gal kolegos iš šono mato kažką kitaip? galbūt jūs pvz. rėkiate ar kitaip nervus rodote?
gal kolegos iš šono mato kažką kitaip? galbūt jūs pvz. rėkiate ar kitaip nervus rodote?
QUOTE(maupiecka @ 2009 05 26, 18:52)
Ech...perskaiciau ir supratau, kad guostis teks kaip cia tiksliau pasakyt "is kitos varpines"....
Jei viena kuria atleistumet uz pravaikstas ar pan., tai gal kitos labiau darba brangintu. Siais laikais ne taip lengva ji gaut ir i ta viena manau rasi pamaina.
QUOTE(maupiecka @ 2009 05 26, 17:52)
Ech...perskaiciau ir supratau, kad guostis teks kaip cia tiksliau pasakyt "is kitos varpines"....
Tai kad čia ne mobingas, čia tiesiog pavaldiniai viršininko nemėgsta (o kas juos mėgsta
)Dauguma atvejų tu gali būt arba draugas, arba viršininkas, ir tuo, ir tuo niekaip nebūsi. Jei būsi draugas, dažniausiai nepavadovausi, jei būsi viršininkas, taikykis su tuo, kad nedraugaus. Aplamai į darbą reik eit dirbt, o ne draugaut. Pliotkina tai jos tau už akių, tu gi negirdi, tai koks tau skirtumas?
Iš kur, beje, sužinai? 
Aplamai gyvenime mačiau gerbiant tik vieno tipo viršininkus - tokius, kurie ir reikalauja, ir duoda. Tarkim, prieš aukštesnę valdžią išmuša savo padaliniui algas arba darbo sąlygas, bet jeigu jam nepaklusi - lėksi lauk švilpdamas. O negerbia tokių, kurie viską leidžia - su tokiais dažniausiai nesiskaitoma, arba dar tokių, kurie tik reikalauja, bet nieko neduoda. Tarkim, tu reikalauji darbą daryt, o problemas spręst palieki pačioms... O algą kelia savo ar kitų (ne tavo) iniciatyva generalinis. Tai bobos ir spirga tada...
Nu tai kad ne as nervus rodau, o man jas tenka raminti
Del kolegu is sono, tai net nezinau...esu uz juos jaunesne, gal pamokyt nori...gal tiesiog nusodint
Papildyta:
[quote=Noa,2009 05 26, 16:32]
Tai kad čia ne mobingas, čia tiesiog pavaldiniai viršininko nemėgsta (o kas juos mėgsta )
Dauguma atvejų tu gali būt arba draugas, arba viršininkas, ir tuo, ir tuo niekaip nebūsi. Jei būsi draugas, dažniausiai nepavadovausi, jei būsi viršininkas, taikykis su tuo, kad nedraugaus. Aplamai į darbą reik eit dirbt, o ne draugaut. Pliotkina tai jos tau už akių, tu gi negirdi, tai koks tau skirtumas? Iš kur, beje, sužinai?
Taigi sakau kolegos (vyrai) pasake
Jie su tom mano bobelem kavute geria, a tos varo ant manes prie progos
Ypatingai nepergyvenu bet kazkaip nelabai suprantu uz ka
Su Jusu nuomone 100 % sutinku, tiesiog mano mintis parasete
Papildyta:
Nenoriu nusileist
Manau, kad tada galo nebus..."jai tai leeeeido...a man neaaaa"
Del kolegu is sono, tai net nezinau...esu uz juos jaunesne, gal pamokyt nori...gal tiesiog nusodint
Papildyta:
[quote=Noa,2009 05 26, 16:32]
Tai kad čia ne mobingas, čia tiesiog pavaldiniai viršininko nemėgsta (o kas juos mėgsta
)Dauguma atvejų tu gali būt arba draugas, arba viršininkas, ir tuo, ir tuo niekaip nebūsi. Jei būsi draugas, dažniausiai nepavadovausi, jei būsi viršininkas, taikykis su tuo, kad nedraugaus. Aplamai į darbą reik eit dirbt, o ne draugaut. Pliotkina tai jos tau už akių, tu gi negirdi, tai koks tau skirtumas?
Iš kur, beje, sužinai? Taigi sakau kolegos (vyrai) pasake
Jie su tom mano bobelem kavute geria, a tos varo ant manes prie progos Ypatingai nepergyvenu bet kazkaip nelabai suprantu uz ka
Su Jusu nuomone 100 % sutinku, tiesiog mano mintis parasete
Papildyta:
QUOTE(Arven @ 2009 05 26, 16:09)
Jei viena kuria atleistumet uz pravaikstas ar pan., tai gal kitos labiau darba brangintu. Siais laikais ne taip lengva ji gaut ir i ta viena manau rasi pamaina.
Nenoriu nusileist
Manau, kad tada galo nebus..."jai tai leeeeido...a man neaaaa"QUOTE(maupiecka @ 2009 05 26, 19:56)
Turejau omeny atleist is darbo, t.y. "atia", "ciao, bambino", "tshuss", "bye bye forever".
QUOTE(maupiecka @ 2009 05 26, 18:56)
Del kolegu is sono, tai net nezinau...esu uz juos jaunesne, gal pamokyt nori...gal tiesiog nusodint
Papildyta:
Nenoriu nusileist Manau, kad tada galo nebus..."jai tai leeeeido...a man neaaaa"
Papildyta:
Nenoriu nusileist
Manau, kad tada galo nebus..."jai tai leeeeido...a man neaaaa"Tiesą pasakius, nei tu kreipk dėmesį į tuos pezalus, nei aplamai jų klausyk. nes kai išgirsti, tai paskui vis tiek nesmagu. O realiai tai nė pasiaiškinsi, nė kaltų atrasi. Nė tu žinai, ar ten tikrai bobos taip sakė, ar diedai prikūrė, jie gi dar aršesni pletkininkai už bobas. Ir aplamai, normalūs diedai pletkų nenešioja. Tfū į juos
Aš kai buvau panašioj situacijoj, tai jokių pletkų neklausiau ir nieko nežinojau
Ir nesinervinau O man kas, aš darau, ką reikia, reikalauju, kas priklauso, malkų išrašau, kada priklauso ir cenzūriškai - ir tegu peza ką kas nori Sužinojau pletkų pobūdį jau po kelių metų, pobūdis buvo įprastas - kad mano vaikas ne nuo mano vyro, o nuo tiesioginio vado Bet aš tatai sutraktavau kaip komplimentą - jei jau taip šneka, reiškia, dar ne sena tarka, o visai vartotina O aš pati gi žinau, nuo ko mano vaikai, ir vyras žino, ir tiesioginis vadas tikriausiai žino... Bent jau jis žino, kad nuo proto pi*imo vaikai negimsta, nes jei gimtų, tai ne tik aš anų turėčiau, bet ir 2/3 gamybos diedų Tai ko man jaudintis 
Gal todėl į akis ir nesakė. Bijojo, kad garsiai džiūgaut pradėsiu
Įdomu, kaip baigėsi temos autorei 
Pati į naująjį darbą atėjau prieš pusmetį. Visą laiką svajojau čia dirbti, bet kadangi neturėjau pažįstamų - maniau neįmanoma. Tačiau įmanoma, direktorius priėmė, kaip "praktikai"
Kolektyvas mažas, dauguma "per pažintis", visi labai susidraugavę, nes jau n metų dirba kartu. Nuo pat pradžių jaučiausi "keistai", kaip ignoruojama ir nemėgstama. Darbas savo svajonių vietoje tapo nemielas, kolegos kažkokios hienos. Direktorius ir dar dvi jo podružkės vadovavo visam paradui, kiti tiesiog prisitaikėliai. Viena ypatingai manęs nemėgo, vėliau sužinojau, kad jie kartu su direktorium pora, nors abu šeimas turi. Ir aišku visiems kolegoms vadovavo per direktorių. Kiti susitaikė ir tiesiog nebandė priešintis, o aš naivuolė būdama, ieškojau teisybės. Už tą ieškojimą užsitraukiau jos nemalonę. Ir darbas tapo tiesiog kančia. Kolektyve neturiu nei vieno žmogaus, į kurį galiu atsiremti. Na, juk ne draugauti, o dirbti į darbą einame, bet norisi normalios aplinkos. Netikėtai viena kolegė išėjo iš darbo, direktorius man pasiūlė ją pavaduoti. Strengiausi, nes ir darbas patiko, ir jo specifika. Aišku kasdien susikirsdavo keliai su direktoriaus drauge, šaukdavome viena ant kitos bene kasdien. Ir ką, tai darbo vietai buvo paskelbtas konkursas, aš nelaimėjau, nors turėjau didžiausią patirtį Baisiausia, kad turim dalintis bendrą kabinetą su direktoriaus drauge. Lysti jai į š... nemoku ir neleidžia išdidumas, kaip kitaip su ja kovoti - nebežinau. Darbas (kad ir tokioje vietoje) man labai reikalingas, nes šiais laikais... pačios žinote. Ką daryti?
Pati į naująjį darbą atėjau prieš pusmetį. Visą laiką svajojau čia dirbti, bet kadangi neturėjau pažįstamų - maniau neįmanoma. Tačiau įmanoma, direktorius priėmė, kaip "praktikai"
Kolektyvas mažas, dauguma "per pažintis", visi labai susidraugavę, nes jau n metų dirba kartu. Nuo pat pradžių jaučiausi "keistai", kaip ignoruojama ir nemėgstama. Darbas savo svajonių vietoje tapo nemielas, kolegos kažkokios hienos. Direktorius ir dar dvi jo podružkės vadovavo visam paradui, kiti tiesiog prisitaikėliai. Viena ypatingai manęs nemėgo, vėliau sužinojau, kad jie kartu su direktorium pora, nors abu šeimas turi. Ir aišku visiems kolegoms vadovavo per direktorių. Kiti susitaikė ir tiesiog nebandė priešintis, o aš naivuolė būdama, ieškojau teisybės. Už tą ieškojimą užsitraukiau jos nemalonę. Ir darbas tapo tiesiog kančia. Kolektyve neturiu nei vieno žmogaus, į kurį galiu atsiremti. Na, juk ne draugauti, o dirbti į darbą einame, bet norisi normalios aplinkos. Netikėtai viena kolegė išėjo iš darbo, direktorius man pasiūlė ją pavaduoti. Strengiausi, nes ir darbas patiko, ir jo specifika. Aišku kasdien susikirsdavo keliai su direktoriaus drauge, šaukdavome viena ant kitos bene kasdien. Ir ką, tai darbo vietai buvo paskelbtas konkursas, aš nelaimėjau, nors turėjau didžiausią patirtį Baisiausia, kad turim dalintis bendrą kabinetą su direktoriaus drauge. Lysti jai į š... nemoku ir neleidžia išdidumas, kaip kitaip su ja kovoti - nebežinau. Darbas (kad ir tokioje vietoje) man labai reikalingas, nes šiais laikais... pačios žinote. Ką daryti?
QUOTE(Betule @ 2009 09 13, 16:27)
Ką daryti?
Kovoti nereikia - susitaikyk. Stenkis į viską žvelgti pro pirštus. Sunku, bet kitaip galima ir kokią nervinę ligą įsivaryti
Pas mus darbe irgi visko būna. Atėjus buvo labai sunku, nes atrodė, kad viskas turi būti ne taip, kaip yra. Iš pradžių šokas, paskui didelis noras ir pastangos pakeisti esamą mano manymu netinkamą santvarką. Ir kas iš to? Nieko. Po kelių mėnesių supratau, kad tik kvailai atrodžiau kolegų akivaizdoje. Šiuo metu sėdžiu apsiraminus, nepersitengiu, dirbu ką ir kiek reikia - man ramu, dirikui irgi, kolegoms irgi. Visi kaip ir laimingi.
Teko ir man pries keleta meteliu atkenteti. Istveriau pusantru metu. Ir isejau neapsikentus po galu galais i niekur, neturedama jokio kito darbo pasiulymo. Dabar galiu pasakyt, kad cia buvo teisingiausias sprendimas mano gyvenime. Kolektyvas buvo mazas, imonei vadovavo porele - oficialiai direktorius, o neoficialiai - jo desinioji ranka, jie pasirodo susikukave buvo, nors visi turejo apsimesti, kad to nepastebi. Pielino mane direktoriaus ponia nuolat, viskas, ka dariau blogai buvo. Vakarais grizusi namo verkdavau, o ryte i darba - kaip i katorga eidavau. Zemindavo mane, mat buvau ne to lygio kaip jie. Taip ir sakydavo - ne to lygio. Gyvenau kukliau nei jie, negalejau sau leisti skanauti vynu po 100 litu ir nevazinejau su nauju automobiliu. Reiskia galejau but siuksle???
Fui, net bjauru atsimint tuos laikus.
Tik prisimenu, kai isejau is darbo, buvo pavasaris, kasdien vaziuodavau i miesta, vaiksciodavau issisiepus gatvemis ir buvau tokia laiminga, kad issivadavau nuo panciu. Nors kita darba suradau tik po keliu menesiu, buvo finansiskai kuri laika sunku, NIEKUOMET nesigailejau, kad padariau toki sprendima.
Taigi, jei tave engia, veik, nes prarasi sveikata kentedamas.
Fui, net bjauru atsimint tuos laikus.
Tik prisimenu, kai isejau is darbo, buvo pavasaris, kasdien vaziuodavau i miesta, vaiksciodavau issisiepus gatvemis ir buvau tokia laiminga, kad issivadavau nuo panciu. Nors kita darba suradau tik po keliu menesiu, buvo finansiskai kuri laika sunku, NIEKUOMET nesigailejau, kad padariau toki sprendima.
Taigi, jei tave engia, veik, nes prarasi sveikata kentedamas.
QUOTE(Betule @ 2009 09 13, 16:27)
Nemanau, kad jei pyksitės, ar pastoviai pritarimai linkčiosi galvą, darbe įsivyraus ramybė ir santarvė
Manau, dauguma darbinių naujokų patyria, švelniai tariant, nepritarimą. Su laiku, patirtim ir tam tikrom pastangom viskas "susiglaisto".Bet šiuo atveju - tai jau engimas. Gal esi konkurentė
?Panagrinėk save - kiek esi pranašenė bei protingesnė, net doresnė ( juk ne poroje su vadovu), aukščiau galvą - ir ignoruok "varžoves". Dirbk savo darbą, bendrauk kaip su visais darbuotojais ir mažiau emocijų.
Meilė ar pyktis - tai emocijos ir dėmesys, o žmogus labiausiai nemėgsta būti užmirštas....
Sėkmės
QUOTE(SPYGLIUKAS** @ 2009 10 27, 20:24)
Nemanau, kad jei pyksitės, ar pastoviai pritarimai linkčiosi galvą, darbe įsivyraus ramybė ir santarvė Manau, dauguma darbinių naujokų patyria, švelniai tariant, nepritarimą. Su laiku, patirtim ir tam tikrom pastangom viskas "susiglaisto".
Bet šiuo atveju - tai jau engimas. Gal esi konkurentė ?
Panagrinėk save - kiek esi pranašenė bei protingesnė, net doresnė ( juk ne poroje su vadovu), aukščiau galvą - ir ignoruok "varžoves". Dirbk savo darbą, bendrauk kaip su visais darbuotojais ir mažiau emocijų.
Meilė ar pyktis - tai emocijos ir dėmesys, o žmogus labiausiai nemėgsta būti užmirštas....
Sėkmės
Manau, dauguma darbinių naujokų patyria, švelniai tariant, nepritarimą. Su laiku, patirtim ir tam tikrom pastangom viskas "susiglaisto".Bet šiuo atveju - tai jau engimas. Gal esi konkurentė
?Panagrinėk save - kiek esi pranašenė bei protingesnė, net doresnė ( juk ne poroje su vadovu), aukščiau galvą - ir ignoruok "varžoves". Dirbk savo darbą, bendrauk kaip su visais darbuotojais ir mažiau emocijų.
Meilė ar pyktis - tai emocijos ir dėmesys, o žmogus labiausiai nemėgsta būti užmirštas....
Sėkmės
Viskas. Susiradau atsarginį variantą ir rytoj susitariau dėl pokalbio su dabartiniu vadovu. Išeinu, nes nebegaliu daugiau. Taip ir noris prisipažinti, kad ji laimėjo
Aišku nežinau, kaip man seksis naujame darbe, kaip priims kolektyvas, ar pavyks su juom susibičiuliauti. Bet dabar tai atrodo daug svarbiau už pareigas ar atlyginimą. Gaila senojo (jau mintyse jaučiuos išėjusi) darbo, nes visą laiką po univero baigimo siekiau jo, svajojau, ėjau link jo. Gal perdaug tikėjausi? O gal tiesiog net minčių nebuvo, kad kolektyvas gali šitaip engti Patyčias patyriau beveik kasdien, į kurias labai jautriai reaguodavau. Netgi tokie dalykai, kaip kai kurių kompiuterinių programų nežinojimas ar nemokėjimas jomis naudotis paskatindavo asmeninius įžeidinėjimus. Manau, taip sveikoje darbinėje aplinkoje neturėtų būti ir tai nėra mano problema. Ar buvau konkurentė? Galbūt, nors niekada nedaviau tam prielaidos. Tiesa, tik pradėjus dirbti sužinojau, jog direktorius mane priėmė, nes "esu labai faina merga". Dabar tai aišku jau nebesvarbu
