QUOTE(amcia @ 2008 11 12, 22:57)
pasiguosiu...
Sutrikes intelektas ir autizmas, ypac aspergeris, yra skirtingi dalykai, ar ne? pasakykit, ar jusu nekankina abejones, tiksliau-baimes del jusu vaiko intelekto.. As tiesiog pavargstu nuo tu kalniuku: simtaprocentini isitikinima, kad viskas ok, keicia baime, kad gal as klystu, ypac po kokiu 'viesu pasirodymu', kai vaikas neatsako i elementarius klausimus, ar uzsiima savo 'netradicine' veikla...
Mes teoriskai su kalba bedu neturim, ty, ji atsirado laiku, net siek tiek anksciau, bet va-komunikacija, ty, panaudojimas kalbos pagal paskirti, iki siol (4m) gal per pus atsilieka, o emociju israiska, beje tik teigiamu, isvis artima 0. domisi tik vienu ir imituoja(zaidzia) tik viena-skalbykle

. Bet kartais ima ir pribloskia tokiom frazem: "va, ruda zolyte, rudi medziai-ruduo, pasibaigs ruduo, prasides baltuo"

Bet iki siol yra uzdaves tik vos kelis klausimus, papasakot kas buvo-beveik neimanoma, paklaustas-beveik garantija,kad atsakys ne i tema ar visai neatsakys...
Siaip sutrikes intelektas nera skiriamasis autizmo bruozas, ir mazesni vaikai gali buti labai normalaus intelekto. Intelektas mazeti gali pradeti veliau - kai su amziumi jis turi rodyti vis didesnius gabumus ir zinias, o to nera, nes del autizmo ypatumu, tiesiog nespeja ismokti ir perprasti visko, ka turetu pagal savo amziu. Gali buti ir taip, kaip mano sunui - bendras intelekto rodiklis visiskai normalus, o imant atskirai - konstrukcinis mastymas, loginis mastymas ir visa kita - netgi aukstesni uz vidutinius balai, o socialiniai igudziai ar kaip jie ten vadinasi ir dar kazkas, gal verbaliniai, neprisimenu dabar - vos ne nuliniai, todel vietoj aukstesnio uz vidutini, intelektas gaunasi tik vidutinis. Ir tikriausiai daugumai autistuku tam tikru sriciu vertinimai gaunasi aukstesni, kitu - zemesni, todel bendras ivertinimas buna dar normalu arba jau zemas. Ir cia irgi labai nuo vaiko nuotaikos priklausantis dalykas - mes kas metai -dveji-treji kai darydavomes testus, tai vienakart gavosi 108, po metu ar dveju - 89, o dar po kurio laiko - vel virs 100. Tiesiog ta diena, kai dareme antra testa, vaikas buvo prastos nuotaikos ir rezultatai gavosi kur kas prastesni nei pries tai ir po to. Todel apie intelekta teisingai spresti labai sunku - vaikas gali neatsakyti i klausima ne todel, kad nezino atsakymo, o todel, kad tuo momentu neturi noro kalbeti, arba jam nepatiko forma, kaip klausimas buvo pateiktas, arba nepatinka zmogus, kuris testuoja - tai irgi svarbus faktorius. Gali buti ir daugiau visokiu nelabai logisku priezasciu, apie kurias mes net neitariame - gal vaikas staiga uzsimane i tualeta ir nesugebejo susikaupti ties keliais klausimais, o paskui noras praejo ir vel atsakineja kaip reikia

Cia visokiu variantu gali buti. Ir tikriausiai daznai autistams intelektas nustatomas zemesnis nei yra is tikruju vien del tu visokiu keistu priezasciu, del kuriu vaikai neatsiskleidzia testo metu.
O vat gyvenime... Pirmiausia mamytems reikia nusiraminti ir butinai dizaugtis savo vaikais, demonstruoti meile, sypsotis - tai veikia nei kiek neblogiau uz ikyriai kartojamas pamokas

Taikyti visokias metodikas ir stengtis ismokyti visko vaika yra labai gerai ir svarbu, bet siaip jie nemazai supranta ir patys, tik to nerodo. Jiems patogu nesistengti, nes teveliai vis tiek aptupines. Didziausia beda yra tas amzinas nenoras - jie nieko nenori, jiems niekas neidomu, ir issaukti susidomejima, ismokti sudominti vaika - cia sunkiausia dalis. Kai atradau, kad mano sunui patinka ketes ir parnesiau jam balta katyte, nes butent baltos jis norejo (o teko pavargti kol pagal skelbimus radau kas dovanoja baltas neveislines katytes) - vaikas tiesiog nusvito. Jam viskas pasidare daug lengviau ir idomiau, kai namie atsirado jo issvajota katyte. Veliau tos katytes netekome, buvau parsinesusi pora persisku katinu, bet juos teko atiduoti, nes planavau isvaziuoti i Anglija, o dar po keliu metu isitaiseme trispalve katyte, kuria turime iki siol, jau kokie 6m, o gal daugiau - pameciau skaiciu. Tai vat kates dare stebuklus - jos visos labai padedavo sunui issijudinti is jo "komos", ir ta ypac pajutau kai parsinesiau dabartine katyte. Kai kuri laika gyvenome be kaciu, vaikas buvo uzdaras, nervuotas, net isteriskas, o atsiradus katei ir mokslais pradejo po truputi dometis, ir tapo daug ramesnis (kate nuo jo beveik nenulipdavo - visalaik ant krutines ar ant keliu guledavo ir murkdavo, o sunui tai budavo didziausia palaima), ir pradejo daugiau kalbeti - is pradziu su katyte ismoko susimiaukseti jos "kalba", o paskui pradejo kalbeti ir su mumis. Tada supratau, akd jis supranta ir moka kur kas daugiau, nei mes itareme. Tereikejo tik stimulo. Pabandykite ir jus atrasti koki gyvuneli, kuris patiktu vaikui. Gal tada reikalai pajudes?