Tam Ali buvo labai svarbu, kad aš jo spagečius, ant ausų man kabinamus, priimčiau už rimtą pinigą. Kai eilinį kartą jis man kalbėjo apie vestuves, aiškino, kad dabar negali manęs vesti, nes neseniai grįžo iš armijos ir dar neužsidirbo pinigų, todėl vestuves galėsim atšokti tik po metų, aš neištvėriau ir ant lapelio jm parašiau, kad visos tos vestuvės yra juokas, nes negimė dar toks turkas, kuriuo tikėčiau.
Nežinau, ar jam kas nors išvertė tą mano sakinį, bet kitą dieną jis vis manęs klusinėjo "ty mne doveriajesh"? Aš purtau galvą

: O tas iš proto kraustosi, neva bože moj, kaip jis čia rimtai, o aš, matot, netikiu juo. Gaila, kad mums trukdė kalbos barjeras, negalėjau suskelti visko, kas ir kaip. Tačiau paskutinį vakarą jis mn atnešė toookį laišką, kurį skaitant širdis daužėsi, kaip sprogimui besirengianti atominė bomba. Kai po to paklausė, ar aš juo tikiu, tik patraukiau pečiais, nes tikėti buvo galima tik jo graudžia meilės istorija apie merginą su kuria jis draugavo septynerius metus ir kuri ištekėjo vos tik jis išėjo į armiją. Jis tik ją vieną neva mylėjo...
Bet staiga išvydęs mane savo jachtoje, jis sugebėjo ją pamiršti

(va, čia jau makaronai).
Ir paskutinis sakinys: "ty mene ver, ja budu pisat tebe pisma". Kai skridom lėktuvu į Lietuvą, su Shalimar skaitėm tą laišką. bet širdis jau nebesidaužė, spurdėjimą pakeitė linksmas juokas. oi, kaip prisijuokėm.
Bet vis tiek sunku susitaikyti su tuo, kad atostogos baigėsi, o kartu su jomis ir tas smulkus romaniūkštis. Laiškų aš, žnoma, negavau ir negausiu. Į Lietuvą jis, žinoma, neatvažiuos, nors ir žadėjo balandį atlėkti. Sulaukiau tik poros skambučių - pirmojo jau kitą dieną grįžus iš kelionės, antrojo - po dviejų savaičių.
Bet jaučia širdis, dar kažkas bus. tik kažkuriam iš mūsų tai žiauriai nepatiks.