Labas mamytės, būtų labai įdomu sužinoti kaip jūs tvarketes, kai šeimoje atsirado mažasis gyventojas? Kaip priima sesutę/ broliuka pirmagymis, kai jam 2-3 metukai? Kaip su miegojimu? Ar spejate susitvarkyti? 
Labas mamytės, būtų labai įdomu sužinoti kaip jūs tvarketes, kai šeimoje atsirado mažasis gyventojas? Kaip priima sesutę/ broliuka pirmagymis, kai jam 2-3 metukai? Kaip su miegojimu? Ar spejate susitvarkyti?
Priemė gerai, be pavydo scenų. Nuo pat nėštumo pradžios kalbėjau, jog mano pilvelyje auga sesutė arba broliukas. Pirmus 3 mėnesius sūnaus neleidau į darželį, tiesiog kad būtume kartu, jis greitai įprato, kad šeimoje yra nebe vienas jis.
Tiesa, mano sūnus gana savarankiškas, moka pats vienas užsiimti, tai jam nebūdavo didelės bėdos, kad aš negaliu viso dėmesio skirti tik jam.
Tiesa, mano sūnus gana savarankiškas, moka pats vienas užsiimti, tai jam nebūdavo didelės bėdos, kad aš negaliu viso dėmesio skirti tik jam.
manoji taip pat prieme labai gerai net kai dar tebebuvau 
mano mergyte prieidavo glostydavo man pilva buciuodavo kalbindavo o kai gime tai ji taip ji mylejo visada paduodavo ciulptuka noredavo panesioti bet neleidome atnesdavo paperi pakeisti duodavo zaisliuka pazaisti tik pirmom savaitem jinai ji vadindavo lele 
o beto mano mergyte buvo savarankiska mokedavo uzsiimti savo reikaliukasi zaizdavo piesdavo ar filmuka ziuredavo todel galedavau daugiau demesio skirti mazyliui o jei pagrandukas miegodavo tai manoji niekam neleisdavo triuksmauti sakydavo nesukaikite mano brolis miega
mano mergyte prieidavo glostydavo man pilva buciuodavo kalbindavo o kai gime tai ji taip ji mylejo visada paduodavo ciulptuka noredavo panesioti bet neleidome atnesdavo paperi pakeisti duodavo zaisliuka pazaisti tik pirmom savaitem jinai ji vadindavo lele o beto mano mergyte buvo savarankiska mokedavo uzsiimti savo reikaliukasi zaizdavo piesdavo ar filmuka ziuredavo todel galedavau daugiau demesio skirti mazyliui o jei pagrandukas miegodavo tai manoji niekam neleisdavo triuksmauti sakydavo nesukaikite mano brolis miega
mano sunus prieme savo sesute su didele laime
maniskis lauke labai seses. ir pilva gloste ir snekejo... gime... ligoninej kaip prilipes buvo...atsivezem namo tai pirmas dvi savaites ale pagalbininkas buvo tik gaudavos atvirksciai... poto jau netaip lysdavo, bet prieidavo butent tada kai galima sakyt visai jo nereikdavo ir paprasciausiai trukdydavo...todel prasidejo siokie tokie barniai, nes jis elgesi specialiai kad tik atkreipt demesi...pavydas ane...suprantu todel stengiuos ir su juo ka nors nuveikt, bet jam kuo toliau tuo labiau reik mamos...jau pradejo sneket kad gerai buvo kai nebuvo seses...o dabar vis kartoja kad mes nebemylim jo...ir kas blogiausia atsirado fobijos dvi : ejimas vieno miegot klaikus, nes ale bijo tamsos, nors iki seses niekad nebijojo ir kad blogiausia tai tustinimasis - nebevaiksto,sako kad jam tipo ten skauda ir t.t. ir kiekviena vakara laksto verkia neina sestis, zuja pries visu nosis, man jau tuoj nervai neatlaikys...bet viska apziurejau nieko ten nera, galvojau uzkietejo pradejau duot arbatas laisvinamasias, slyvas ir t.t. viena kart neistvere ir padare i kelnes tai viskas normalu ten pas ji. ar negali but taip kad kaku fobija atsiradusi del jo oziu, kad neva truksta meiles musu??? gal kam teko susidurti su tokiu atveju? jau skaiciau kita tema apie konkreciai sia "kaku" problema, bet pas mus siek tiek kitokia situacija, manau. lauksiu atsakymu 
Sveikos mamytės Aš net su ašarom prisimenu savo mažutėlį ir tai, kaip jis laukė savo sesutės 
Kol laukiausi jis dažnai glostydavo pilvą ir kai pajusdavo judesiukus, tai tiek džiaugdavosi, sakydavo ji man spyrė Kai parsivežiau dukrytę į namus, tai jis priėjęs prie lovelės pasakė : - o Dieve, kokia ji mažytė, ir kokia graži... Mama padėk ją ant žemės, noriu su ja pažaisti 
Turbūt niekada nepamiršiu šitų akimirkų, net dabar susigraudinau
o chikitai norėčiau pasakyti, kad viskas kas vyksta su jūsų mažulėliu, tai tikrai dėl to kad jis jaučiasi atstumtasis, nes mažąjai vistiek daugiau dėmesio ir laiko skiriama. Visi vaikai skirtingai su tuo susitaiko. Ir tai tikrai nereiškia kad namuose jūs mažiau su juo būnat, tiesiog vaikučiai įsivaizduoja, kad anas mažesnis gal labiau mamai patiks, jį labiau mylės... čia jau reikia su juo daug daug kalbėti Patikėkit mūsų giminėj yra dar baisesnis atvejis buvęs, kai sūnėnas taip norėjo kad broliuko nebebūtų, tai uždėjo ant veiduko pagalvę, galvojo uždus ir nebebus.. Laiku tuomet pamatė jo mama, bet nuo to laiko net neprileisdavo prie mažylio.. čia jau vaikų psichologija veikia..
Aš net su ašarom prisimenu savo mažutėlį ir tai, kaip jis laukė savo sesutės Kol laukiausi jis dažnai glostydavo pilvą ir kai pajusdavo judesiukus, tai tiek džiaugdavosi, sakydavo ji man spyrė Kai parsivežiau dukrytę į namus, tai jis priėjęs prie lovelės pasakė : - o Dieve, kokia ji mažytė, ir kokia graži... Mama padėk ją ant žemės, noriu su ja pažaisti Turbūt niekada nepamiršiu šitų akimirkų, net dabar susigraudinau
o chikitai norėčiau pasakyti, kad viskas kas vyksta su jūsų mažulėliu, tai tikrai dėl to kad jis jaučiasi atstumtasis, nes mažąjai vistiek daugiau dėmesio ir laiko skiriama. Visi vaikai skirtingai su tuo susitaiko. Ir tai tikrai nereiškia kad namuose jūs mažiau su juo būnat, tiesiog vaikučiai įsivaizduoja, kad anas mažesnis gal labiau mamai patiks, jį labiau mylės... čia jau reikia su juo daug daug kalbėti
Patikėkit mūsų giminėj yra dar baisesnis atvejis buvęs, kai sūnėnas taip norėjo kad broliuko nebebūtų, tai uždėjo ant veiduko pagalvę, galvojo uždus ir nebebus.. Laiku tuomet pamatė jo mama, bet nuo to laiko net neprileisdavo prie mažylio.. čia jau vaikų psichologija veikia.. 
O mano mergytei 4 metukai, kai atsirado broliukas pradzioje kaip ir nieko(matyt buvo idomu), bet poto prasidejo: kodel i mane neziuri, kodel nesakai kad myli, juk as tavo princese ir t.t.
Nors kai sakau vienam, tai sakau ir kitam, bet kodel ne jai pirmai. Kas blogiausia ji visiskai nezaidzia pati
Nors kai sakau vienam, tai sakau ir kitam, bet kodel ne jai pirmai. Kas blogiausia ji visiskai nezaidzia pati
Maniškė sesę labai gerai priėmė. nebuvo jokių pavydo scenų. nors truputį bijojom - kol buvau nėščia per daug dėmesio kalbom, kad bus brolis ar sesė, neskyrėm. na, pasakėm, kad BUS, bet kiekvieną vakarą pilvelio neglostėm
Aišku, visko būna - išlenda ir kokia pavydo scena, bet mes vis pabrėžiam, kad ji dičkė, kad turi "mokyti" sesutę..
Aišku, visko būna - išlenda ir kokia pavydo scena, bet mes vis pabrėžiam, kad ji dičkė, kad turi "mokyti" sesutę..
Labai laukė broliuko,ir nekėlė jokių pavydo scenų Ir dabar,jei tik suverkia, skuba į pagalbą mažiukui. Bet jau prašo ir sesės
Ir dabar,jei tik suverkia, skuba į pagalbą mažiukui. Bet jau prašo ir sesės
mano sunus gerai broli prieme aisku kazkokiu smulkiu niuansu buvo, bet dabar net nepamenu.
kai laukiausi as labai bijojau jo reakcijos. daug su juo apie tai kalbejau, bet jis realiai nelabai suvoke, ka as jam aiskinu 
o bijojau todel, kad kai dvieju metuku ji pradejau leisti i darzeli (nors jis ejo tik 2 sav) mus istiko ta pati beda kaip CHIKITOS suneliui. taigi po 2 dienu darzelyje jis nustojo tustintis. nenoriu plestis nes tema ne apie tai, bet jokiam priesui nelinkeciau to, ka mes su vyru isgyvenome. visa tai tesesi apie metus laiko, mes apvaiksciojom visus gydytojus, vaikas pasitustindavo tik klizmuojamas, zarnyne, susidarydavo tokie kaip akmenys, organizmas pradejo nebepriiminet maisto, istisai vemdavo (prasidejo refluksai) vaiko psichologinei busenai apibudinti as isvis nerandu zodziu. zodziu gydemes ilgai ir skausmingai. ir netgi dabar jis pats labai retai prasosi ant puodo dideliam reikalui, bet as jau puikiai matau kada jis nori. na bent jau be problemu pasitustina kasdiena.
kalbejau as su daugybe specialistu, skaiciau daug info. visos musu bedos - psichologines traumos pasekme. vaikas zodziais nemoka isreiksti savo protestas, todel protestuoti padeda jo organizmas. vaikams netgi gali prasideti epilepsijos priepuoliai. po siai dienai as zinau, jeigu vyksta kazkas mano vyresniajam nepriimtino, jis valgydamas arba is kart pavalges pradeda vemti. taip buvo kai vyras 2 menesius buvo komandiruoteje ir grizdavo tik savaitgaliais.
ka as noriu pasakyti. jokiu budu negalima numoti ranka i tokius dalykus, nes jie niekada savaime neissisprendzia. jokiu budu negalima parodyti vaikui, kad tu pyksti del to, kad jis nekakoja.
kai gime antras sunus,pirmais men as niekada prie vyresniojo nevadindavau kudikio kazkokiais sveliais zodziais, nereiksdavau susizavejimo ir pan. stengdavausi jam suprantamai aiskinti apie kudikio raida, lygindavome jo nuotraukas ir brolio. as leidau vyresniajam paguleti vezimelyje, lovyteje, imti buteliukus, ciulptukus ir t.t. taigi mes kartu auginame broli, kad sis galetu kartu zaisti.
ir dabar as pastebiu, kad mano vyresnysis nurimo, kad jo vaikiskos baimes pasislepe ir jis sako, kad labai noretu tureti namie daug leliuku, tokiu kaip Danielius
linkiu dideles sekmes ir kantrybes visoms mamytems, o ypatingai toms, kurios turi panasiu rupesciu
aisku kazkokiu smulkiu niuansu buvo, bet dabar net nepamenu.kai laukiausi
as labai bijojau jo reakcijos. daug su juo apie tai kalbejau, bet jis realiai nelabai suvoke, ka as jam aiskinu o bijojau todel, kad kai dvieju metuku ji pradejau leisti i darzeli (nors jis ejo tik 2 sav) mus istiko ta pati beda kaip CHIKITOS suneliui. taigi po 2 dienu darzelyje jis nustojo tustintis. nenoriu plestis nes tema ne apie tai, bet jokiam priesui nelinkeciau to, ka mes su vyru isgyvenome. visa tai tesesi apie metus laiko, mes apvaiksciojom visus gydytojus, vaikas pasitustindavo tik klizmuojamas, zarnyne, susidarydavo tokie kaip akmenys, organizmas pradejo nebepriiminet maisto, istisai vemdavo (prasidejo refluksai)
vaiko psichologinei busenai apibudinti as isvis nerandu zodziu. zodziu gydemes ilgai ir skausmingai. ir netgi dabar jis pats labai retai prasosi ant puodo dideliam reikalui, bet as jau puikiai matau kada jis nori. na bent jau be problemu pasitustina kasdiena.kalbejau as su daugybe specialistu, skaiciau daug info. visos musu bedos - psichologines traumos pasekme. vaikas zodziais nemoka isreiksti savo protestas, todel protestuoti padeda jo organizmas. vaikams netgi gali prasideti epilepsijos priepuoliai. po siai dienai as zinau, jeigu vyksta kazkas mano vyresniajam nepriimtino, jis valgydamas arba is kart pavalges pradeda vemti. taip buvo kai vyras 2 menesius buvo komandiruoteje ir grizdavo tik savaitgaliais.
ka as noriu pasakyti. jokiu budu negalima numoti ranka i tokius dalykus, nes jie niekada savaime neissisprendzia. jokiu budu negalima parodyti vaikui, kad tu pyksti del to, kad jis nekakoja.
kai gime antras sunus,pirmais men as niekada prie vyresniojo nevadindavau kudikio kazkokiais sveliais zodziais, nereiksdavau susizavejimo ir pan. stengdavausi jam suprantamai aiskinti apie kudikio raida, lygindavome jo nuotraukas ir brolio. as leidau vyresniajam paguleti vezimelyje, lovyteje, imti buteliukus, ciulptukus ir t.t. taigi mes kartu auginame broli, kad sis galetu kartu zaisti.
ir dabar as pastebiu, kad mano vyresnysis nurimo, kad jo vaikiskos baimes pasislepe ir jis sako, kad labai noretu tureti namie daug leliuku, tokiu kaip Danielius
linkiu dideles sekmes ir kantrybes visoms mamytems, o ypatingai toms, kurios turi panasiu rupesciu
Viskas ramiai - gal tik tiek, kad vos grįžus su sūnum namo, vyresnėlė brolį šakočiuko trupinukais pavaišino - nugi taip skanu . Kai paklausiau kaip - sako - pakramčiau trupinuką trupinuką ir įdėjau į burnytę.. Juk reikia brolį mylėt
bet viskas baigės laimingai - gal ir visai jam tų trupinukų nekliuvo... Va tokie santykiai ir išliko - globot ir dalintis...
Tiesa, buvo toks momentas, kai pasimušdavo - dabar jau ir tą išaugo. O va mažylę tai myli abu beprotišaki - jau greit pusantrų, o dičkiai vis dar dėl jos dėmesio pešas
. Kai paklausiau kaip - sako - pakramčiau trupinuką trupinuką ir įdėjau į burnytę.. Juk reikia brolį mylėt bet viskas baigės laimingai - gal ir visai jam tų trupinukų nekliuvo... Va tokie santykiai ir išliko - globot ir dalintis...
Tiesa, buvo toks momentas, kai pasimušdavo - dabar jau ir tą išaugo. O va mažylę tai myli abu beprotišaki - jau greit pusantrų, o dičkiai vis dar dėl jos dėmesio pešas
gal čia svarbu yra tai, koks amžiaus skirtumas tarp vaikų. Tarp dviejų mano vaikų yra trijų metų skirtumas. Tai vyresnėlis kiek stresavo dėl mažiuko. Iš pradžių tai "gelbėjo" mane nuo mažiaus, kai susiruošdavau šį maitinti. Išaiškinom, kad tai mažiuko maistas. Suprato. nėra daug bėdos dabar.
O kai gimė dar vienas vaikas, tai vyriausias priėmė lengvai ir ramiai. O va tas mažėlis tik du metai skirtumas, dar jis nesupranta nieko. Tai veržiasi ir į mažiaus vežimą pagulėti, ir į lovytę, ir būtinai ant rankų prašosi tuo metu, kai mažiuką paimu. Jau keletą kartų papo yra paprašęs. Pasiguldau, imk. Tada nežino ką daryt su tuo papu. Bet svarbiausia ko gero yra tai, kad gauna, ir po to pats supranta, koks juokingas buvo jo noras.
ir spaudžia mažiuką, ir ranką laužia.. tai dabar reikia saugoti ne tiek mažiuką, kiek tą pavyduolį.
O kai gimė dar vienas vaikas, tai vyriausias priėmė lengvai ir ramiai. O va tas mažėlis
tik du metai skirtumas, dar jis nesupranta nieko. Tai veržiasi ir į mažiaus vežimą pagulėti, ir į lovytę, ir būtinai ant rankų prašosi tuo metu, kai mažiuką paimu. Jau keletą kartų papo yra paprašęs. Pasiguldau, imk. Tada nežino ką daryt su tuo papu. Bet svarbiausia ko gero yra tai, kad gauna, ir po to pats supranta, koks juokingas buvo jo noras. ir spaudžia mažiuką, ir ranką laužia.. tai dabar reikia saugoti ne tiek mažiuką, kiek tą pavyduolį.
