as irgi perejau visus psichologinius isgyvenimus,niekaip nepastojau kokius 4 metus,labai sunkus periodas buvo.visi aplinkiniai klausinejo kada gi sugalvosite tapti tevais,per balius tostai buvo visi susije su vaikuciais.o as kaip nepastojau taip nepastojau....kreipemes i medikus,pasake,kad nera jokiu akivaizdziu priezasciu nepastoti.menesines buvo reguliarios,vyro tyrimas taip pat buvo geras,mano hormonai be pakitimu.viena diena isgirdau,kad klinika motina ir vaikas skelbia akcija nevaisingu poru istyrimui.nusprendziau moketi pinigelius ir issamiai issityrti,kiausidziu praeinamuma,jei reikes daryti ir inseminacija ar dirbtini apvaisinima.kai nuejau pas gydytoja teko ispasakoti visa savo nepastojimo istorija,vyra is karto nusiunte pakartotiniam tyrimui.o kai padare ultragarsa.....gydytojas z.zeba pasake,kad as jau laukiuosi
kad jau sirdute plaka.....ilgai nepatikejau,bet vadinasi cia vaidina labai dideli vaidmeni zmogaus psichologija.....tuo metu kai moraliskai esi nusiteikes bet kam....jau esi pastojusi.turiu suneli
po sunaus gimimo taip ir nesisaugojom,dabar sunui tuoj bus 4 metukai ir tik dabar as vel laukiuosi
ir vel psichologija,ta diena kai suzinojau,kad nescia nusipirkom kate
kad ne taip liudna butu
ir testas parode dvi juosteles
tad galvoju,kad nenusiminkit kurios irgi taip sunkiai pastoja,tiesiog kazka reikia butinai pakeisti :)sekmes !
metai kol atsigavau ir galejau vel leisti sau svajoti apie mazyli. psichologiksai buvo labai sunku atsigaut, bet su vyro palaikymu iveikem visas depresijas ir vel ememes rezultato siekimo. vel vizitas pas gydytoja, vel vaistuku dozes ir stebejimas kaipa auga folikulai. laimei vel pasiseke pastot is pirmo karto, daug baimes pirmais menesiais kad nenutiktu vel taip pat kaip ir pirma karta, bet neleidau kad mane apniktu tos pacios mintys ir palaipsniui baime vis bleso, perejo prie dziaugsmo kad esu 
