Įveikiau nevaisingumą

Labas mergaites,
Dar siais metais tebebuvau forumo ENDOMETRIOZE skaitytoja... Turejau laparaskopine operacija, gydima diferelino puse metu, praejus gydimui, sulaukus menesiniu slinko dar septyni menesiai. Taigi, poryt mums sesiolikta savaite prasides ! Tai buvo stebuklas, iki kurio ilga kelia nuejome
Nerasiau issamiai visko, musu istorijos labai panasios visu.. tik galiu pridurti, kad mano atveju endometrioze buvo paveldeta, ja sirgo mano mamyte ir mano pussesere, tik jos nebuvo tokios jaunos...
Dar pridursiu keleta patarimuku, kuriuos su daktare aptardavom kiekviena menesi (po operacijos ji mane stebejo kiekviena menesi):
1. Gerti C ir E vitaminus jums ir jusu vyrui;
2. Po lytinio akto paguleti lovyteje, po uzpakaliuku pasikisus pagalvele;
3. Tiksliai apsiskaiciuoti vaisingaja dienele.
Juk jus viska ir pacios zinote
Rasau savo istorija, kad tik daugiau tos vilties kiekvienai butu

labai sveikinu sulaukus to stebuklo aukite sveikuciai. gal gali pasakyti pas ka lankeisi? mes turime daug problemu siuo klausimu ir vienintele galimybe sulaukti antro yra IVF

Labutis, As lankausi pas dr. Olga Gavrilova, Klaipedos universitetineje ligonineje
Nuosirdziai linkiu sulaukti stebuklo...

Sveikos, merginos,

galiu padovanoti ovuliacjos testuku - dezuteje buna 7, liko 6. Su instrukcija, slapmo indeliais ir t.t. Vilniuje. Rasykite i AZ, nes temos neseku.

Nusprendziau ir as papasakoti savo sekmingo pastojimo istorija. Dar pries metus pati sedejau siame forume ir su lengvu pavydu bei asaromis akyse skaiciau laimingas istorijas, kurios ikvepe tiketi, kad ir mums pasiseks ir Dievulis atsius angeliuka.. Visa gyvenima turejau problemu su ciklo nereguliarumu, bet niekada nemaniau kad turesiu problemu su pastojimu. Su vyru susituokeme pries astuonerius metus ir tris metus nesusilaukeme mazylio, taciau tik po tiek laiko pradejome ieskoti priezasciu. Pradejau lankytis vaisingumo klinikose, ten atrado jog turiu policistines kiausides, taciau daugiau kazkokiu priezasciu nebuvo.. taciau nesulaukiant sekmingos pabaigos nusprendeme nieko negaileti ir pameginome daryti IUI. po keliu nesekmingu proceduru pagaliau pavyko - mes pastojome. Labai dziaugiausi sia sekme, taciau .. neilgai Devyniolikos savaiciu nestumas del neaiskiu priezasciu nutruko, del neaiskiu priezasciu sustojo mazylio sirdute.. Atrode kad esu pats nelaimingiausias zmogus pasaulyje, zeme slydo is po koju, per asaras nemaciau kelio, galvojau kad man nelemta tureti kudikelio. Dar po menesio netekau ir savo mylimo tevelio, taigi tai buvo vienas juodziausiu gyvenimo etapu. Taciau Dievulis manes tikrai neapleido. Po keliu metu siek tiek viskas pasimirso, taciau sirdi draske draugu mazyliai, kuriu amzius vis primine apie tai jog galejome ir mes tureti tokio pat amziau maziuka, be to aplinkui buvo daug besilaukianciu mamyciu ir tai paskatino mus ir vel bandyti. Na ir vel prasidejo lankymaisi vaisingumo klinikose, ivairus tyrimai. Per ta laika paaiskejo kad turiu problemu su kraujo kresamumu, su skydliauke, taciau nenuleidome ranku ir vel bandeme. Pirmas IUI buvo nesekmingas, antrasis bandymas maneme kad irgi bus nesekmingas, nes po stimuliuojanciu vaistuku vartojimo nukeliavus pas gydytoja isgirdau nuosprendi, kad si karta ir vel nepavyks ir teks praleisti dar menesi, kadangi prisistimuliavo per daug folikulu ir butu per didele rizika daryti IUI. Taigi susitaikeme su to menesio nesekme ir tiesiog pameginome naturaliai pasikviesti savo stebukleli. Ir gydytoju nustebimui bei musu paciu dideliam dziaugsmui mums Dievulis atsiunte si stebukla be jokiu IUI Kai nestumo testas parode dvi juosteles negalejau sulaikyti asaru, po to lekiau i vaistine pirkti dar ir dar vieno NT Po keliu savaiciu sia sekme patvirtino ir gydytoja. Aisku nestumas nebuvo pats ramiausias, nuolat baiminausi kad tik viskas butu gerai, taciau siandien jau supuoju savo mazaji angeliuka ir jaudinuosi del tokiu anskciau kvailu atrodziusiu problemu kaip pilvo diegliai ir dar viena bemiege naktis Taigi, mergaites linkiu visoms neprarasti vilties, tiketi bei prasyti Dievo pagalbos ir jis tikrai visoms mums parodys jog stebuklu tikrai buna! Linkiu visoms kuo greiciau tapti sauniomis !

Labai grazi istorija su laiminga pabaiga aukite sveiki tiesiog gera kai paskaitai,toia istorija atrodo ir vel gyvenimas nusvinta,ir vel dideja viltis sulaukti savojo angeliuko

Svarbiausia tiketi ir nepaluzti, o sekme anksciau ar veliau, tai aplankuys jus.O kas lieci pinigeliuis oj kaip suprantu, ir uzjauciu.Bet viskas susitvarkys

Mums profertil nepadejo, vyras gere 3 men ir nieko, bet kitiems padeda. Cia matyt nuo organizmo priklauso.

maniskis gere profertili (tai labiau vitaminai nei vaistai) tam kad per IVF neprireiktu ICI ar kaip tas trumpinys, nieko nepagelbejo nors zirniukai ir taip nebuvo visai beviltiski bet geriau nepasidare.... bet si tema ne tam skirta cia tema grazioms ir stebuklo vertoms istorijoms

Pirma karta uzklydau i sita skyreli, permeciau akimis kelias istorijas ir uzkliuvo kazkodel butent sita... Verkiau net pasikukciodama.... Sirdis dziaugiasi skaitydama, kad taip buna... Kad ir kaip man dabar blogai, kad ir kiek laukiu ir tikiuosi, zinau, kad imanoma... Aciu!

Sveikos merginos,
Mano istorija laiminga. Tarp mano vaikų 8 metai skirtumo, antrojo iškojom kokius du metus, neiškentusi nubėgau pas Salygienę, gavau gydymą hormonais, nieko nepadėjo. Tikrino tūbų pareinamumą...(vadinamą liaudiškai prapūtimu), pratekamos..O nutiko viskas, kai aš išvažiavau atostogauti ir pamiršau vaistus pasiimti, po to gydytoja išvažiavo atostogauti, tris mėnesius negavau vaistukų ir kaip manot...pastojau pati. Gal tas prapūtimas padėjo, gal buvau nusivylusi ir neapsiprendusi ar gydysiuos toliau, bet neskaičiavau tų dienų ir nebuvo įtampos. Kas ten žino...bet auginu porelę, esu laibai laiminga. Ir visoms jums, laukiančioms savo stebukliukų, linkiu jo sulaukti kuo greičiau.

Sveikutės

Mano nepastojimo stažas nėra didelis – 2 m., bet man atrodė, kad tai trunka amžinybę... Ir niekada negalvojau, kad rašysiu savo istoriją šitam skyrelyje
Nuo pat paauglystės turėjau problemų su ciklu. Pirmos mmm 16 m., antros – 17 m., trečios – 19 m. Normalios mmm prasidėjo nuo 20 m., jeigu galima pavadinti normaliomis, nes ciklas svyruodavo 23 – 45 d. Tad po metų ginekologė pasiūlė kontraceptikus. Dar po metų, kai su draugu sugalvojom pabandyt nesisaugot, pradingo mano ciklas. Visokių duphastonų ir pan. vaistų pagalba, jis atsirado, bet per pusmetį niekas neužkibo. Išsiskyrėm. Su nauju draugu vėl pradėjau vartoti KT, nes jie geriausiai sureguliavo ciklą, mmm gausumą ir davė apsaugą. Taip prabėgo dar 5 m., kol sutikau savo būsimąjį, ištekėjau ir pradėjom planuoti vaikus.
Nutraukus KT, aišku, ciklo nebuvo. Nebepadėjo nei duphaston‘as... Nors vis tiek tikėjausi, gal kaip nors netyčia pastosiu. Ginė liepė laukti bent metus, kad kreiptis pas vaisingumo specialistus. Po pusmečio be mmm, pakaitinės hormonų terapijos dėka, sulaukiau ciklo, bet mmm buvo juokingos, praktiškai įkloto užtekdavo. Bet visą tą laiką tikėjausi, kad tikrai pastosiu. Po ND gulėdavau kojom aukštyn, net jausdavau nėštumo požymius, visokius pykinimus, o kiek testų prigadinau, kiek ašarų išliejau Po 5 nelaimingų mėnesių, išgirdusi per TV, kad vaistų pagalba galima iššaukti ovuliaciją toms, kurioms jos nebūna, susimąsčiau, kad ko gero man tos ovuliacijos ir trūksta. Nusipirkau OT, testavausi, ir nieko... Tada savo iniciatyva susiorganizavau echoskopiją vidury ciklo, ir tada paaiškėjo, kad jokie folikulai pas mane neauga ir tikrai O nebūna. Gleivinė irgi neauga... Kelio namo per ašaras nebemačiau...
Pradėjau domėtis ovuliacijos stimuliacijom, įlindau į SM, kur gavau daug informacijos per trumpą laiką, tad nieko nelaukdama, prisiregistravau pas vaisingumo specialistus Kaune. Sužibo viltis. Tačiau vienas specialistas mane nugąsdino, kad man per vėlu kažką padėti, nes gimda mažutė, niekas normaliai neišsivystę... Bėgau pas kitą, kuris mane dėl to labai nuramino ir iškart paskyrė stimuliacijas clostilbegyt‘u. Džiaugsmo buvo pilnos kelnės. Tačiau, dėl lėšų stokos, į Kauną važinėjau kartą per mėn. vidury ciklo, o visus kitus kartus eidavau tikrintis savo mieste. Be to, Kaune pas vaisingumo gyd. lankiausi ne privačiai, o KMUK. Manau, kad dėl to ir priežiūra nebuvo ypatinga. Taip praėjo 6 bevaisės stimuliacijos, lydimos vilties, ašarų, nusivylimo, daugybės neigiamų NT, nervų, ND pagal grafiką ir t.t. Pamenu, kad kiekvieną mėnesį jausdavau vis ryškesnius nėštumo požymius, ir galvodavau, kad dabar tikrai JAU! Deja... Net ir NT netikėdavau, kai rodydavo I, nes aš visada sugebėdavau įžiūrėti II. Traukdavau iš šiukšlių dėžės po kelis kartus, pažiūrėti, ar neparyškėjo mano menamas vaiduoklis. Net iš užrišto šiukšlių maišo, išnešto į laiptinę iškrapštydavau susitrynusią NT juostelę. Žodžiu, stogas važiavo kaip reikiant
Nebegalėjau pernešti naujienų, kad draugės spėjo per tą laiką ir ištekėti, ir laukiasi, nors dar neplanavo... Kad ir sėdint SM skyreliuose, kai kuriai nors merginai pasisekdavo pastoti, sunku būdavo džiaugtis. Kartu ir džiaugsmas, ir skausmas, kodėl ne aš
Baisiausia, kad nebuvo pinigėlių, už ką galėčiau gydytis, stimuliuotis, galvoti apie IUI ar IVF. Tas labiausiai ir baugino, nes atrodė, kad niekada nepastosiu Vyras guosdavo, sakydavo, kad tikrai turėsim vaikelį, o aš jau galvodavau, kad vienintelis kelias - pasiimti globotinį...
Žodžiu, kai nusivyliau stimuliacijom, sugalvojau pasidaryti laparoskopiją, dėjau viltis, kad po jos atsiras natūralus ciklas. Deja, net ir kiaušidžių subadymas, ciklo man negrąžino... Gerai nors tiek, kad su kiaušintakiais ir visais kitais dalykais reikalai buvo tvarkoj.
Tiesa, taip ir nesužinojau, ar man policistinės kiaušidės, ar tiesiog užmigusios, nes hormonų tyrimai kaip ir geri, bet folikulo dominuojančio nė kvapo, kaip ir gelivinės...
Praėjus 4 mėn. po LP, ir spėjus per tą laiką vėl porą kartų prisisvaigti, kad laukiuos (nors mmm nebuvo), paskui nusivilti ir niekuo nebetikėti, visgi pradėjau galvoti apie IUI (nes pas vyrą spermiukų judrumas irgi svyruojantis buvo, tai ant ribos, tai žemiau ribos). Pasiskolinom pinigų iškart kokioms 4 IUI, nes nusiteikiau, kad iš pirmo ar antro karto tikrai nepavyks. Ir buvo baisu pagalvoti, kad išvis gali nepavykt, ir liksim be nieko su skolom, nes vyras tuo metu buvo bedarbis, o aš dirbau pusė etato. Bet širdis sakė, kad turim bandyt, kol dar yra vilties, nesustot, kol dar turiu šiek tiek užsidegimo.
Šį kartą išsirinkau Klaipėdos Jolsanos kliniką, gyd. S. Iš pradžių vėl buvo sunkumų, kol prisišaukiau savo ciklą po 5 mėn. pertraukos. O tada pradėjom stimuliaciją iškart su gonal‘iu, nemažom dozėm. Taip pat vartojau metforminą, prednizoloną, estrofemą ir clostilbegytą. Kadangi užaugo visai neblogas derlius, tik gleivinė, kaip visada buvo plonoka, gyd. pasiūlė daryti IUI. Džiaugsmo buvo daug, tačiau vilčių daug nedėjau. Po IUI prasidėjo vėl laukimo periodas. Stengiausi „nežvejoti“ nėštumo požymių, tačiau jie mane persekiojo, kaip įmanydami Aš jais netikėjau, nes jau buvau šimtą kartų jais nusivylusi. Tačiau tie požymiai pasirodė visai kitokie, nei visus praėjusius kartus. Nors ir anuos kartus atrodydavo visi skirtingi. Tad vijau visas mintis apie galimą nėštumą šalin. Kol neištvėrusi, 11 dpoIUI, sugadinau eilinį Easy Cup, ir eilinį kartą nusivyliau, pamačiusi I. Nuėjau atsigerti vandens į virtuvę, sugrįžau vėl į wc, žiūriu ir netikiu! Dar pasižiūriu, gal vėl vaidenasi? Nu, lyg ir vaiduoklis II Bėgu pas vyrą į lovą, rodau, sakau, ką matai? Sako, nu matau antrą neryškų. Aš jau noriu šypsotis, o vyras: „nesidžiauk, čia gal nuo kontrolinės juostos nusitepė“ Gerai, bijau džiaugtis, bet jau visu kūnu pradedu jausti nėštumą, visur tik šilta darosi Važiuoju darytis HCG, su nekantrumu laukiu atsakymo kitą dieną, ir jau galiu pradėt džiaugtis – 42.5! Aišku, tas džiaugsmas labai santūrus, nes po to seka tryzniojimas, belaukiant HCG augimo, vėliau pirmo vizito pas gyd., plakančios širdutės, 12 savaičių, paskui 25 savaičių, kada jau vaikelis daugmaž galėtų išgyventi... Visą laiką buvau įsitempusi, todėl ir čia rašyti nedrįsau. Ir vis negalėjau patikėti, kad man pavyko, kad auga mano pilvelis, o viduje gyvena žmogelis Nes visą laiką atrodė, kad tik kitiems gali pasisekti, bet ne man. Dar teko 28 savaičių pagulėti ligoninėj su gręsiančiu priešlaikiniu, o kai jau gimdyt reikėjo, pasirodo, mano gimdos kaklelis visai neatsidaro, tad po ilgų sąrėmių kančių, savo dukrytę išvydau Cezario pjūvio dėka.
Jausmas nenusakomas ir nepakartojamas! Taip būna tik vieną kartą gyvenime! Iš mano pilvo ištraukė mažytį žmogiuką su rankytėm, kojytėm, akytėm, ausytėm ir pačiu nuostabiausiu balsiuku! Negali būti, kad aš tikrai tapau mama, kad čia mano svajonių mergytė, kad TAI įvyko! Dieve, kokioj euforijoj buvau ir negalėjau atsipeikėti! Abu su vyru kelias dienas buvom apstulbę iš laimės, kad turim tokį stebuklą, ir tebeesam iki šiol
Ačiū Dievui, ačiū gyvenimui, kad man padovanojo dukrytę! Kad išsipildė mano svajonė, kurią galiu nešioti ant rankų, sūpuoti, bučiuoti ir verkti iš džiaugsmo Aš labai laiminga!

Iš visos širdies linkiu kiekvienai planuojančiai nenuleisti rankų, tikėti ir kovoti, ir kuo greičiau tapti mama