Aukit laimingos ir Dievo palaimos visai jusu seimynai
Regaciuke,kaip graziai ir iki asaru jautriai aprasei savo kelione susitinkant su dukryte Aukit laimingos ir Dievo palaimos visai jusu seimynai
Aukit laimingos ir Dievo palaimos visai jusu seimynai
QUOTE(regata @ 2011 02 09, 00:06)
Sveikutės 
Mano nepastojimo stažas nėra didelis 2 m., bet man atrodė, kad tai trunka amžinybę... Ir niekada negalvojau, kad rašysiu savo istoriją šitam skyrelyje
Nuo pat paauglystės turėjau problemų su ciklu. Pirmos mmm 16 m., antros 17 m., trečios 19 m. Normalios mmm prasidėjo nuo 20 m., jeigu galima pavadinti normaliomis, nes ciklas svyruodavo 23 45 d. Tad po metų ginekologė pasiūlė kontraceptikus. Dar po metų, kai su draugu sugalvojom pabandyt nesisaugot, pradingo mano ciklas. Visokių duphastonų ir pan. vaistų pagalba, jis atsirado, bet per pusmetį niekas neužkibo. Išsiskyrėm. Su nauju draugu vėl pradėjau vartoti KT, nes jie geriausiai sureguliavo ciklą, mmm gausumą ir davė apsaugą. Taip prabėgo dar 5 m., kol sutikau savo būsimąjį, ištekėjau ir pradėjom planuoti vaikus.
Nutraukus KT, aišku, ciklo nebuvo. Nebepadėjo nei duphastonas... Nors vis tiek tikėjausi, gal kaip nors netyčia pastosiu. Ginė liepė laukti bent metus, kad kreiptis pas vaisingumo specialistus. Po pusmečio be mmm, pakaitinės hormonų terapijos dėka, sulaukiau ciklo, bet mmm buvo juokingos, praktiškai įkloto užtekdavo. Bet visą tą laiką tikėjausi, kad tikrai pastosiu. Po ND gulėdavau kojom aukštyn, net jausdavau nėštumo požymius, visokius pykinimus, o kiek testų prigadinau, kiek ašarų išliejau
Po 5 nelaimingų mėnesių, išgirdusi per TV, kad vaistų pagalba galima iššaukti ovuliaciją toms, kurioms jos nebūna, susimąsčiau, kad ko gero man tos ovuliacijos ir trūksta. Nusipirkau OT, testavausi, ir nieko... Tada savo iniciatyva susiorganizavau echoskopiją vidury ciklo, ir tada paaiškėjo, kad jokie folikulai pas mane neauga ir tikrai O nebūna. Gleivinė irgi neauga... Kelio namo per ašaras nebemačiau...
Pradėjau domėtis ovuliacijos stimuliacijom, įlindau į SM, kur gavau daug informacijos per trumpą laiką, tad nieko nelaukdama, prisiregistravau pas vaisingumo specialistus Kaune. Sužibo viltis. Tačiau vienas specialistas mane nugąsdino, kad man per vėlu kažką padėti, nes gimda mažutė, niekas normaliai neišsivystę...
Bėgau pas kitą, kuris mane dėl to labai nuramino ir iškart paskyrė stimuliacijas clostilbegytu. Džiaugsmo buvo pilnos kelnės. Tačiau, dėl lėšų stokos, į Kauną važinėjau kartą per mėn. vidury ciklo, o visus kitus kartus eidavau tikrintis savo mieste. Be to, Kaune pas vaisingumo gyd. lankiausi ne privačiai, o KMUK. Manau, kad dėl to ir priežiūra nebuvo ypatinga. Taip praėjo 6 bevaisės stimuliacijos, lydimos vilties, ašarų, nusivylimo, daugybės neigiamų NT, nervų, ND pagal grafiką ir t.t. Pamenu, kad kiekvieną mėnesį jausdavau vis ryškesnius nėštumo požymius, ir galvodavau, kad dabar tikrai JAU! Deja... Net ir NT netikėdavau, kai rodydavo I, nes aš visada sugebėdavau įžiūrėti II. Traukdavau iš šiukšlių dėžės po kelis kartus, pažiūrėti, ar neparyškėjo mano menamas vaiduoklis. Net iš užrišto šiukšlių maišo, išnešto į laiptinę iškrapštydavau susitrynusią NT juostelę. Žodžiu, stogas važiavo kaip reikiant 
Nebegalėjau pernešti naujienų, kad draugės spėjo per tą laiką ir ištekėti, ir laukiasi, nors dar neplanavo... Kad ir sėdint SM skyreliuose, kai kuriai nors merginai pasisekdavo pastoti, sunku būdavo džiaugtis. Kartu ir džiaugsmas, ir skausmas, kodėl ne aš
Baisiausia, kad nebuvo pinigėlių, už ką galėčiau gydytis, stimuliuotis, galvoti apie IUI ar IVF. Tas labiausiai ir baugino, nes atrodė, kad niekada nepastosiu Vyras guosdavo, sakydavo, kad tikrai turėsim vaikelį, o aš jau galvodavau, kad vienintelis kelias - pasiimti globotinį...
Žodžiu, kai nusivyliau stimuliacijom, sugalvojau pasidaryti laparoskopiją, dėjau viltis, kad po jos atsiras natūralus ciklas. Deja, net ir kiaušidžių subadymas, ciklo man negrąžino... Gerai nors tiek, kad su kiaušintakiais ir visais kitais dalykais reikalai buvo tvarkoj.
Tiesa, taip ir nesužinojau, ar man policistinės kiaušidės, ar tiesiog užmigusios, nes hormonų tyrimai kaip ir geri, bet folikulo dominuojančio nė kvapo, kaip ir gelivinės...
Praėjus 4 mėn. po LP, ir spėjus per tą laiką vėl porą kartų prisisvaigti, kad laukiuos (nors mmm nebuvo), paskui nusivilti ir niekuo nebetikėti, visgi pradėjau galvoti apie IUI (nes pas vyrą spermiukų judrumas irgi svyruojantis buvo, tai ant ribos, tai žemiau ribos). Pasiskolinom pinigų iškart kokioms 4 IUI, nes nusiteikiau, kad iš pirmo ar antro karto tikrai nepavyks. Ir buvo baisu pagalvoti, kad išvis gali nepavykt, ir liksim be nieko su skolom, nes vyras tuo metu buvo bedarbis, o aš dirbau pusė etato. Bet širdis sakė, kad turim bandyt, kol dar yra vilties, nesustot, kol dar turiu šiek tiek užsidegimo.
Šį kartą išsirinkau Klaipėdos Jolsanos kliniką, gyd. S. Iš pradžių vėl buvo sunkumų, kol prisišaukiau savo ciklą po 5 mėn. pertraukos. O tada pradėjom stimuliaciją iškart su gonaliu, nemažom dozėm. Taip pat vartojau metforminą, prednizoloną, estrofemą ir clostilbegytą. Kadangi užaugo visai neblogas derlius, tik gleivinė, kaip visada buvo plonoka, gyd. pasiūlė daryti IUI. Džiaugsmo buvo daug, tačiau vilčių daug nedėjau. Po IUI prasidėjo vėl laukimo periodas. Stengiausi nežvejoti nėštumo požymių, tačiau jie mane persekiojo, kaip įmanydami
Aš jais netikėjau, nes jau buvau šimtą kartų jais nusivylusi. Tačiau tie požymiai pasirodė visai kitokie, nei visus praėjusius kartus. Nors ir anuos kartus atrodydavo visi skirtingi. Tad vijau visas mintis apie galimą nėštumą šalin. Kol neištvėrusi, 11 dpoIUI, sugadinau eilinį Easy Cup, ir eilinį kartą nusivyliau, pamačiusi I. Nuėjau atsigerti vandens į virtuvę, sugrįžau vėl į wc, žiūriu ir netikiu! Dar pasižiūriu, gal vėl vaidenasi? Nu, lyg ir vaiduoklis II 
Bėgu pas vyrą į lovą, rodau, sakau, ką matai? Sako, nu matau antrą neryškų. Aš jau noriu šypsotis, o vyras: nesidžiauk, čia gal nuo kontrolinės juostos nusitepė Gerai, bijau džiaugtis, bet jau visu kūnu pradedu jausti nėštumą, visur tik šilta darosi 
Važiuoju darytis HCG, su nekantrumu laukiu atsakymo kitą dieną, ir jau galiu pradėt džiaugtis 42.5! Aišku, tas džiaugsmas labai santūrus, nes po to seka tryzniojimas, belaukiant HCG augimo, vėliau pirmo vizito pas gyd., plakančios širdutės, 12 savaičių, paskui 25 savaičių, kada jau vaikelis daugmaž galėtų išgyventi... Visą laiką buvau įsitempusi, todėl ir čia rašyti nedrįsau. Ir vis negalėjau patikėti, kad man pavyko, kad auga mano pilvelis, o viduje gyvena žmogelis Nes visą laiką atrodė, kad tik kitiems gali pasisekti, bet ne man. Dar teko 28 savaičių pagulėti ligoninėj su gręsiančiu priešlaikiniu, o kai jau gimdyt reikėjo, pasirodo, mano gimdos kaklelis visai neatsidaro, tad po ilgų sąrėmių kančių, savo dukrytę išvydau Cezario pjūvio dėka.
Jausmas nenusakomas ir nepakartojamas! Taip būna tik vieną kartą gyvenime! Iš mano pilvo ištraukė mažytį žmogiuką su rankytėm, kojytėm, akytėm, ausytėm ir pačiu nuostabiausiu balsiuku! Negali būti, kad aš tikrai tapau mama, kad čia mano svajonių mergytė, kad TAI įvyko! 
Dieve, kokioj euforijoj buvau ir negalėjau atsipeikėti! Abu su vyru kelias dienas buvom apstulbę iš laimės, kad turim tokį stebuklą, ir tebeesam iki šiol
Ačiū Dievui, ačiū gyvenimui, kad man padovanojo dukrytę! Kad išsipildė mano svajonė, kurią galiu nešioti ant rankų, sūpuoti, bučiuoti ir verkti iš džiaugsmo Aš labai laiminga!
Iš visos širdies linkiu kiekvienai planuojančiai nenuleisti rankų, tikėti ir kovoti, ir kuo greičiau tapti mama
Mano nepastojimo stažas nėra didelis 2 m., bet man atrodė, kad tai trunka amžinybę... Ir niekada negalvojau, kad rašysiu savo istoriją šitam skyrelyje
Nuo pat paauglystės turėjau problemų su ciklu. Pirmos mmm 16 m., antros 17 m., trečios 19 m. Normalios mmm prasidėjo nuo 20 m., jeigu galima pavadinti normaliomis, nes ciklas svyruodavo 23 45 d. Tad po metų ginekologė pasiūlė kontraceptikus. Dar po metų, kai su draugu sugalvojom pabandyt nesisaugot, pradingo mano ciklas. Visokių duphastonų ir pan. vaistų pagalba, jis atsirado, bet per pusmetį niekas neužkibo. Išsiskyrėm. Su nauju draugu vėl pradėjau vartoti KT, nes jie geriausiai sureguliavo ciklą, mmm gausumą ir davė apsaugą. Taip prabėgo dar 5 m., kol sutikau savo būsimąjį, ištekėjau ir pradėjom planuoti vaikus.
Nutraukus KT, aišku, ciklo nebuvo. Nebepadėjo nei duphastonas... Nors vis tiek tikėjausi, gal kaip nors netyčia pastosiu. Ginė liepė laukti bent metus, kad kreiptis pas vaisingumo specialistus. Po pusmečio be mmm, pakaitinės hormonų terapijos dėka, sulaukiau ciklo, bet mmm buvo juokingos, praktiškai įkloto užtekdavo. Bet visą tą laiką tikėjausi, kad tikrai pastosiu. Po ND gulėdavau kojom aukštyn, net jausdavau nėštumo požymius, visokius pykinimus, o kiek testų prigadinau, kiek ašarų išliejau
Po 5 nelaimingų mėnesių, išgirdusi per TV, kad vaistų pagalba galima iššaukti ovuliaciją toms, kurioms jos nebūna, susimąsčiau, kad ko gero man tos ovuliacijos ir trūksta. Nusipirkau OT, testavausi, ir nieko... Tada savo iniciatyva susiorganizavau echoskopiją vidury ciklo, ir tada paaiškėjo, kad jokie folikulai pas mane neauga ir tikrai O nebūna. Gleivinė irgi neauga... Kelio namo per ašaras nebemačiau... Pradėjau domėtis ovuliacijos stimuliacijom, įlindau į SM, kur gavau daug informacijos per trumpą laiką, tad nieko nelaukdama, prisiregistravau pas vaisingumo specialistus Kaune. Sužibo viltis. Tačiau vienas specialistas mane nugąsdino, kad man per vėlu kažką padėti, nes gimda mažutė, niekas normaliai neišsivystę...
Bėgau pas kitą, kuris mane dėl to labai nuramino ir iškart paskyrė stimuliacijas clostilbegytu. Džiaugsmo buvo pilnos kelnės. Tačiau, dėl lėšų stokos, į Kauną važinėjau kartą per mėn. vidury ciklo, o visus kitus kartus eidavau tikrintis savo mieste. Be to, Kaune pas vaisingumo gyd. lankiausi ne privačiai, o KMUK. Manau, kad dėl to ir priežiūra nebuvo ypatinga. Taip praėjo 6 bevaisės stimuliacijos, lydimos vilties, ašarų, nusivylimo, daugybės neigiamų NT, nervų, ND pagal grafiką ir t.t. Pamenu, kad kiekvieną mėnesį jausdavau vis ryškesnius nėštumo požymius, ir galvodavau, kad dabar tikrai JAU! Deja... Net ir NT netikėdavau, kai rodydavo I, nes aš visada sugebėdavau įžiūrėti II. Traukdavau iš šiukšlių dėžės po kelis kartus, pažiūrėti, ar neparyškėjo mano menamas vaiduoklis. Net iš užrišto šiukšlių maišo, išnešto į laiptinę iškrapštydavau susitrynusią NT juostelę. Žodžiu, stogas važiavo kaip reikiant Nebegalėjau pernešti naujienų, kad draugės spėjo per tą laiką ir ištekėti, ir laukiasi, nors dar neplanavo... Kad ir sėdint SM skyreliuose, kai kuriai nors merginai pasisekdavo pastoti, sunku būdavo džiaugtis. Kartu ir džiaugsmas, ir skausmas, kodėl ne aš
Baisiausia, kad nebuvo pinigėlių, už ką galėčiau gydytis, stimuliuotis, galvoti apie IUI ar IVF. Tas labiausiai ir baugino, nes atrodė, kad niekada nepastosiu
Vyras guosdavo, sakydavo, kad tikrai turėsim vaikelį, o aš jau galvodavau, kad vienintelis kelias - pasiimti globotinį...Žodžiu, kai nusivyliau stimuliacijom, sugalvojau pasidaryti laparoskopiją, dėjau viltis, kad po jos atsiras natūralus ciklas. Deja, net ir kiaušidžių subadymas, ciklo man negrąžino... Gerai nors tiek, kad su kiaušintakiais ir visais kitais dalykais reikalai buvo tvarkoj.
Tiesa, taip ir nesužinojau, ar man policistinės kiaušidės, ar tiesiog užmigusios, nes hormonų tyrimai kaip ir geri, bet folikulo dominuojančio nė kvapo, kaip ir gelivinės...
Praėjus 4 mėn. po LP, ir spėjus per tą laiką vėl porą kartų prisisvaigti, kad laukiuos (nors mmm nebuvo), paskui nusivilti ir niekuo nebetikėti, visgi pradėjau galvoti apie IUI (nes pas vyrą spermiukų judrumas irgi svyruojantis buvo, tai ant ribos, tai žemiau ribos). Pasiskolinom pinigų iškart kokioms 4 IUI, nes nusiteikiau, kad iš pirmo ar antro karto tikrai nepavyks. Ir buvo baisu pagalvoti, kad išvis gali nepavykt, ir liksim be nieko su skolom, nes vyras tuo metu buvo bedarbis, o aš dirbau pusė etato. Bet širdis sakė, kad turim bandyt, kol dar yra vilties, nesustot, kol dar turiu šiek tiek užsidegimo.
Šį kartą išsirinkau Klaipėdos Jolsanos kliniką, gyd. S. Iš pradžių vėl buvo sunkumų, kol prisišaukiau savo ciklą po 5 mėn. pertraukos. O tada pradėjom stimuliaciją iškart su gonaliu, nemažom dozėm. Taip pat vartojau metforminą, prednizoloną, estrofemą ir clostilbegytą. Kadangi užaugo visai neblogas derlius, tik gleivinė, kaip visada buvo plonoka, gyd. pasiūlė daryti IUI. Džiaugsmo buvo daug, tačiau vilčių daug nedėjau. Po IUI prasidėjo vėl laukimo periodas. Stengiausi nežvejoti nėštumo požymių, tačiau jie mane persekiojo, kaip įmanydami
Aš jais netikėjau, nes jau buvau šimtą kartų jais nusivylusi. Tačiau tie požymiai pasirodė visai kitokie, nei visus praėjusius kartus. Nors ir anuos kartus atrodydavo visi skirtingi. Tad vijau visas mintis apie galimą nėštumą šalin. Kol neištvėrusi, 11 dpoIUI, sugadinau eilinį Easy Cup, ir eilinį kartą nusivyliau, pamačiusi I. Nuėjau atsigerti vandens į virtuvę, sugrįžau vėl į wc, žiūriu ir netikiu! Dar pasižiūriu, gal vėl vaidenasi? Nu, lyg ir vaiduoklis II Bėgu pas vyrą į lovą, rodau, sakau, ką matai? Sako, nu matau antrą neryškų. Aš jau noriu šypsotis, o vyras: nesidžiauk, čia gal nuo kontrolinės juostos nusitepė Gerai, bijau džiaugtis, bet jau visu kūnu pradedu jausti nėštumą, visur tik šilta darosi Važiuoju darytis HCG, su nekantrumu laukiu atsakymo kitą dieną, ir jau galiu pradėt džiaugtis 42.5! Aišku, tas džiaugsmas labai santūrus, nes po to seka tryzniojimas, belaukiant HCG augimo, vėliau pirmo vizito pas gyd., plakančios širdutės, 12 savaičių, paskui 25 savaičių, kada jau vaikelis daugmaž galėtų išgyventi... Visą laiką buvau įsitempusi, todėl ir čia rašyti nedrįsau. Ir vis negalėjau patikėti, kad man pavyko, kad auga mano pilvelis, o viduje gyvena žmogelis Nes visą laiką atrodė, kad tik kitiems gali pasisekti, bet ne man. Dar teko 28 savaičių pagulėti ligoninėj su gręsiančiu priešlaikiniu, o kai jau gimdyt reikėjo, pasirodo, mano gimdos kaklelis visai neatsidaro, tad po ilgų sąrėmių kančių, savo dukrytę išvydau Cezario pjūvio dėka. Jausmas nenusakomas ir nepakartojamas! Taip būna tik vieną kartą gyvenime!
Iš mano pilvo ištraukė mažytį žmogiuką su rankytėm, kojytėm, akytėm, ausytėm ir pačiu nuostabiausiu balsiuku! Negali būti, kad aš tikrai tapau mama, kad čia mano svajonių mergytė, kad TAI įvyko! Dieve, kokioj euforijoj buvau ir negalėjau atsipeikėti! Abu su vyru kelias dienas buvom apstulbę iš laimės, kad turim tokį stebuklą, ir tebeesam iki šiol Ačiū Dievui, ačiū gyvenimui, kad man padovanojo dukrytę! Kad išsipildė mano svajonė, kurią galiu nešioti ant rankų, sūpuoti, bučiuoti ir verkti iš džiaugsmo
Aš labai laiminga!Iš visos širdies linkiu kiekvienai planuojančiai nenuleisti rankų, tikėti ir kovoti, ir kuo greičiau tapti mama
daug iskenteta ,bet labai stebuklingai pasibaigusi istorija.skaitau ir rieda asaros...kaip dziaugiuosiu kad jusu seima aplanke tokia dievo dovana, tavo istorija ikvepia vilties ir man...
REGACIUK
mergyt kiek daug tau teko iskentet ,bet uz tavo skausma dievulis su kaupu atseikejo,turi nuostabia mergyte grazuole ,labai dziaugiuos del taves ,aukit ir stiprekit
Sveikos, merginos,
skaiciau si skyriu ir tiesa sakant stebejausi kad raso, kurios negali pastot 10 metu ir tos kur 3 menesius ... Galvodavau kad as su savo "tik" 4 metu stazu nesugebesiu suprasti tu kurios vis dar laukia ir laukia ilgiau nei as..., bet buna laimingu istoriju, kad ir tokiu kaip man. As tai sieju su...tikejimu, Dievu, likimu, nezinau kaip ivardint tiksliai, bet deja, tikrai ne su medicina...
Mano nepastojimo stazas 4 metai. Kol neskaiciau SF galvojau kad isbandziau viska: VK, homeopatija, svorio metima, burtininkus, religines apeigas ir t.t.
Patyriau daug daug nemigo naktu, kuriomis spoksojau i lubas, visoms gerai zinomas aplinkiniu pastabas "nu, tai kada???" (tokiu ypac daug buvo ir ypac kandziu, nors dirbu ir gyvenu lyg ir intelegentiskoje aplinkoje). Istekejau 30 metu, po pusmecio pakeiciau darba, direktorius palinkejo gero bendradarbiavimo 1-1,5 metu (kaip ir linkedamas kuo greiciau iseiti i dekreta). Pradejom rasyti gandrams. Po 3 menesiu nuejau pas paprasta privacia ginekologe, kuri aktyviai emesi mane tirti ir gydyti. Taip praejo puse metu ir ji nusprende:reikia laparaskopijos. Labai daug nesigilinau kodel, tiesiog nusprendem kad vasaros pabaigoje butu labai gerai pasidaryt ligonineje ta laparaskopija ir tada jau tikrai bus kiausintakiai praeinami ir t.t. Belaukdama to tinkamo laiko pradejau skaityt SP ir nusprendziau nueit i VK, patekau pas Visockiene (pas Meskauskiene trys savaites eile, pas Usoniene nenorejau), apziurejo ir labai nustebo (labai labai) kai uzsiminiau apie laparoskopija. Pasake, kad pirma daroma gimdos nuotrauka ir t.t., tada supratau, kad visgi "paprastos" ginekologes, tai ne vaisingumo specialistai. Buciau be reikalo pasidariusi nereikalinga operacija Na ir prasidejo, gimdos nuotrauka, ovuliacijos skatinimas (ovuliacija tai vykdavo tai nevykdavo), vyro tyrimai - tradiciskai - oligoastenospermija. Nuotaika vis labiau prastejo, nors praejo tik vieneri metai. Vyras papildomai issityre Kaune (tada dar Zilaitiene dirbo VK, bet dave specialu siuntima i Kauna). Tiesa, po metu pasikeiciau gyd i Meskauskiene. Truputi nukrypstant noriu pasakyt, kad tai man geriausia gydytoja kokia tik esu sutikusi, nors ir nepasiekem jokiu rezultatu, tikrai labai svelni, rami, neskubanti, nepanikuojanti, jei kas renkasi tai as tik uz ja.
Taigi toliau sekem cikla, vyras rijo saujom vitaminus, as stengiausi mesti svori. Pasidariau keleta inseminaciju, po ju sulaukus mm bliaudavau kaip ...(nezinau su kuo palygint), neisivaizduoju kaip jauciasi tos kurios po IVF sulaukia mm arba uzkimba ir pabega... Praejo 2,5 metu laukimo, bliovimo, pinigu kisimo. Vyro rezultatai taip pat negerejo stebuklingai. Vaiku temos stengdavomes neliesti, tiesiog kazkaip gyvenom. As vengdavau draugu kurie turi vaiku, o ju turejo beveik visi. Tiesiog jausdavau fizini skausma matydama nescias, matydama mazus vaikus, kai suzinodavau kad kazkokia pazistama pastojo ir t.t. Bendravau su drauge, kuri pasidare aborta... Nes nesutare su vaiko tevu, nes "ne laikas" buvo, savo jausmu negaliu paaiskint.
Nuvaziavau i Kauna pas ginekologe homeopate A.Valyte, ji patyrinejo mane savo tuo aparatu, perziurejo visus darytus tyrimus, sako, nu labai dideles problemos nematau, bet yra 100 smulkiu: ovuliac, miomos, vyro turtai, antsvoris apie 15 kg, vegetodistonija, ypatinga gimdos forma ir t.t, prirase kruva vaistu leidziamu ir geriamu ir man ir vyrui. Nusipirkom, pavartojom pora menesiu. Nieko.
Taigi praejo beveik trys su puse metu. VK siule tik IVF, nes inseminacijos "mums jau nepades". Sitos galimybes nesvarstem ir ne del pinigu, tiesio po tu dvieju metu eksperimentu su savimi jauciausi persisotinusi Clostibeg, Gonal. ir kt vaistais. Nezinau ar nuo to, bet pakildavo spaudimas, negalejau nieko daryt. Pradejau lankytis pas netradicines medicinos atstovus (du tokie vyrai, abu Vilniuje priimineja), vilti suteike, bet as nelabai tikejau, nors...Vienas toks, "specializuojasi" nevaisingumo gydyme, buvau pas ji gal tris kartus, jis neima pinigu (!!!), bet kai trecia karta atvaziavau pasake, kas daugiau nevaziuociau, jis is savo puses viska padare.
Tada pavargau. Ir pradejau taikytis su mintim, kad nebebus nieko. I VK daugiau nejau. Tada atleido is darbo, buvo baisus stresas, nors greit susiradau kita, bet atlyginimas dvigubai mazesnis, nu ir siaip taip viskas slykstu buvo: darbas, kurio nekenciu, vis dar sapnuodavau kad is to seno atleido, dvigubai maziau pinigu...
Tuo metu pas onkologa salinau apgamus, blogai gijo, todel reikejo i randa leistis tokiu vaistus, na gyd ir sako atvaziuokit po savaites, dar suleisim, tik ziurekit kad mm nebutu, jei bus tada dar po savaites, as dar pagalvojau, velnias, turbut kazkur po savaites ir bus (ciklas pas mane kaip laikrodis, bet del tu nepastojimu as jo jau pusantru metu nesekiau), o dar po savaites numatyta komandiruote, galvojau po savaites mm, o dar po savaite negalesiu, vel tartis, ten sunku pakliuti ir t.t.. Nu su tokiom mintim ir isvaziavau. Praejo savaite, nera mm, nieko nepagalvojau, po to dar savaite
...Va tada karstligiskai bandziau prisiminti kada gi jos buvo paskutini karta??? Bet jau supratau kad "terminai pradelsti". Bet net tada dar negalvojau kad gali but nestumas (nes VK gi aiskiai pasake - TIK SU IVF). Mergos, gal as visiska debile 
, bet testa as nusipirkau tik po savaites, ir jis buvo.... teigiamas!!! Sedejau WC ir ziurejau i tas dvi juosteles , atsimenu daresi karsta, salta. Kai nuejau darytis testo vyras kalbejo telefonu gal jau pusvalandi, parodziau jam testa vis dar kalbanciam telefonu...
Dabar mus "teigiamam testui" 1,5 metu. Kartais jo paklausiam kur jis taip ilgai buvo, bet turbut jis atejo tada kai tam buvo laikas. Mums tai didziausia dovana. Ir jums visom to linkiu. Atsiprasau jei labai issipleciau ir nelabai risliai parasiau
skaiciau si skyriu ir tiesa sakant stebejausi kad raso, kurios negali pastot 10 metu ir tos kur 3 menesius ... Galvodavau kad as su savo "tik" 4 metu stazu nesugebesiu suprasti tu kurios vis dar laukia ir laukia ilgiau nei as..., bet buna laimingu istoriju, kad ir tokiu kaip man. As tai sieju su...tikejimu, Dievu, likimu, nezinau kaip ivardint tiksliai, bet deja, tikrai ne su medicina...
Mano nepastojimo stazas 4 metai. Kol neskaiciau SF galvojau kad isbandziau viska: VK, homeopatija, svorio metima, burtininkus, religines apeigas ir t.t.
Patyriau daug daug nemigo naktu, kuriomis spoksojau i lubas, visoms gerai zinomas aplinkiniu pastabas "nu, tai kada???" (tokiu ypac daug buvo ir ypac kandziu, nors dirbu ir gyvenu lyg ir intelegentiskoje aplinkoje). Istekejau 30 metu, po pusmecio pakeiciau darba, direktorius palinkejo gero bendradarbiavimo 1-1,5 metu
(kaip ir linkedamas kuo greiciau iseiti i dekreta). Pradejom rasyti gandrams. Po 3 menesiu nuejau pas paprasta privacia ginekologe, kuri aktyviai emesi mane tirti ir gydyti. Taip praejo puse metu ir ji nusprende:reikia laparaskopijos. Labai daug nesigilinau kodel, tiesiog nusprendem kad vasaros pabaigoje butu labai gerai pasidaryt ligonineje ta laparaskopija ir tada jau tikrai bus kiausintakiai praeinami ir t.t. Belaukdama to tinkamo laiko pradejau skaityt SP ir nusprendziau nueit i VK, patekau pas Visockiene (pas Meskauskiene trys savaites eile, pas Usoniene nenorejau), apziurejo ir labai nustebo (labai labai) kai uzsiminiau apie laparoskopija. Pasake, kad pirma daroma gimdos nuotrauka ir t.t., tada supratau, kad visgi "paprastos" ginekologes, tai ne vaisingumo specialistai. Buciau be reikalo pasidariusi nereikalinga operacija Na ir prasidejo, gimdos nuotrauka, ovuliacijos skatinimas (ovuliacija tai vykdavo tai nevykdavo), vyro tyrimai - tradiciskai - oligoastenospermija. Nuotaika vis labiau prastejo, nors praejo tik vieneri metai. Vyras papildomai issityre Kaune (tada dar Zilaitiene dirbo VK, bet dave specialu siuntima i Kauna). Tiesa, po metu pasikeiciau gyd i Meskauskiene. Truputi nukrypstant noriu pasakyt, kad tai man geriausia gydytoja kokia tik esu sutikusi, nors ir nepasiekem jokiu rezultatu, tikrai labai svelni, rami, neskubanti, nepanikuojanti, jei kas renkasi tai as tik uz ja.Taigi toliau sekem cikla, vyras rijo saujom vitaminus, as stengiausi mesti svori. Pasidariau keleta inseminaciju, po ju sulaukus mm bliaudavau kaip ...(nezinau su kuo palygint), neisivaizduoju kaip jauciasi tos kurios po IVF sulaukia mm arba uzkimba ir pabega... Praejo 2,5 metu laukimo, bliovimo, pinigu kisimo. Vyro rezultatai taip pat negerejo stebuklingai. Vaiku temos stengdavomes neliesti, tiesiog kazkaip gyvenom. As vengdavau draugu kurie turi vaiku, o ju turejo beveik visi. Tiesiog jausdavau fizini skausma matydama nescias, matydama mazus vaikus, kai suzinodavau kad kazkokia pazistama pastojo ir t.t. Bendravau su drauge, kuri pasidare aborta... Nes nesutare su vaiko tevu, nes "ne laikas" buvo, savo jausmu negaliu paaiskint.
Nuvaziavau i Kauna pas ginekologe homeopate A.Valyte, ji patyrinejo mane savo tuo aparatu, perziurejo visus darytus tyrimus, sako, nu labai dideles problemos nematau, bet yra 100 smulkiu: ovuliac, miomos, vyro turtai, antsvoris apie 15 kg, vegetodistonija, ypatinga gimdos forma ir t.t, prirase kruva vaistu leidziamu ir geriamu ir man ir vyrui. Nusipirkom, pavartojom pora menesiu. Nieko.
Taigi praejo beveik trys su puse metu. VK siule tik IVF, nes inseminacijos "mums jau nepades". Sitos galimybes nesvarstem ir ne del pinigu, tiesio po tu dvieju metu eksperimentu su savimi jauciausi persisotinusi Clostibeg, Gonal. ir kt vaistais. Nezinau ar nuo to, bet pakildavo spaudimas, negalejau nieko daryt. Pradejau lankytis pas netradicines medicinos atstovus (du tokie vyrai, abu Vilniuje priimineja), vilti suteike, bet as nelabai tikejau, nors...Vienas toks, "specializuojasi" nevaisingumo gydyme, buvau pas ji gal tris kartus, jis neima pinigu (!!!), bet kai trecia karta atvaziavau pasake, kas daugiau nevaziuociau, jis is savo puses viska padare.
Tada pavargau. Ir pradejau taikytis su mintim, kad nebebus nieko. I VK daugiau nejau. Tada atleido is darbo, buvo baisus stresas, nors greit susiradau kita, bet atlyginimas dvigubai mazesnis, nu ir siaip taip viskas slykstu buvo: darbas, kurio nekenciu, vis dar sapnuodavau kad is to seno atleido, dvigubai maziau pinigu...
Tuo metu pas onkologa salinau apgamus, blogai gijo, todel reikejo i randa leistis tokiu vaistus, na gyd ir sako atvaziuokit po savaites, dar suleisim, tik ziurekit kad mm nebutu, jei bus tada dar po savaites, as dar pagalvojau, velnias, turbut kazkur po savaites ir bus (ciklas pas mane kaip laikrodis, bet del tu nepastojimu as jo jau pusantru metu nesekiau), o dar po savaites numatyta komandiruote, galvojau po savaites mm, o dar po savaite negalesiu, vel tartis, ten sunku pakliuti ir t.t.. Nu su tokiom mintim ir isvaziavau. Praejo savaite, nera mm, nieko nepagalvojau, po to dar savaite
...Va tada karstligiskai bandziau prisiminti kada gi jos buvo paskutini karta??? Bet jau supratau kad "terminai pradelsti". Bet net tada dar negalvojau kad gali but nestumas (nes VK gi aiskiai pasake - TIK SU IVF). Mergos, gal as visiska debile , bet testa as nusipirkau tik po savaites, ir jis buvo.... teigiamas!!! Sedejau WC ir ziurejau i tas dvi juosteles , atsimenu daresi karsta, salta. Kai nuejau darytis testo vyras kalbejo telefonu gal jau pusvalandi, parodziau jam testa vis dar kalbanciam telefonu...Dabar mus "teigiamam testui" 1,5 metu. Kartais jo paklausiam kur jis taip ilgai buvo, bet turbut jis atejo tada kai tam buvo laikas. Mums tai didziausia dovana. Ir jums visom to linkiu. Atsiprasau jei labai issipleciau ir nelabai risliai parasiau
QUOTE(regata @ 2011 02 08, 12:06)
Regata, mes su Tavimi esam susidurusios IUI skyrelyje, berods ta pati menesi mums dare IUI. Labai dziaugiuosi uz Tave! Mylekit teveli ir bukit sveikos ir laimingos!
QUOTE(Albrecht @ 2011 02 13, 12:52)
Didziausi sveikinimai! Ikvepianti istorija, nes supranti, kad stebuklai egzistuoja visai salia!
Retai beužsuku čia. Tikrai žinau, ką reiškia laukti. Suprantu jus, nes pati tą išgyvenau. Banalu linkėti sėkmės ar pasisekimo. Mano patirtis sako, kad reikia tikėti lemtimi. Kokie teisingi žodžiai yra: "vaikas pasirenka, kada jam reikia ateiti". Žinoma, labai sunku tą išgyventi. Stiprybės visoms. Nuoširdžiai linkiu.
Sveikutes
Ne viena asarele ispausdavau, kol skaitydavau Jusu sekmes istorijas ir galvojau na negi ir man kada nors teks ateiti cia ir palinketi nenuleisti ranku ! ?
Su vyru nusprendem, kad laikas susilaukti antro leliuko. Issiemiau spirale ir nesulaukusi mm pastojau ! deja 10sav. dare valyma, nes vaisius jau nuo 5 sav. nebesivyste
Skausmo neapsakysiu, tik galiu ji palyginti su artimo zmogaus mirtimi, man tai buvo labai skausminga.....Viskas juoda spalva nusidaze.
Atsigavusi po POROD menesiU vel pastojau, taciau 8 sav. ivyko persileidimas
Negalejau suprasti koks prakeikimas uzpuole musu seima
kodel tai vyksta su manimi ?? Kodel reikia tiek skausmo isgyventi ?
Bandem pastoti po keletos menesio bet deja.........
jau siuos kartus nesiseke. Teko kreiptis i ginekologe, kuri "bande" gydyti mano cikla, nustate anovuliacija ir jau po pusmecio liepe ateiti recepto ir ruostis skatinimui vaistais.
Sirdis kuzdejo, kad man skatinimo nereikia ! Kreipiausi pas NEVAISINGUMO CPECIALISTA V. Klima seimos planavimo centre, su siuntimu man visos konsultacijos ir echo buvo nemokamos. Teko tik moketi uz tyrimus...taksoplazmoze, hormoniniai ir pan.
Per tuos 1.5 metu buvo isleista tukstanciai (konsultacijos, echosopijos, tyrimai, vaistai, vitaminai......)
Klimas stebuklingai pasake, kad skainimo man tikrai nereikia, nes hormoninis tyrimas rodo, kad pas mane pradejo vykti ovuliacija ! ir gleivine grazi. Jis kazkaip mane taip gerai ir optimistiskai nuteike, kad esu sveika, tiesiog reikia uzsimirsti ties vaiko darymu, ilsetis, atsipalaiduoti.
Spjoviau i viska ir pradejau lankyti sporto kluba, BT matavimas buvo vos ne kas antra, trecia ryta....o sex tapo is meiles
Viena ryta atsikeliu daryti NT, nes jau 12 DPO . bet pamatau I mane toks apeme nusivylimas ! kodel metai laiko po persileidimo o man nesiseka !???.......
gristu vakare, nusprendziu ismesti rytini testa, kad vyras nematytu ir neklausinetu, juk ir taip skaudu. JIs isgyvena kartu su manimi
Paimu testa ir nutirpstu !!!!!!!!!!!!!!!! ten svieciasi antra juostele, bet tokia vos matoma. Bet zinau, kad vaisiukas bando kabintis, nes iki tolei ne vienas NT nieko panasaus nerodydavo.
Nuojauta kuzda, kad leliukui reikia pagalbos, nes kelias dienas is eiles testas vienodai sviesus. Pradedu gerti duphastona, kad palaikytu nestuma ir kaip paskui paaiskejo - GERAI PADARIAU,NES mano progesteronas ant kritInes ribos, organizmas jo tieisog negamino .
Jau esu turejusi ~ 10 echoskopiju!!!!!! kekviena prabegusia nestumo savaite dziaugiuosi kaip didziausiu stebukle LELIUKAS VYSTOSI DIENA DIENON.
Genetike pasake, kad greciausiai turesime broliuka. O man net nesvarbu, as taip ilgai laukiau sio stebuklo. Kiekvienos sulauktos mmmm man buvo kaip neviltis .....
O dabar turiu VILTIES!!!!!!!!
NEPRARASKIT VILTIES!!!!!!
Ne viena asarele ispausdavau, kol skaitydavau Jusu sekmes istorijas ir galvojau na negi ir man kada nors teks ateiti cia ir palinketi nenuleisti ranku ! ?
Su vyru nusprendem, kad laikas susilaukti antro leliuko. Issiemiau spirale ir nesulaukusi mm pastojau ! deja 10sav. dare valyma, nes vaisius jau nuo 5 sav. nebesivyste
Skausmo neapsakysiu, tik galiu ji palyginti su artimo zmogaus mirtimi, man tai buvo labai skausminga.....Viskas juoda spalva nusidaze.Atsigavusi po POROD menesiU vel pastojau, taciau 8 sav. ivyko persileidimas
Negalejau suprasti koks prakeikimas uzpuole musu seima
kodel tai vyksta su manimi ?? Kodel reikia tiek skausmo isgyventi ?Bandem pastoti po keletos menesio bet deja.........
jau siuos kartus nesiseke. Teko kreiptis i ginekologe, kuri "bande" gydyti mano cikla, nustate anovuliacija ir jau po pusmecio liepe ateiti recepto ir ruostis skatinimui vaistais.
Sirdis kuzdejo, kad man skatinimo nereikia ! Kreipiausi pas NEVAISINGUMO CPECIALISTA V. Klima seimos planavimo centre, su siuntimu man visos konsultacijos ir echo buvo nemokamos. Teko tik moketi uz tyrimus...taksoplazmoze, hormoniniai ir pan.
Per tuos 1.5 metu buvo isleista tukstanciai (konsultacijos, echosopijos, tyrimai, vaistai, vitaminai......)
Klimas stebuklingai pasake, kad skainimo man tikrai nereikia, nes hormoninis tyrimas rodo, kad pas mane pradejo vykti ovuliacija ! ir gleivine grazi. Jis kazkaip mane taip gerai ir optimistiskai nuteike, kad esu sveika, tiesiog reikia uzsimirsti ties vaiko darymu, ilsetis, atsipalaiduoti.
Spjoviau i viska ir pradejau lankyti sporto kluba, BT matavimas buvo vos ne kas antra, trecia ryta....o sex tapo is meiles
Viena ryta atsikeliu daryti NT, nes jau 12 DPO . bet pamatau I mane toks apeme nusivylimas ! kodel metai laiko po persileidimo o man nesiseka !???.......
gristu vakare, nusprendziu ismesti rytini testa, kad vyras nematytu ir neklausinetu, juk ir taip skaudu. JIs isgyvena kartu su manimi
Paimu testa ir nutirpstu !!!!!!!!!!!!!!!! ten svieciasi antra juostele, bet tokia vos matoma. Bet zinau, kad vaisiukas bando kabintis, nes iki tolei ne vienas NT nieko panasaus nerodydavo.
Nuojauta kuzda, kad leliukui reikia pagalbos, nes kelias dienas is eiles testas vienodai sviesus. Pradedu gerti duphastona, kad palaikytu nestuma ir kaip paskui paaiskejo - GERAI PADARIAU,NES mano progesteronas ant kritInes ribos, organizmas jo tieisog negamino
.Jau esu turejusi ~ 10 echoskopiju!!!!!! kekviena prabegusia nestumo savaite dziaugiuosi kaip didziausiu stebukle
LELIUKAS VYSTOSI DIENA DIENON.Genetike pasake, kad greciausiai turesime broliuka. O man net nesvarbu, as taip ilgai laukiau sio stebuklo. Kiekvienos sulauktos mmmm man buvo kaip neviltis .....
O dabar turiu VILTIES!!!!!!!!
NEPRARASKIT VILTIES!!!!!!
SILVER,pamenu tave puikiai .kaip dziugu skaityti istorijas su grazia pabaiga. tegu lelyte auga ir dziugina tavo sirdele
QUOTE(angel08 @ 2011 02 20, 10:24)
SILVER,pamenu tave puikiai .kaip dziugu skaityti istorijas su grazia pabaiga. tegu lelyte auga ir dziugina tavo sirdele
Taip !ir as tave gerai pamenu, kartu matavom BT:)
Pamatysi - ateis laikas kai ir tu cia savo sekmes istorija parasysi
As net neabejoju !!! cia tik laiko klausimas, svarb tiketi, nors oi kaaaaaip kartais buna sunku
QUOTE(*Silver* @ 2011 02 20, 13:23)
Taip !ir as tave gerai pamenu, kartu matavom BT:)
Pamatysi - ateis laikas kai ir tu cia savo sekmes istorija parasysi As net neabejoju !!! cia tik laiko klausimas, svarb tiketi, nors oi kaaaaaip kartais buna sunku
Pamatysi - ateis laikas kai ir tu cia savo sekmes istorija parasysi
As net neabejoju !!! cia tik laiko klausimas, svarb tiketi, nors oi kaaaaaip kartais buna sunku kad stebuklai vyksta ,tai cia faktas,o ar eame verti to stebuklelio laikkas parodys
giliai sirdy viltis dar rusena
