Ar neteko nusvilti remiant kokį žmogų?

vat tiesiog nesmagu, kad galejau duot ne jai, o tokiam vyrukui, kuris laisves alejoj su suniuku klupo kartais.

Sveikos mamytes, paskaiciau sia temele apie apgavyste ir autore uzjauciu, ne suprantu kaip apmaudu yra toks dalykas.

Bet noreciau padrasinti ir paskatinti tokiems darbams ir papasokoti savvo istorija su tokia pagalba.
Na gal cia net ne parama o greiciau toks laikinas atsitiktinis zmogaus palaikymas, bet nauda is to buvo didele.
Norejau niekam nepasakoti na bet mak pades padrasins.

taiogi daugiabucio laiptineje prie dziovyklos duru spalio pabaigoje pradejo nakvoti "bomzas'
aisku kaimynai piko snmarve na ir siaip baisu kai kazkas grizti kai kzkas parpia prie vamzdzio siuksliu.
Na bet oras ne koks tai jis kamputije sau susiguzes ir nakvodavo, o diena iseidavo. syki man gryztant jis paprase karsto vandens, sake maisto ir arbatos turi tik vandens karsto arbatai uzplykiti neturi.
Daviau jam vandens na ir uzkasti imti nenorejo bet itikinau.
Po to sykio kaskart gryztant vakare su vyru duodavom jam vandens ir uzkasti.
po keliu savaiciu tokios "pazinties" pasiuliau jam atiduoti senus vyro rubus ir ismesti jo smirdancius, atidaviau sena paklode ant kurios jis ir miegodavo.
praejo apie pusantro menesio, zmogelio jau niekas neuzuode ir kaimynai kol nesusidurdavo jau jo ir "neuzuosdavo"
Syki pries kaledas pasilikau namie dienos metu, na eidama dziauti rubus ziuriu jis guli, ipyliau jam karsto maisto atnesiau na ir pradejau klausineti kodel jis pasirinko toki gyvenimo buda?
Zmogus papasakojo jog per darba (tolimi pervezimai) pateko i kalejma ir atsedejo jame uz prekiu praradima 5 metus. Tuo metu zmona isiskyre ismete is buto ir neliko gyvenamo busto. Grizu is kalejimo neturejo kur eiti teko eit "gatve"
draugai prieme pabuvo kelias dienas bande ieskotis darbo deja teistumas "padejo" jog liko be nieko. Susikloste taip aplinkybes jog prarado pasa. Liko isvis beviltiskoj situacijoj.
Taigi pagailo zmogaus pasiuliau kreiptis i tarnyba pagalbos o ne depresuoti ir miegoti kaip "bomzui" atidaviau vyro sena kostiuma, batus, na ir isiunciau pirmiausia i seniunija pagal savo buvusi adresa. Aisku istorija tuo nesibaigia, bet ir pasakoti jos betiksliska nes ten jau mano pagalbos nebuvo.
O siandien tas zmogus sluoja gatves, aisku valdininku jis netapo bet ir nemiega laiptinese ir vandens uzvirinti sau jau turi kur.

  nes ji atitinka mano poziuri - reikai zmogui duoti ne lita ar du, bet parodyti kaip juos paciam gauti. juk is tiesu daugelis atsidure beviltiskoje situacijoje pasimeta ir negave paramos is aplinkiniu nusivaziuoja. juk niekas negime bomzu ar valkata. as manau, kad musu abejingumas juos tokiais padare. ir ne tas abejingumas kad lito neduodi, nes as irgi neduodu, bet tai, kad akiu nepadedi placiau praverti 

Kvaila aukoti, o paskui galvoti - kur tie pinigai nuejo, kaip jie buvo isleisti... Jei duoti - tai is sirdies, ir nesvarbu, ar tie pinigai pragerti bus, ar kam kitam isleisti.. Jei tokios mintys kankina - kam aukoti apskritai?

Man irgi teko skaudziai nusivilti, ir netgi du kartus. Vienas, tai kai is vaiku namu isejusiai, visiskai svetimai mergaitei, leidau gyventi savo  bute, ir dar kas menesi duodavau po simtu litu, neskaitant kad jai nieks nekainuodavo... o ji visiem pasakodavo kokia  as kvaila, mazdaug negana, kad islaikau, viska perku, o dar ir pinigu duodu... O kitas kartas dar ir dabar ramybes neduoda, ileidau i savo buta berniukus irgi is internato, nu mazadaug isnuomavau, tai negana kad skolos baisines dabar, bet dar ir iskraustyti neina...    O viska dariau noredama padet, viskuo remdavau, ir darzovem, ir visokiom kitokiom kaimo gerybem, ir se kad nori..
Nors neprarandu vilties kad ne visi tokie 

Man tai labai įstrigo tetos pasakojimas. Kaune, Vilniaus g. požeminėje perėjoje elgetaujančiai bobulei žiemą padavė obuolį. Tas obuolys iš tų brangiųjų, kur kg. žiemą apie 4-5 Lt. ir obuolys didelis vos ne pusę kg. sveria...Ir ką gi, bobulė taip įsižeidė, jog gavo ne pinigų, o obuolį, kad tetai jau lipant laiptais tą obuolį paleido į nugarą       

Na pas mane istorija kiek kitokia, norime padėti dukros klasiokei. Situacija tokia, kad tėvelis vienas augina dvi mergaites-pirmokę ir ketvirtokę. Mamai atimtos motinystės teisės ir ji valkatauja. Ši šeima gyvena baisiomis sąlygomis, nėra vandens, dar iki šiol nekūrenama, bet bėda, kad tėvelis nenori priimti pagalbos. Penktadienį mokytoja žadėjo jei ateis pasikviesti jį į mokyklą ir kartu bandysime ytikinti kad jo mergaitėms reikalinga parama. Abi mergaitės labai geros, tylios ir tėvelis jas labai myli, bet bėda kad pats turi dar ir nedidelių psihinių problemų. Jei pasiseks planuojame bent sutvarkyti namučius, prikūrenti, papuošti eglutę 
Jei napavyks turiu paruošusi bent kalėdines dovanėles mergytėms.