Hmm, aš savo gimtadienį įsigudrinu pamiršti. Nesureikšminu tokių dalykų - geriau, kaip Karlsonas sako, daug tortu su viena žvakute: tai yra, švęsti kiekvieną dieną.
Nemėgstu gimtadienių, nemoku elgtis per šventes.
QUOTE(omny @ 2008 11 20, 13:00)
O kad artimieji neprisimena tawo gimtadienio neimciau labai i galwa, geriau nelaikyt nuoskaudos
Na lyg ir nuoskaidos nelaikau. Tik pati save peikiu už tai, kad aš pamirštu tėtės gimtadienį. Kartais ir sesės pamirštu
Ji jau kuris laikas gyvena UK, tad natūralu, kad kai dažnai nebendrauji užsimiršta. Tiesa šįmet ji mane irgi po laiko pasveikino. Teisinosi, kad buvo išvykusi. Gal ir taip, o gal irgi pamiršo.
QUOTE(pikkolo @ 2008 11 19, 11:06)
Na turbūt reiktų pradėti nuo to, kad mano ir tėčio santykiai niekada nebuvo nuostabūs. Jis niekada neužmiršdavo man priminti kokia aš netikusi ir kad jis labiau norėjo berniuko.
kai aš buvau vaikas, manęs tėtis niekada nesveikino su gimtadieniu pats pirmas. Jis pasveikindavo tik tada, jeigu tai padarydavo mama, ar dar kas nors kitas. Jaučiau nuoskaudą... bet beveik visada pasveikindavo...
Šiandien darau išvadą, kad jis tiesiog "leido"viską daryti žmonai, t.y. mano mamai. Taigi, tėvas savo vaikus sveikindavo tik tada, jeigu kas primindavo.
Bet jis ir savo mamos nesveikindavo PATS. Sveikindavo tada, kai AŠ primindavau. O dabar važiuoja ant jos kapo tik tada, kai mano sesuo jam primena. Dažniausiai tai ir būna per močiutės gimimo dieną.
Blin, tokia "veislė"
O aš nepamirštu gimtadienių. Net kai kurių klasiokų, kurių nemačiau 10 ar 20 metų, gimkes prisimenu, ir būtent tą dieną
tiesa, pasitaiko, kad "pamirštu" kieno nors gimkę... bet čia iš bobiško keršto
arba išskaičiavimo. Nugi visko gyvenime būna.Pabaigai, manau štai ką - jeigu sveikini, tai reikia sveikinti būtent tą dieną, aktualią dieną, o ne kitąryt ar po pusmečio.
tiesa.. šiemet mano tėčio torto diena buvo pirmadienį. O aš sekmadienį buvau pas tėvus apsilankius. Tai vakare ir išvažiavom kaip niekur nieko. Na su mintim, kad pasveikinsim ateinantį šeštadienį - atsivešim gėlių, tortą ir šampo. Tai va... po dviejų dienų skambina man teta ir sako: tavo tėtis baisiai užsigavęs
tipo, lankėsi dukros sekmadienį ir UŽMIRŠO jį pasveikint su jo gimimo diena Kai nuvažiavom kitą savaitgalį, tai ir išsiaiškinom, kas čia ką užmiršo
ir truputį keista buvo žinoti, kad tėtis mano taip užsigavo... juk jau brandus diedas... o va kaip pergyvena... tai ką kalbėti apie mus, mažus vaikus bet apie tai dažnai tėvai-vyrai nepagalvoja 
As labai labai labai stengiuosi neuzmirsti gimtadieniu,taciau kartai tiesiog iskrenta is galveles , tada buna taip nemalonu pries jubilijata 
, tada buna taip nemalonu pries jubilijata
Negaliu pakęsti, kai perspaudžiama su gimtadieniu paminėjimais - jautiesi tarsi prievartaujama švęsti ir daryti baliušką. Kartais tiesiog norėtųsi, kad pamirštų (na man dažniausiai taip ir norisi), nes kažkaip norisi pabūti su savimi ir pamąstyti apie tai, kas buvo ir kas bus ir didelio baliaus visai nesinori.
Mane labai sveikindavo draugai su gimtadieniu, kol neturėjau šeimos. Po vedybų vis mažiau bendrauju su buvusiomis draugėmis, automatiškai sumažėja kiekvienais metais sveikinimų. Šiemet jų liko nedaug. Vyras turbūt ketvirti metai iš eilės nesveikina. Neparneša gėlių ta proga, žodžiu nepasveikina. Sako per rūpesčius pamiršta, rūpesčių pas mus netrūksta: statom namą. Vienais metais savo gimtadienio proga išviriau cepelinų. Visi (sūnus mažametis) pavalgėm, ir kaip po eilinių pietų išsibėgiojom. Vyro gimtadienį šventai švenčiam kiekvienais metais, pasikviečiam jo artimiausius draugus. Kažkaip lyg norėtųsi kitokios situacijos, bet yra kaip yra. Tai jau darosi tradicija: vyro gimtadienis prisimenamas, gaminu pietus, organizuojam susitikimus su draugais; žmonos arba primena ,,bitės" sveikinimai, arba ta diena praeina kaip eilinė diena. Aš manau taip ir paliksiu šią tradiciją. Be to man pačiai švęsti tai nesinori gimtadienio. Kai pasveikina žodžiais, prisiminimu tikrai būna malonu.
na as paciu artimiausiu zmoniu gimtadieniu tikrai nepamirstu, draugiu irgi stengiuosi atsiminti, o bendradarbiu (pas mus iprasta sveikintis su gimtadieniais) tai kiekvienu metu pradzioje susirasau i darbo kalendoriu kad nepamirsciau... 
labai retai kada pamirstu kieno nors gimtadieniu,nebent pazistamu,su kuriais mazai bendrauju. Uztat simet tikrai linksmas atvejis buvo,nes turiu dvyne sese ir musu gimtadieniai ta pacia diena.Tai gimtadienio diena pamirsau pasveikint ja-is ryto lekiau i paskaitas,svarsciau,koki torciuka grupiokams nupirkus,kad pamirsau,kas gimtadienis ne tik mano ,bet ir jos o mano gimtadieni daug metu pamirsdavo tik vienas zmogus-mano tetis,tevai issikyre,jis kitam mieste gyvena,bet net nepaskambindavo.Kai simet paskambino,buvau labai nustebinta
o mano gimtadieni daug metu pamirsdavo tik vienas zmogus-mano tetis,tevai issikyre,jis kitam mieste gyvena,bet net nepaskambindavo.Kai simet paskambino,buvau labai nustebinta
nors ir stengiuosi prisimint, tačiau yra pasitaikęir kuriozinių situacijų, kai aš ne tik kad laiku savo draugės nepasveikinau, ale dar visiems pasakiau kitą datą...
susipynė man galvelėj
oi, ilgai mane pielavojo, už tokią superinę info
dabar stengiuos susivest arba į mobilų, kad iššoktų priminimas,
arba į kalendorių
susipynė man galvelėj
oi, ilgai mane pielavojo, už tokią superinę info
dabar stengiuos susivest arba į mobilų, kad iššoktų priminimas,
arba į kalendorių
artimuju gimtadieniu dar niekad nesu pamirsus, o va su draugu toradieniais buna, kad pasitaiko
