Nėštumas per prievartą

Jei vaikelis gims, ateik čia pasidžiaugti, nes tikrai džiaugtumeis
[/quote]
kaip jus galite garantuoti,kad ji dziaugsis?
o toms,kurios patyre prievarta, as linkiu begalines stiprybes,ramybes,atleidimo gyvenimui uz toki isbandyma...be galo jus uzjauciu

kad net neskaito ji šių visų "patarimu" arba skaito tikruoju savo nicku

manau, kad jūs teisi,

autorė gal ligoninėj? mamų konsultacijoj?


Taip. Mane tik ketino išprievartauti. Tempė į mišką, mušė, spardė, už plaukų vilko. O aš šaukiau, bėgau, griuvau, kėliaus ir vėl bėgau. Mane pavydavo ir vėl daužė. Man pasisekė, kad jis buvo vienas. Kai pradėjo smaugti, pagalvojau, sukaupsiu paskutines jėgas, kad garsiai sušukčiau pagalbos paskutinį kartą. Ir tada tas išsigimėlis metė mane ir dingo miške. Taip ir nesupratau, ar jis ką pamatė, ar neva išgirdo atbėgant pagalbą...
Jausmas koks? Jausmas nenusakomas. Šlykštumas, kaltė, baimė, netikrumas, kaltė ir kaltė... Man buvo gal 16 metų. Bijojau tėvams pasakyt, nes žinojau, kad tėvas tą bachūrą sukapotų kirviu. Pasakiau tik po geros valandos... tėvas tikrai lakstė su kirviu rankoj po visą apylinkę.
Taigi, aš kaip auka visai negalvojau apie save, galvojau apie tą išsigimėlį, kuriam daviau laiko pasislėpti, galvojau apie tėvą, kuris būtų sėdęs kalėjiman. Bijojau dėl savo tėvo reakcijos ir jaučiausi KALTA dėl to įvykio. Bet pamiške turėjau eiti, nes tas takelis vedė prie ūkio.
Praėjo daugiau kaip 20 metų. Grybaudama tą vietą visada aplenkiu.


o Jums neatrodo, kad vyras su savo žmona elgiasi taip, kaip jis elgiasi su savo motina? arba kaip su juo elgiasi jo motina? Na, aš dar nepaminėjau, kad tas mano "sužadėtinis" netgi gatvėje yra man smogęs per veidą, nes aš nusišypsojau pasilabindama su grupioku.
Mano supratimu, draugystės laikas ir yra tam, kad apsisprętum, pažintum žmogų. Parodė savo tėvą, motiną, parodė, kaip "bendraujama šeimoje". Aš pažinau, apsisprendžiau, ir jis man tikrai netiko ir nepatiko. Perauklėti nieko nesitikėjau. Nebūna ir "nuosavų vaikų". Būna vaikai abiejų tėvų. O psichinio ligonio vaikai gali paveldėti jo ligas, nekalbant jau apie patirtą "šeimos modelį". Čia ir buvo pagrindinis akstinas mesti tą jaunikaitį.

Tiesa, dėl to psicho vaikščiojau pas psichologą. Jeigu nuramins tai <trr>. Nes po atsisakymo tekėti jis mane persekiodavo grasinimais. Kalba neina apie gangsterį, turtuolį, mafiozą. Kalba eina apie sielos ligonį, kuriuo jį padarė tėvai (gal).


na, jeigu mes būtume susituokę, tai šiandienos protu galiu pasakyti - aš sėdėčiau kalėjime už to psicho nugalabinimą . Nes negaliu pernešti, kai koks nors diedas rėkia ant žmonos, ar kelia ranką. Prisimenant paauglystėje patirtą mėginimą išprievartaut, man taip užsitvirtino neapykanta pakeltam balsui ir mėginimui mane jėga sulaikyt pajaučiau, jog aš visa viduje užverdu netgi tada, kai kas nors primygtinai pasisiūlo man padėti panešti ar tai pirkinių maišą, ar vaiko lopšį ir besisiūlydami tiesiog plėšia (mano supratimu) tuos daiktus. Aišku, susilaikau nuo iškoliojimų , bet va štampas liko visam gyvenimui. Žinot, beveik visada prisimenu tą įvykį miške, kai norint išeiti iš svečių, kuris nors šeimininkas užremia pečiu duris ir pasako : nu dar pabūk, dar pabūk Juokas dabar ima, nes pagaliau išfiltravau patirtą smurtą iš praeities ir dabar tik stebiu lyg iš šono savo reakcijas.


ar sutuoktinė turi kompensuoti nevykėlės motinos meilę?? Tik nepradėkit skleisti tokių nesąmonių. Aš noriu turėti savo sveiką ir pilnavertį gyvenimą, o ne kompensuoti kažkam kažką, kas gali ir visai nesuprasti ir nevertinti tos "kompensacijos". Noriu, kad vaikai augtų normalioj šeimoj, ir nebūtų diedukams "kompensacija" už tai, ko aš dar tikrai ir nežinojau apie tą tipo šeimą.


taip, ir tai trunka labai ilgai. Net ne metus ir ne du.

ai, nereikėjo šitos ilgos tirados, tikiu, kad jis nevertas nei jūsų, nei santuokos, nei jūsų meilės ar pagalbos. tiesiog tokį blogį buvo galima pamatyti anksčiau ir išsiskirti, o ne laukti kol viskas nueis iki piršlybų.

ocho prasidėjo pasakaitės iš rūsio

Neitin korektiškai jūs čia...

Po to įvykio prabėgo daugiau kaip du metai. Beveik galiu pasakyti, kad atsitiesiau, kiek tai yra įmanoma. Nebejaučiu baimės, nerimo. Nebebijau būti viena. Užmiegu naktimis. Iškilus prisiminimams nebenoriu verkti, tiesiog tai nebeliūdina. Svarbiausia - nebesijaučiu purvina ar menkavertė.
Bet liko didelis nervingumas, padidinta reakcija į pakeltą balsą, šiurkščiau pasakytą žodį - tai sukelia manyje agresiją. Apie kokį kumštelėjimą draugišką net kalbos nėra - smūgis į dantis iš mano pusės ir tiek. Laimė, MB žino apie tai ir elgiasi tikrai švelniai. Net balso stengiasi nekelti. Taip pat kartais užpuola stiprūs galvos skausmai - buvau gerokai sudaužyta per galvą tada.
Ir liko keršto troškimas. Tikrai su tuo asmeniu atsiskaitysiu. Kada nors.

Korektiškumas ne mano stiprioji pusė, bet kai pradėjo berods Nakviša groteską rašyt ir Naitas užsikrėtė, nors tėtis su kirviu lakstantis po apylinkes man visai patiko

Tai kartais geriau patylekit.

spėju mes turim bendrų trūkumų

tai čia tas šūkis: citius altius fortius? atėjau pamačiau nugalėjau? Nu dar jauna buvau, atsiprašau, man reikėjo pabendrauti su žmogumi.

taip ir matau, kad tamstelė viską geriau žinote už tuos, kurie realiai išgyveno savo gyvenimo istorijas ir čia papasakojo tik jų fragmentus.
Įvairovei, įdomu, ar tas piršlybas įsivaizduojate kaip jaunikio atvykimą kinkytais arkliais ir sukirtimą rankomis su merginos tėvais <trr>
ir ach, įsivaizduoji, ta atsisakė tekėti.. o buvau toks geras... smurtautojas