finansiskai priklausoma nuo vyro

Įdomiausia, kad nuosavas kavailumas tai nei kiek neslegia... kažkodėl tik kitų...

Man pasidarė įdomu, kiek ilgai galima būti namų šeimininke ir jausti pilną savirealizaciją?
Vaikai išauga, pradeda norėti savarankiškumo, draugų. Kursai visokie kokie tik begali būti - išlankyti, kalbos 2-3, o gal ir 5 - išmoktos. Kas dar? Knygos šimtais perskaitytos.
Kiek ilgai tai turėtų tenkinti moteris?

jau rašiau, kad pažįstu moterį-namų šeimininkę(tik vieną ir tepažįstu ), kuri ,,jaučia pilną savirealizaciją". stažas 20:+ metų.
puoselėja fantastišką sodą, turi tokią kaktusų kolekciją, kad vyrui teko statyti tiems spygliuočiams žiemos sodą. kursų ji nelanko, bet sako, kad veiklos ji turi tiek kiek jai reikia. Tai viena nuostabiausių iš moterų, kurias pažįstu.

Pavyzdziu visokiu mes galim rasti be galo, klausimas koks sprendimas? Patarimas kitiems, kad to isvengti?
Juk vyras viska dare idealiai - sutartis buvo, vaikai priziureti, seima (tuo metu) laiminga.
Kad jam nepretenduot i kitos puses vardu susikrautus turtus, reikejo nebent numest vaikus i sona ir kurt lygiaverti versla salimais?
Bet tada butu nukenteje vaikai, nuostoliai nebe materialiniai...
Tai va klausimas ar nera teisines sistemos atsakomybes uz poziuri i toki zmogu, kuris akivaidziai prisidejo prie moters galimybes uzsidirbti, ne popieriuje, bet dabar reikalas vilkinamas? Du metai skirtis beje nera daug ka yra pinigu. Kiek suprantu jis negali issireikalauti to, kas priklauso pagal sudaryta sutarti, o jei pradetu pretenduoti i puse uzgyvento turto, butu dar kita istorija. Tada gal patartume skirtis su nuliu ir apie tai pamirsti.

As tiesiog nematau galimybes visose seimose viskuo dalintis po lygiai. Vienas buna verslininkas, kitam tenka namai. Kai du verslininkai - nukencia vaikai kazkuriuo gyv.periodu. Nekalbu apie darbus nuo 9 iki 17val., kur gyvenima daugmaz gali susystyguoti. Kalbu apie didelius verslininkus, kurie dirba 24/7 ir jei dirba abu, vaikai nei vieno is tevu nemato. Kai buvo pvz.Kauno choro buv.vadovo Raigardo seimos interviu per TV, kur abu darboholikai. Man tai butu nepriimtinas seimos modelis. Po issiskyrimo abu iseitu gal lygus, nes abu uzsidirba, bet klausimas ar noretume buti toje seimoje vaiku.

Is vakarykstes laidos pvz.ta moteris juk irgi dirbo, aisku galima izvelgti nemazai jos klaidu - kai vyras jau pirmasyk negrizo, galima buvo ziuret ka savo vardu persirasyt.t.t., klausimas ar tas butu buve realiai imanoma? Juk kai yra seimos verslas, del mokesciu ar pan.viska darai kazkurio vardu. Paprasciau su formalumais, jei nereikia kaskart darant sutarti ar kt.kita zmogu tureti salia. O dirbo kiek suprantu ji nemazai. Man atrodo valstybe siuo atveju galetu panagrinet ar buvo seimos verslas, ir tiesiog neleist iseit moteriai be nieko net jei jos vardu nieko nebuvo - nera seimos, kur moteris neprisideda prie vyro pinigu kalimo, netikiu. Jam kaip vaikui pagaliau patogu grizti pavalgyti ir permiegot kur lova pasikloja pati. Pabandyk viesbutyje miegoti ir pusryciauti, nemaza suma prikapses. Kodel mes ziurim, kaip tik apkaltint moteri. Ten kai prasidejo komentarai, ka ji dare issaugot seima, tai patyliu. Kai vyras dirba tik savo vardu ikinkydamas zmona, ir dar per sijonus laksto, mano akimis ten jau nebera seimos ir nebera ko saugot. Zmonai prireike laiko ta pamatyt ir suprast, nes jausmai ne visom per nakti numirsta.

As visgi pasilieku prie nuomones, kad namu seimininke buti nera blogai. Nemanau, kad moteris privalo verstis per galva prasimanyt pinigu, jei jai leidziama auginti vaikus iki daug velesnio amziaus, keliaut. Pagal mane cia reikia keisti musu poziuri. Juk paziurekim Italijoj, JAV tokios i tokias seimininkes ziurima palankiai ir po skyrybu. Suprantama, kad ju buvimas namie buvo seimos susitarimo reikalas ir tas buvo palanku seimai. O pas mus po santuokos siuloma ir toliau kaip kokioj socialistinej visuomenej gerint darbo uki, butinai savo veikla (nesusijusia su vyro), nes juk reikia galvot apie skyrybas. Man tokia seima be pasitikejimo ir su kruva sutarciu po kiekvieno naujo banko sask.padidejimo irgi butu nepriimtina.

parduodant butą pas mus atvažiavo pirkėjas. paklausus apie pinigų pervedimą jis išsitraukė iš kišenės baisinę krūva banknotų. aš jam užsiminiau, kad nesaugu taip elgtis su pinigais ir nepažįstamais žmonėm. tada jis man išdėstė savo filosofiją-jis kažkada apsisprendė geriau nudegti, nei vis gyvenimą drebėti ir nepasitikėti žmonėmis. kažkodėl tai man padarė didžiulį įspūdį..
kalba buvo apie svetimus, o čia kalbam apie savus, artimiausius..

Pas mane buvo kaimynas (ne Lietuvoj), kuris aptiko savo zmona su kitu ir po to seke skyrybos. Vaikai liko pas zmona, jis moka islaikyma, vaikus pasiima pas save savaitgaliais. Bet po to vyras sako irgi netvarko reikalu su akivaizdziai einanciais i kaire.
Jo filosofija - jei antra puse negali pasitiket artimiausiu zmogum, tai negali ir jis.
Gal grieztai ir bus kas nepritaria jo nuomonei, bet yra bandanciu gyvent pagal supratima ir jiem sekas.

Mano abu tevai buvo karjeristai, dirbo labai daug, buvau laimingiausias vaikas pasaulyje ir esu laimingas suauges zmogus, kuris protu suvokia, kad turejo pilnaverte vaikyste. Man pavydejo visi draugai, cugais verzdavosi musu namus. Tiesa, laiko kartu praleisdavome nelabai daug, bet iki siolei suauge anu laiku draugai juos atsimena, o as toje atmosferoje gyvenau. Tad nereikia jau taip gailetis to ko neesate patyre. Cia priklauso nuo zmoniu-tevu.

Gaila, nera galimybes ziureti Lietuvos TV. Laidos nemaciau, bet... Is to ka perskaiciau, galiu pasakyti vyras/zmona yra kalti, kad jie atsiribojo nuo verslo t.y. vienos is seimos gyvenimo sudedamuju daliu.

Pameginsiu paaiskinti savo situacija. Mes abu su vyru turime atskirus savo verslus. Vyro verslas orientuotas i prabangos preke, kuriai sukurti reikia kvalifikuotos samdomos jegos, kai manasis paremtas asmeniniu intelektualiniu darbu. Nesu pranojike ir saugikliu jokiu ten nededu, nes musu turtas yra atskirtas vienas nuo kito, bet nuo pirmu firmos isteigimo dienu zinau, ka daro vyras, jo imones veiklos principus, programa minimum, to gaminamo irenginio principines shcemas, darbo eiga, zaliava, jos tiekimo, realizacijos budus ir t.t. tai ka privalu zinoti, jei kas atsitiktu. Mes pastoviai su vyru kalbames, dalinames, neapsiriboju tik mamos, namu tvarkytojos, meiluzes, zydinio kurentojos funkcijomis, esu lygiavertis partneris visose srityse. Mes galime kalbetis apie viska, negaliu apgauti jo, jis manes, o ir poreikio tam nera, nes tai mus risa, tai dar vienas mus siejantis segmentas kaip zmones.

Visada galvojau ir kuo toliau tuo labiau isitikinu, kad jei zmones su mumis elgiasi nederamai, ne taip kaip mums norisi is dalies tame yra ir musu kalte, mes sudarome tokiam elgesiui prielaidas. Ir dalinai nesame atsakomybe uz tai. Mes visi turime pasrinkimo lasive gyventi su tuo zmogumi ar ne, taikytis su jo idomis ar ne, mes renkames partnierius ir tas blogas pasirinkimas velgi yra musu klaida. Todel suversti visa tai, neva didziausiam kaltininkui, yra nesazininga.

Manyciau, kad moteris gali puikiai jaustis budama namu seimininke, bet namu seimininke tai tik vienas seimos aspektas. Jei nori buti lygiaverte, privalai zinoti viska kas susije su seima, o ne apsiriboti mazu segmentu. Nenori kvarsinti galvutes, tuomet didni rizikos faktoriu, velgi tai priklauso nuo moters, nori giliniesi, ar atsiriboji. Visi veiksmai gyvenime turi pasekmes.

Del vedybiniu sutarciu. Zmonems kurie neturi turto sunku tai suvokti, kad turtas dar ir ipareigoja. Turtingi zmones, nelaiko pinigus banke, ar kojineje, pinigai daro pinigus, dazniausiai jie laikomi aktyvuose, zaliavose, dar neparduotoje produkcijoje, pastatuose, irengimuose ir t.t. Kiti zaidzia birzoje. Neretai kapitalas buna jungtinis, yra keli akcininkai, tuomet jau nesi atsakomybe pries akcininkus. Akciju dalybos skirybu metu yra tragedija verslui. Cia buvo siaip, lyrinis nukrypimas

gali ir netenkinti, bet jeigu neradi darbo ka daryt? sokt nuo tilto. italijoje pvz 30% jaunu zmoniu neturi darbo. o as dar esu uzsieniete. ne taip ir lengva rasti darba

tai kas kita.
Kalba matyt daugiau apie tas, kurios gyvena iš vyro kišenės, nes gali sau tai leisti, nori to.

Buvo laiko tarpas kai gyvenau Italijoje. Dievinu ju dideles seimas, sekmadieninius seimos pietus, bet... Tai nera paslaptis, Italijoje uzaugo mamyciuku karta, kurie budami 30 ir daugiau metu puikiai jauciasi gyvenadmi tevu saskaita, jei neklystu tai net teisiskai yra privaloma, remti savo vaikus. Geras, vaikutis 30 metu. Gal esu tendencinga, bet mano aplinkoje neretai pasitaike tokie italai, kurie noretu "kastuvo su motoriuku" ir dideles algos, kai patys neturi igudziu. Suprantu, kad pagal mano pazistamu rata negali daryti tokiu apibendrinimu, bet man teko stebeti butent toki vaizda ir ne karta. Kita vertus italiukai, ypac pieticiai, nelabai nori isvaziuoti is namu, kad ir i Milana, kur galima rasti darbo.

Labai teisingas pastebėjimas.



Aš ne apie tokias situacijas. Kaip ir ne apie nuo ligos priklausomus žmones. Aš apie savanorišką tokios būties pasirinkimą.
Darbo neturit dabar, juk nebūtinai visą gyvenimą jo neturėsit.

Sutinku su jusu issakytomis mintimis...