QUOTE(baltic*girl @ 2011 01 14, 11:32)
Pavyzdziu visokiu mes galim rasti be galo, klausimas koks sprendimas? Patarimas kitiems, kad to isvengti?
Juk vyras viska dare idealiai - sutartis buvo, vaikai priziureti, seima (tuo metu) laiminga.
Kad jam nepretenduot i kitos puses vardu susikrautus turtus, reikejo nebent numest vaikus i sona ir kurt lygiaverti versla salimais?
Bet tada butu nukenteje vaikai, nuostoliai nebe materialiniai...
Tai va klausimas ar nera teisines sistemos atsakomybes uz poziuri i toki zmogu, kuris akivaidziai prisidejo prie moters galimybes uzsidirbti, ne popieriuje, bet dabar reikalas vilkinamas? Du metai skirtis beje nera daug ka yra pinigu. Kiek suprantu jis negali issireikalauti to, kas priklauso pagal sudaryta sutarti, o jei pradetu pretenduoti i puse uzgyvento turto, butu dar kita istorija. Tada gal patartume skirtis su nuliu ir apie tai pamirsti.
As tiesiog nematau galimybes visose seimose viskuo dalintis po lygiai. Vienas buna verslininkas, kitam tenka namai. Kai du verslininkai - nukencia vaikai kazkuriuo gyv.periodu. Nekalbu apie darbus nuo 9 iki 17val., kur gyvenima daugmaz gali susystyguoti. Kalbu apie didelius verslininkus, kurie dirba 24/7 ir jei dirba abu, vaikai nei vieno is tevu nemato. Kai buvo pvz.Kauno choro buv.vadovo Raigardo seimos interviu per TV, kur abu darboholikai. Man tai butu nepriimtinas seimos modelis. Po issiskyrimo abu iseitu gal lygus, nes abu uzsidirba, bet klausimas ar noretume buti toje seimoje vaiku.
Is vakarykstes laidos pvz.ta moteris juk irgi dirbo, aisku galima izvelgti nemazai jos klaidu - kai vyras jau pirmasyk negrizo, galima buvo ziuret ka savo vardu persirasyt.t.t., klausimas ar tas butu buve realiai imanoma? Juk kai yra seimos verslas, del mokesciu ar pan.viska darai kazkurio vardu. Paprasciau su formalumais, jei nereikia kaskart darant sutarti ar kt.kita zmogu tureti salia. O dirbo kiek suprantu ji nemazai. Man atrodo valstybe siuo atveju galetu panagrinet ar buvo seimos verslas, ir tiesiog neleist iseit moteriai be nieko net jei jos vardu nieko nebuvo - nera seimos, kur moteris neprisideda prie vyro pinigu kalimo, netikiu. Jam kaip vaikui pagaliau patogu grizti pavalgyti ir permiegot kur lova pasikloja pati. Pabandyk viesbutyje miegoti ir pusryciauti, nemaza suma prikapses. Kodel mes ziurim, kaip tik apkaltint moteri. Ten kai prasidejo komentarai, ka ji dare issaugot seima, tai patyliu. Kai vyras dirba tik savo vardu ikinkydamas zmona, ir dar per sijonus laksto, mano akimis ten jau nebera seimos ir nebera ko saugot. Zmonai prireike laiko ta pamatyt ir suprast, nes jausmai ne visom per nakti numirsta.
As visgi pasilieku prie nuomones, kad namu seimininke buti nera blogai. Nemanau, kad moteris privalo verstis per galva prasimanyt pinigu, jei jai leidziama auginti vaikus iki daug velesnio amziaus, keliaut. Pagal mane cia reikia keisti musu poziuri. Juk paziurekim Italijoj, JAV tokios i tokias seimininkes ziurima palankiai ir po skyrybu. Suprantama, kad ju buvimas namie buvo seimos susitarimo reikalas ir tas buvo palanku seimai. O pas mus po santuokos siuloma ir toliau kaip kokioj socialistinej visuomenej gerint darbo uki, butinai savo veikla (nesusijusia su vyro), nes juk reikia galvot apie skyrybas. Man tokia seima be pasitikejimo ir su kruva sutarciu po kiekvieno naujo banko sask.padidejimo irgi butu nepriimtina.
Juk vyras viska dare idealiai - sutartis buvo, vaikai priziureti, seima (tuo metu) laiminga.
Kad jam nepretenduot i kitos puses vardu susikrautus turtus, reikejo nebent numest vaikus i sona ir kurt lygiaverti versla salimais?
Bet tada butu nukenteje vaikai, nuostoliai nebe materialiniai...
Tai va klausimas ar nera teisines sistemos atsakomybes uz poziuri i toki zmogu, kuris akivaidziai prisidejo prie moters galimybes uzsidirbti, ne popieriuje, bet dabar reikalas vilkinamas? Du metai skirtis beje nera daug ka yra pinigu. Kiek suprantu jis negali issireikalauti to, kas priklauso pagal sudaryta sutarti, o jei pradetu pretenduoti i puse uzgyvento turto, butu dar kita istorija. Tada gal patartume skirtis su nuliu ir apie tai pamirsti.
As tiesiog nematau galimybes visose seimose viskuo dalintis po lygiai. Vienas buna verslininkas, kitam tenka namai. Kai du verslininkai - nukencia vaikai kazkuriuo gyv.periodu. Nekalbu apie darbus nuo 9 iki 17val., kur gyvenima daugmaz gali susystyguoti. Kalbu apie didelius verslininkus, kurie dirba 24/7 ir jei dirba abu, vaikai nei vieno is tevu nemato. Kai buvo pvz.Kauno choro buv.vadovo Raigardo seimos interviu per TV, kur abu darboholikai. Man tai butu nepriimtinas seimos modelis. Po issiskyrimo abu iseitu gal lygus, nes abu uzsidirba, bet klausimas ar noretume buti toje seimoje vaiku.
Is vakarykstes laidos pvz.ta moteris juk irgi dirbo, aisku galima izvelgti nemazai jos klaidu - kai vyras jau pirmasyk negrizo, galima buvo ziuret ka savo vardu persirasyt.t.t., klausimas ar tas butu buve realiai imanoma? Juk kai yra seimos verslas, del mokesciu ar pan.viska darai kazkurio vardu. Paprasciau su formalumais, jei nereikia kaskart darant sutarti ar kt.kita zmogu tureti salia. O dirbo kiek suprantu ji nemazai. Man atrodo valstybe siuo atveju galetu panagrinet ar buvo seimos verslas, ir tiesiog neleist iseit moteriai be nieko net jei jos vardu nieko nebuvo - nera seimos, kur moteris neprisideda prie vyro pinigu kalimo, netikiu. Jam kaip vaikui pagaliau patogu grizti pavalgyti ir permiegot kur lova pasikloja pati. Pabandyk viesbutyje miegoti ir pusryciauti, nemaza suma prikapses. Kodel mes ziurim, kaip tik apkaltint moteri. Ten kai prasidejo komentarai, ka ji dare issaugot seima, tai patyliu. Kai vyras dirba tik savo vardu ikinkydamas zmona, ir dar per sijonus laksto, mano akimis ten jau nebera seimos ir nebera ko saugot. Zmonai prireike laiko ta pamatyt ir suprast, nes jausmai ne visom per nakti numirsta.
As visgi pasilieku prie nuomones, kad namu seimininke buti nera blogai. Nemanau, kad moteris privalo verstis per galva prasimanyt pinigu, jei jai leidziama auginti vaikus iki daug velesnio amziaus, keliaut. Pagal mane cia reikia keisti musu poziuri. Juk paziurekim Italijoj, JAV tokios i tokias seimininkes ziurima palankiai ir po skyrybu. Suprantama, kad ju buvimas namie buvo seimos susitarimo reikalas ir tas buvo palanku seimai. O pas mus po santuokos siuloma ir toliau kaip kokioj socialistinej visuomenej gerint darbo uki, butinai savo veikla (nesusijusia su vyro), nes juk reikia galvot apie skyrybas. Man tokia seima be pasitikejimo ir su kruva sutarciu po kiekvieno naujo banko sask.padidejimo irgi butu nepriimtina.
Net nežinau kaip čia teisingai apibendrinti.
Matot, mano nuomone, ne valstybė turi rūpintis ką tu įgyji santuokoje, ką tu turėsi po 5 ar 10 metų. Žmogus pats už save turi būti atsakingas. Tik tokiu atveju, jei žmogus dėl ligos, stichinės nelaimės, tikro nedarbo negali išgyventi, tada privalo gauti paramą iš valstybės.
Man vietoj to, kad gailėt darboholikų vaikų, kaip tik labai gaila tų, kurie yra maminukai. Vaikas auga, jo poreikiai keičiasi.
Na neaugino gi tas vyras tų vaikų iki 20 metų. Buvo laikas vaikams auginti, atėjo laikas kitus darbus daryti.
O verslą su šeima suderinti įmanoma, reikia tik noro ir pastangų. jei to nėra, pradedama ieškoti pasiteisinigų ir priežasčių.
Sutinku, kad vyrui, kaip vaikui patogu grįžti pavalgyti ir permiegot, kur lova pasikloja pati. Bet aš vyro vaiku nelaikau. Pati moteris pasirenka, kokį vaidmenį atliks ji šeimoje, kokį vyras.
Žinot, man nei JAV visiškai neimponuoja. Sakyčiau ten ydingų dalykų nemažai. Nereikai taip jau labai žavėtis.
Man kažkaip baisi pasirodytų situacija valstybėje, jeigu visos moterys būtų namų šeimininkėmis. Vyras dirba, galvoja kaip išlaikyti šeimą, o ką moteris? Ji paaugina vaikus, sutvarko namus ir visą likusį laiką leidžia savo malonumui.
Kažkaip padrikai čia prirašiau. matyt, nerašadienis šiandien.
