na aš save irgi beveik prie išlaikytinių priskirčiau. gaunu aš tą apie 1000 lt sodrinių, bet tai mažai, palyginti su mūsų mėnesio išlaidom. ketvirtį sumos sumoku paskolai (pirkau sodą dar mergaudama

) likusius leidžiu maistui ir sau, jei ko reikia ar norisi. niekada atsiskaityt neprašė, jei pinigėliai pas mane baigiasi, tiesiog pasakau... tiesa, tempiu iki paskutinio ir vis bandau kaip nors pati išsivyniot

, nes man tai baisiai nemalonu. suderinam kiek dar turim ir kada kuris nors gausim, kiek išlaidų suplanuotų yra ir pagal išgales gyvenam toliau. Tikrai neprikaišioja ir nekontroliuoja, o jei man nuotaikos nebūna, tai duoda 100 lt ir sako, eik, batus nusipirk

Dovanom, ar juodai dienai kažkiek užspaudus dažniausiai rezerve turiu
Bet nepriklausomai nei nuo vyro, nei, kad kažkiek atnešu į šeimos biudžetą jaučiuosi aš pati nelabai gerai, vien dėl to, kad vyras plėšosi, o aš namie sėddžiu. Nematau aš čia kažkokių super pastangų kambarius aptvarkyt ar vakarienę mylimam žmogui pagamint - būna, kad vakare ir pati kojas nuo nežinia ko vos pavelki, bet man atrodo, kad aš permažai stengiuosi, kad gal galėčiau namie kažką dar pdirbt... bet po to imi mastyt, kad nei su vaiku spėsi pabūt, nei sau minutėlę skirt.. kaži ar bus šeima laimingesnė, jei būsi nusikalusi žiežula