Globėjų paplepėjimai 2

Tai va ir suku galvą kur tą klaidą darau, nes dėmesio ji gauna pakankamai, net sakyčiau per daug, mylim besąlygiškai ją tokią kokia yra, visur tik su ja, kad tik jai gerai būtų, gal sakau perlepinau, gal reikia ,,atstumti,, ją truputį.

taip elgiasi ir dėlsaugos sutrikimų ir ne tik.Saullabai tiksliaisako- ir mūsų klaidos.Ir tikrai. Čia net ne klaida , tai toks momentas , kada mes praleidžiam tą- dar reikia, ir jau per daug. Kada prasideda manipuliacijos. KĄ galiu pasakyti- mūsų psichologai neturi jokios praktinės patirties, ir teorinę tik labai apgraibom palikto vaiko raidą, apie gyvenančio globos namuose. Pilnaverčių studijų atlikta nėra, ir jau juo labiau nėra atlikta jokių studijų atlikta apie vaikus globojamus šeimoje, šeimynose bei jų problemas. Priežastis yra paprastas- neužtenka statistinių vienetų populiacijoj, o tai reiškia kad ir tikimybių teorijų čia nepritaikysi ir ilgai jokios pagalbos nebus.
Galima skaityti daug užsienio literatūros, arba neskaityti visai, galima sakyti radau kaip pirštu į akį, nors iš esmės nerasti nieko , ko būtų galima pritaikyti bent dalinai sau. Kodėl? Todėl kad tai nepritaikyta mums, mūsų šaliai ir mūsų mentalitetui, nepritaikyta tam patirties bagažui kurį mūsų vaikas atsineša.
Dar, ką aš galiu tau pasakyti kodėl taip, dėl paprasto dalyko- persūpavai. Ne tu viena, nepergyvenk, ir aš persistengiau. Į globėjavimą mes ateinam nepasiruošę, ir tie jausmai, tas jausmų antplūdis kurį mes paimtam vaikui teikiam iš pat pradžių, tų jausmų gausa, daugybė emocijų gslop virsta tom virvutėm už kurių mus tampys, ir antra tai yra tai, kas tiesiog ne evoliucijos, o revoliucijos būdu ir pakeičiam tą buvusį jų pasaulį.
Papildyta:
http://www.delfi.lt/...php?id=20802722

DEL VIRKAVIMU ir pas mane prasidejo problemos pries menesi. Pakolkkas padeda dazniausiai fraze kad jei ji virkauja be reikalo tai as padarysiu kad butu uz ka verkti . Paprastai ji pajungia fantazija ir viskas pasibaigia, dar kartais sakau kad nematys teletabiu.
Bet realiai nezinau kaip tiksliai elgtis kad liaustusi virkavimai ir kad ji nesijaustu atsumta ar izeista.
Ir nera pas mus ne tik specialistu bet ir literaturos.

Man su mažiuku virkaujant padeda negirdėjimas, nesupratimas ką sako. Kai zyzia susirūpinusi perklausiu ką sakai ir nesuprantu kol nepasako aiškiai Kartais tas klausinėjimas baigiasi isterika, kartais ramiai pasako ko nori-mokosi dar

Būtent , kad ir aš nežinau kaip tai padaryti, kad nesijaustų atstumta.
Aš irgi pasakau, kad numausiu kelnias , gausi per užpakalį, ir tada bus aišku kodėl virkauji čia. Bet žinau, kad tai blogai, kai tai tik pažadas, o realiai to nebūna, nes pati maža buvau ir žinau, kad mama taip pagasdindavo, o aš jau po penkto, karto galvojau, kad kalba tegul kiek nori, vistiek negausiu.
Man visoje situacijoje keisčiausia ir baisiausia, kad ji negirdi, arba apsimeta, kad negirdi ką aš sakau, nors kai užduodi priešingą klausimą ji tiksliai pasako, kodėl taip yra, bet vistiek verkauja.
Šio sekmadienio rytas, atsikelia ji anksti, tipiškas vyturys, apie pusė aštuonių, atitipena pas mus į kambarį, ar galiu ledinuko, ne negali, nes dar anksti, dar pusryčių nevalgei, paskui kai pavalgysim galėsi, tip tip nueina, iš jos kambario garsas- ar galiu jau ledinuko, ne negali, nes nevalgei, tyla, atitipena, tai kodėl negaliu ledinuko, kodėl, aš noriu, tada klausiu , tai kodėl negali,atsako- nes dar nevalgiau nieko, paskui po pusryčių bus galima,-nueina, ir prasideda- man nieko negalima, aš noriu ledinuko, kodėl negaliu, mama ar girdi, ar jau galiu.... Žinokit vyras sako, tikrai paimsiu diržą vieną kartą. Žinau, kad tai neišeitis, bet nežinau kokiais žodžiais kalbėti, kokiu tonu, atrodo vaikui paaiškini kelis kartus, nu turėtų daeiti, bet vistiek verkavimas. Ir taip visur, gatvėje, svečiuose. Pas draugę buvau palikusi, tai žinokit, kai užsiožiavo akvarele piešti, nu pas ją vienas kambarys, vietos mažai, dar savo dvi, tai ką gi ten svečiuose su akvarele pieši gi, prilaistys, kažkaip nenorėčiau ir aš kad pas mane svečiai to norėtų, tai draugė sako, net nežinojau ką daryt, noriu ir viskas, kodėl negaliu,,noriu, noriu, sako aiškinau šimtą kartų, verkauja, sako, kaip tu išlaikai, o ji tokia švelni, bet sako jau net nežinojau ką daryt, ar sakai ar ne, tas pats.

Dar , o jeigi įgnoruot Vieną kartą pasakei ir viskas, juk matai, kad supranta ir ne dėl to klausinėja, tik bando pralaužt jūsų ribas Kažkiek mano berniokas taip elgėsi, bet kadangi nebuvo mažiukas (8 metų tapo mūsų) tai ir neišdegė toks bajeris, su mažesniu sunkiau, vis atrodo nesuprato, gaila pasidaro Praktiškai gydžiausi negirdėti jo -nu kodėl negaliu kompo...vakar tai nežaidžiau...aš tik keliom minutėm...nu kodėl...visi gali...aaaa...koks aš nelaimingas Tiesa praėjau visus atapus-guodžiau, nepadėjo, tiesiog dar labiau užvesdavo, kartojau, kaip papūga kodėl negalima iki pamėlynavimo, bariau, kad dar zyztels tai savaitę negaus ko nori Padėjo tik visiškas dėmesio nekreipimas, jis zyzia, o aš meiliai šypsausi ir net nekalbu apie tai.Neužfiksavau, kada net tai baigėsi, dabar ko negavęs tik bambėdamas panosėj eina šalin, bet nebezyzia ir nebebando manęs tuo palaužt. Gal dar kažkiek padėjo kopijuojamas elgesys-ir šitą išbandžiau. Pasakau jam kažką padaryt ir vaikštau iš paskos graudžiu balsu zyzdama-nu išnešk šiukšles...kodėl neišneši...negi tau sunku...kodėl visada turiu prašyti...kodėl..kodėl...kodėl Pradžioj pykdavo, kad priskretau, o įpatingai todėl, kad visi šeimoje žvengė iš tokios situacijos, paskui ir pats juokėsi iš manęs, perėmė mano rolę-ir negirdėjo ir šiknon duot žadėjo
Manau labai sunkus tėvams, bet vienintelis kelias tai tiesiog įgnoruoti netinkamą elgesį, nu kiek daužysi galvą į sieną jei matysi, kad nepajudinama

Bandom ignoruot, tada ji pradeda raudas, kodėl man negalima, kodėl manęs nemyli, kodėl ... kodėl.... nu tikra vargšė, nuskriausta. Nu vaidinti tai ji moka puikiai. Bijojo laiptais tipo lipt,nu užėjo kažkas su ta diena ir viskas, auklėtoja vos nupempdavo kai reikėdavo laukan, kokius du mėn. taip, į ranką įsikabinus, kol prikalbinu,kad nebijok laikau, nu patikėjau nuoširdžiai, nu vaikas bijo aukščio, o čia prieš kelias savaites, ryte priekyje manęs tik dunda laiptais į viršų į grupę, ir žvengia, be be be apgavau, aš nebijau, pajuokavau,sakiau į gabalus suplėšysiu , auklėtoja irgi išpūtė akis.Va kokia ji pas mus Žinokit knygą galėčiau parašyt.

Lygiai taip kaip ji moka vesti iš kantrybės, ,lygiai taip ji moka būti šauni, meili, gera, tvarkinga, ir ką ji su manim padarė, tiksliau su mumis visais, kad ir ką prikrečia vistiek ji mums fainiausia ,mylimiausia mergaitė pasaulyje. Jau dabar rašau ir pajutau, kad pailgau tos vištelės. Geriausia tai sūnus sako, kad ji pati krūčiausia sesė.

NA as saviskei kartais uzduodu bet neskaudziai , tai ji kaip po to paleidzia dudas tai as jai pasakau kad neskaudejo bet jei ir toliau nesiliaus tai tikrai skaudes.tai kaip pasakau bus uz ka verkti ji zino kad gali uz ka buti.
bet seip viskas ok merginai kaip mes bunam dviese uztenka tik pasakyti kad liautusi ,iki kol tetis pareina namo visi ozei ir pagrasinimai prasideda kada gryzta tetis, nu oziu buna pilna troba.
As jau juokais sakau kad teks tau vyreli ir savaitgaliais dirbti nes man jau per akis jos oziu . Vyras labai needekvaciai elgesi jis tol kencia jos ozius kol pats nepamelinuoja is pykcio tada jau leidzia gerkle. as ji vis mokau kad drausmink ja kol ji neisisiautejo ir ne su svelniu balseliu o grieztu tonu. Zodziu as ilsiuosi kol nera vyro vaikas tiesiog auksas. o su vyru tikras velniukas.
KAI VIENA ESU GALIU IR SEDETI PRIE KOMPO IR VALGYTI DARYTI MERGina uzsiima pati tik gyzta maniskis ir prasideda ............ NIEKO NEPASIDARYSI TIK nuolatiniai virkaujimai irs mazes. Vyras pyksta kad jo maze visai neklauso ir nulio vietoje laiko bet as nieko negaliu pakeisti jis pats ,mazei leido ant gallvos uzsilipti ir pakakoti o dabar nezinau.

laiptų baimė - yra nesaugos jausmas. Nepasitikėjimas ir t.t.Čia jau psichologinės problemos ir gilios. Ignoravimas ir nepadės. Reikia stiprinti tą pasitikėjimą bet ne apkabinimais , aiškinimais ir t.t.Tai reikia daryti kitaip- nusikalsta bausmę reikia mokyti ištaisyti.
Mušti vaikų nereikia, Zaika< skaudžiai ar neskaudžiai, nesvarbu- fizinė bausmė yr moralinis pažeminimas, čia tame yra pagrindas. Nereikia mušti.

zinau kad negerai bet kartais nervai neistveria

Nu bet jei ji sakykim akivaizdžiai melavo ir ji visai tų laiptų nebijojo, o tik vaidino, jei tai būtų buvę tikra baimė, tai ji turėjo preiti pamažu, pratinantis, o ne per vieną rytą bėgant laiptais aikštyn ir rėkiant, kad aš nebijau, aš tave apgavau.

Mušimas mušimui nelygus, gal geriau mes mamos ir tėčiai užplokim motiniška lengva ranka, negu paskui mūsų vaikus lups kiti , tiek fiziškai , tiek morališkai. Tada bus skaudžiau ir vaikui ir mums. Kalbu ne apie pastovų mušimą, bet kai jau viskas būna išbandyta.

vaikai gi puikiaia zino kad jei ka pazadejai karta ir nepadariai tai paskui galin kiek nori liezuvi laidyti nepades.
Pvz maniske koki menesi jau nakti prabudus ne nromaliai prase pieno kaip seniau o verksleno (na tipo taip greiciau bus) tai eiline nakti kai paleido dudas mes ja su visa lovyte i saliona isnesem ir pasakem kad gaus pieno ir bus priimta i kambari tik tada kai nusiramins . Nusiramino ir dabar kai pradeda verkslenti tai uztenka pasakyti keliausi miegoti i kita kambari viskas tyla ramybe.
Jei mes leisime vaikui verkslenimais ir isterija gauti ko nori tai paskui jis bus atstumiamas kolektyvo ir bus nelaimingas. PAKOLKAS MANO MERGINA LINKSMA IR LAIMINGA IR VISI SAKO KAD LABAI GERUTE . Tad tikiuosi kad nenusiauklejau. Bet musti vaika pykcio priepolyje yra tikrai negerai ir as to nedarau, tikrai kiek kartu sudaviau tai blaivia galva ir labai gerai ivertinus situacija.