as esu ziauriai laiminga, ypatingai del to, kad turiu nuostabu vyra ir sunu. aisku, buna visko, bet as i viska stengiuosi ziureti optimistiskai. jei neislaikiau vairavimo egzamino vadinasi taip turejo but. jei nespejau i autobusa reiskia irgi taip turejo but. zodziu, stengiuosi pati buti optimiste ir bandau vyra tokiu padaryti
Esu, tik ne visada tai suprantu 
Viskas turi pradžią ir pabaigą. Kaip ir gyvenime, pradžioje pasaulis visada atrodo stebuklingai gražus ir mielas, tarytum dangaus žydrynė ankstyvą pavasario rytą. Tokia yra pradžios iliuzija, graži, jaudinanti ir nekalta. Gyveni taip, lyg dovanai gavęs pasaulį, galvoji, svajoji... Paskui sukrunti smarkiai suktis, kad atitolintum neišvengiamą žaidimo pabaigą.
Laimingos dienos, jos visuomet prasilenkia su savo tikruoju laiku, su dabartimi. Jos visuomet tavęs dar tik laukia ateityje, arba jau šviečia iš praeities, kaip neišsipildžiusios viltys. Laimingiausios dienos yra tos, kurių nebuvo. Pagaliau viskas yra tik galimybių srautas, kurį naikina realybės dėsniai.
Yra žaidimo pradžia ir žaidimo pabaiga, ramybė išblėsus aistroms. Nirvana. Visiškai objektyvus būvis. Po mūsų nebėra, mūsų štai kas buvo pasakyta. Nei mūsų, nei mūsų reiškinių, bet juk norisi, kad šventė nesibaigtų, kad ją būtų galima pakartoti arba pradėti iš naujo, kad išeitų geriau ir gražiau, be visų tų apmaudžių klaidų nesėkmių, kvailysčių...
[Regimantas Tamošaitis. Prabėgantys reiškiniai]
Laimingos dienos, jos visuomet prasilenkia su savo tikruoju laiku, su dabartimi. Jos visuomet tavęs dar tik laukia ateityje, arba jau šviečia iš praeities, kaip neišsipildžiusios viltys. Laimingiausios dienos yra tos, kurių nebuvo. Pagaliau viskas yra tik galimybių srautas, kurį naikina realybės dėsniai.
Yra žaidimo pradžia ir žaidimo pabaiga, ramybė išblėsus aistroms. Nirvana. Visiškai objektyvus būvis. Po mūsų nebėra, mūsų štai kas buvo pasakyta. Nei mūsų, nei mūsų reiškinių, bet juk norisi, kad šventė nesibaigtų, kad ją būtų galima pakartoti arba pradėti iš naujo, kad išeitų geriau ir gražiau, be visų tų apmaudžių klaidų nesėkmių, kvailysčių...
[Regimantas Tamošaitis. Prabėgantys reiškiniai]
Ne. Nes nesutariu su savimi. Bandau spresti problemas, bet vis atsimusu i siena. Prie laimes jausmo neprisideda ir suvokimas, kaip greitai bega laikas, o bega jis daugmaz vienodai- namai-darbas-namai-savaitgalis ir vel- namai- darbas. Pagalvoju, kad gyvenimas yra vienas ir svaistau ji ta pacia rutina. Norisi kazko kito, o ko- nesuprantu:hm
QUOTE(MaMaPiZaMa @ 2012 03 10, 20:57)
Norisi kazko kito, o ko- nesuprantu:hm
Gal atostogų?..
QUOTE(fjorė @ 2012 03 10, 22:00)
Gal atostogų?..
Atostogos nepakenktu, bet tai tik trumpas pabegimas nuo realybes ir dalinai- nuo saves. Tikriausiai veiksmingiausia butu surasti prasme gyvenime, iprasminti kasdienybe, bet et.. daug dar koses teks suvalgyt kol toki suvokimo lygipasieksiu
Nemanau, kad esu visiskai laiminga... Nemanau, kad kazkada buvau 100 proc laiminga. Ir del to galiu kaltinti tik save - del betvarkes galvoje ir neramybes sieloje.
Negalėčiau teigti kad esu nelaiminga ar laiminga. Nors niekuom skūstis negaliu. Kažko trūksta iki to laimės jausmo ir tiek. 
