Labas,
Na merginos turėkit sąžinės - baikit maistą taisyt on line





Aš tai varškėčius su cukrum valgau. Pirmą kartą varškėčius pagal įsivaizdavimą kartu su pusbroliu darėm kai dar neženoti buvom ir nieko valgomi gavos

Jokių vaistų dar ligoninėje ir po laidotuvių nevartojau. Nors kai buvau prie savo angelėlio ligoninėj seselės siūlė suleist man vaistus, bet aš atsisakiau. Paprasčiausiai sėdėjau ją apsikabinus - verkiau ir meldžiausi. O kai atvažiavo artimieji manęs pasiimt stengiaus būt stipri ir neverkt... Po laidotuvių norėjos tik miegot ir nepabust, bet buvo didžioji todėl negalėjau gulinėt, reikėjo ja rūpintis, tik abeboju to rūpinimosi kokybe, viską dariau automatiškai... Vaikščiojau kaip apdujus, nieko aplink nemačiau... mėnesį nekėliau kojos iš namų, negalėjau matyt žmonių... Kai būdavo labai sunku verkdavau kol pavargdavau... Paskui darbas, nors ir ten būdavo ašarų, tik niekas to nematydavo... Nekovojau aš su sielvartu, plaukiau pasroviui ir tiek, laukiau kol laikas apgydis žaizdą. Gyvenau nes taip reikėjo, nes nebuvo kito pasirinkimo.... O apie vaistus ir psichologus net minties nebuvo, nes tai man likimo skirtas kryžius ir aš jį turiu pati nešti, nemanau kad kas gali padėti. O kai susitikdavau su drauge jai išsipasakodavau.
Bet čia kiekvienai skirtingai, nuo žmogaus priklauso, kiekviena savaip stojasi po nelaimės ant kojų...
O tu pabandyk dar pasiskambint į socialinį, nes pas mus mokykloje sausio mėn. dar maitindavo pagal senųjų metų sąrašą kol tėvai susitvarkys dokumentus. Nors aš jau atitrūkus nuo tų reikalų, pati dar nesitvarkius, neskambinus dėl tų 52 litų. Na bet gal dabar jau maitinimą skiria visiems mokslo metams.

Spyglej kaip faina pas jus lauke ir mažulkia tavo gražutė


o ką tu nori pasakyti pas jus negražu, tigi sakė kad dar daugiau žemaitijoj sniego negu pas mus

Na o tau kas dabar STT čia užėjo per nesamonių minutės


