Aš nežinau, ar maniškis hiperaktyvus ar ne, nes gydytojam apie tai nesiskundžiau ir diagnozės jokios nenustatinėjo

bet nuo gimimo jis visiems panašėjo į berniuką su nesibaigiančiom baterijom.

Dar nesėdintis visur aplink dairydavosi, sukdavosi persisukdavo, turėjo būti nuolat kalbinamas, nuolat vis kažkas kitkas rodoma. Net ant rankų nešiojamam ar ant kelių pasisodintam per 2-3 min jam mirtinai nusibosdavo viskas, ką aplink mato. Tekdavo neštis į kitą kambrį, kur ,,naujesni" daiktai ir taip ratu, ratu

. Vežime aišku nesėdėdavo visai, savo kojom kilometrą ne vieną jau iki metų per dieną nueidavom. Aišku, kai pradėjo vaikščioti, o tai įvyko 8 mėn., viską aplink griebdavo. Buvau irgi puolus į neviltį, nes kojos stiprios, o protelis menkas: jei akių lygy tuščia, po kojom nežiūri, puola

Metukų po namus bėgiojo dar ir su kėde rankose, kad galėtų pasilipti, ten, kur jam reikia. Tai ,,gyvenom" pagal galimybes lauke

- ne mažiau 2jų kartų po kelias valandas per dieną, bet kokiu oru. Paskui prie vienos ar kitos progos ne vienas rajono gyventojas pasigyrė, kad mane ir mano vaikiuką seniai iš matymo jau pažįsta

Tik aš nė vieno nemačiau, nes akių nuo to vaikiuko nuleist nebuvo įmanoma, per dalį sekundės kaip dūmas dingdavo ar ką nors iškrėsdavo.
Žodžiu, supratot- judėjimo laisvės niekad neribojau. Ir žinot, beveik išaugo. Dabar jam 10m., aišku, judrūs žaidimai - jo mėgiamiausi, bet ir nusėdi, kai reikia, ir mokykloj didelio vargo nėr, tik susikaupti, kai aplink kas nors vyksta lig šiol sunkoka... bet šiaip, vaikas, kaip vaikas - niekas nebesistebi galvų nebekraipo ir prie smilkinio pirštų nebesukinėja
Papildyta:Beje, turiu draugę, kuri tokius, ar dar ,,geresnius" dvynius dabar nepilnų dviejų metų turi

. Gyvena. raminamų nekiša, nebent gal pati geria...